Lietuvos sveikatos mokslų universitete senato pirmininko ir Medicinos akademijos kanclerio pareigas einantis žinomas medikas ramiai pasakoja apie lemtingą gegužės 24-ąją.
Tądien jis keliavo į Ženevoje turėjusią vykti 65-ąją Pasaulio sveikatos organizacijos asamblėją.
Profesorius V. Grabauskas iš Vilniaus pasiekė Frankfurto oro uostą, kur turėjo persėsti į lėktuvą, skrendantį į Ženevą.
Bet daug metų Pasaulio sveikatos organizacijoje dirbusio ir neseniai į jos globalinę vykdomąją tarybą išrinkto lietuvio asamblėjos organizatoriai nesulaukė.
Laukiant skrydžio Frankfurte mokslininkui ėmė virpėti širdies skilveliai, o vėliau ištiko klinikinė mirtis.
Profesorius prarado sąmonę, sustojo širdis, dingo pulsas, sustojo kvėpavimas.
„Viskas įvyko akimirksniu. Nejutau jokių gresiančio kirčio požymių. Gyvybę išgelbėjo laiku suteikta pagalba.
Jei tuo metu būčiau buvęs ne Frankfurto oro uoste, kur nuolat budi medikų brigados, vargu ar dabar su jumis kalbėčiausi”, – atvirai pasakojo V. Grabauskas.
Milžiniško dydžio transporto mazge budintys medikai turi visą būtiną įrangą. Šiame oro uoste defibriliatoriai, pažadinantys širdį, įrengti kas 300–400 metrų.
Atgaivinti sąmonę praradusį lietuvį vokiečių medikams pavyko tiktai trečiuoju bandymu.
Kiek vėliau V. Grabauskas sužinojo, kad tą lemtingą gegužės dieną Frankfurto oro uoste miokardo infarktas ir klinikinė mirtis užklupo dar tris keleivius, tačiau gyvas liko tik jis vienas.
Iš oro uosto medikas buvo skubiai nugabentas į Frankfurto J. W. Goethe’s universiteto klinikas, kur intensyviosios terapijos skyriuje buvo atkurta jo širdies veikla ir sugrąžintos kitos gyvybinės funkcijos.
„Sąmonę atgavau po šešių parų. Buvau visas apraizgytas laidais – mano kūno funkcijas palaikė medicinos įranga.
Šalia sėdėjo dukra. Ji su manimi buvo visą laiką, kol gydžiausi Vokietijos ligoninėje.
Artimo žmogaus buvimas padėjo gerokai greičiau atgauti jėgas”, – pasakojo profesorius.
Kardiologo duktė gydytoja Rasa Verkauskienė, sužinojusi apie tėvą ištikusią nelaimę, išskubėjo į Vokietiją. Tačiau žinia apie sutrikusią profesoriaus sveikatą artimuosius pasiekė tiktai kitą dieną po nelaimės. Tai privertė juos nerimauti.
Dažnai po pasaulį skraidantis V. Grabauskas pasakojo, kad pasiekęs galutinį kelionės tašką jis visada pranešdavo šeimai, kaip sekėsi kelionė.
Tą kartą jis niekam nepaskambino. Dėl profesoriaus jaudinosi ne tik jo artimieji, bet ir kolegos.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto administracija iš Šveicarijos sulaukė paklausimo, kur dingo profesorius V.Grabauskas.
„Nesulaukusi nei skambučio, nei žinutės žmona kitą rytą kreipėsi į Interpolą. Pareigūnai su Lietuvos ambasados Vokietijoje darbuotojais išsiaiškino, kad esu Frankfurto ligoninėje”, – tvirtino žinomas kardiologas.
Vokietijos ligoninėje kaunietis praleido daugiau nei dvi savaites. Jis jaučiasi dėkingas kolegoms, pastačiusiems jį ant kojų.
„Skirtingai nei Lietuvoje, vokiečių medikams nereikia sukti galvos, kaip gydant taupyti paciento sąskaita.
Taikydami pačią naujausią medicinos įrangą ir medikamentus jie galvoja tik apie tai, kaip žmogų kuo efektyviau ir greičiau pagydyti”, – teigė V. Grabauskas.
Pasinaudojęs Europoje veikiančios ligonių transportavimo tarnybos paslaugomis, kiek sustiprėjęs profesorius iš Vokietijos į Lietuvą sugrįžo birželio 8-ąją specialiu nedideliu lėktuvu.
Greitosios medicinos pagalbos medikai V. Grabauską ne tik nuvežė iš ligoninės į Frankfurto oro uostą, bet ir parlydėjo jį į Lietuvą.
Karmėlavos oro uoste, Kauno rajone, profesorių pasitiko kolegos kauniečiai.
„Kai prie lėktuvo atvažiavo mūsų klinikų reanimobilis, vokiečiai nustebo, kad turime tokių didelių ir naujoviškų automobilių.
Jų reanimobiliai gerokai senesni ir mažesni”, – pasakojo V. Grabauskas.
Profesorius buvo nugabentas į jam puikiai pažįstamą Kauno klinikų Kardiologijos skyrių, tačiau jau po kelių dienų iš ligoninės ėmė veržtis į namus.
Įprastai širdies infarktą patyrusiems, juo labiau klinikinę mirtį išgyvenusiems ligoniams skiriama trijų savaičių reabilitacija.
Tačiau į sanatoriją žinomas medikas vykti atsisakė.
„Esu kardiologas, todėl šioje srityje kai ką išmanau. Be to, gyvenu tikrame kurorte – Kulautuvoje. Vien oras, ramybė ir aplinka čia gydo”, – juokavo profesorius.
Kolegos kardiologai V. Grabauskui sudarė griežtą reabilitacijos programą, pagal kurią jis visą vasarą atliko mankštos ir kvėpavimo pratimus. Profesorius įsitikinęs, jog sparčiai pasveikti jam padėjo ir tai, kad jis visą gyvenimą daug dėmesio skyrė sveikai gyvensenai ir judėjimui.
Gydytojas niekada nerūkė, nepiktnaudžiavo alkoholiu, sveikai maitinosi, aktyviai gyveno, nuo jaunystės daug sportavo.
Kas privertė staiga sustreikuoti sveikos gyvensenos propaguotojo V. Grabausko širdį, mįslė ir pačiam profesoriui, ir jį gydžiusiems medikams.
„Ši liga nesirenka žmonių pagal išsilavinimą ar laimėjimus. Maždaug 60 proc. vyrų pirmasis širdies ligos simptomas – staigi klinikinė mirtis arba infarktas. Taip nutiko ir man”, – teigė profesorius.
Jis svarstė, kad širdies skilvelių virpėjimą ir klinikinę mirtį galėjo sukelti tokie rizikos veiksniai kaip stresas, įtampa, išgyvenimas dėl nepavykusių projektų.
Visiškai jų išvengti dirbant vadovaujamą darbą neįmanoma.
Nuo 1991-ųjų iki 2002 metų V. Grabauskas vadovavo tuomečiam Kauno medicinos universitetui. Kitu metu profesorius taip pat ėjo atsakingas pareigas.
Medikas abejoja, ar įtakos širdžiai galėjo turėti skrydis – jis nuolat keliauja lėktuvais daugiau nei tris dešimtmečius ir yra išmaišęs kone visą pasaulį.
„Nežinau, su tuo galima sieti ar ne, bet tądien itin aktyviai siautėjo magnetinės audros. Pasaulio žiniasklaida mirgėjo pranešimais apie daugybę sunegalavusių žmonių”, – svarstė V. Grabauskas.
Svarbi kiekviena minutė
Donatas Vasiliauskas
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kardiologijos instituto profesorius
„Klinikinę mirtį sukelia vadinamasis širdies skilvelių virpėjimas. Dažniausiai liga užklumpa staiga – žmogus praranda sąmonę, jam sustoja širdis, dingsta pulsas, sustoja kvėpavimas. Todėl būtina skubi pagalba. Tai, kad mano kolegai V. Grabauskui nedelsiant buvo suteikta profesionali Vokietijos medikų pagalba, išgelbėjo jam gyvybę.
Ištikus staigiai mirčiai būtina kuo greičiau pradėti širdies masažą. Didžiausia tikimybė išgelbėti klinikinės mirties ištiktą žmogų – pagalbą jam suteikti per dvi–penkias minutes.
Jeigu pagalba vėluoja, širdis nebeaprūpina organizmo krauju, todėl iš pradžių žūsta smegenys, o vėliau – kiti organai. Kiekviena uždelsta minutė galimybes išgelbėti gyvybę sumažina 15–20 proc.
Lietuvoje, ištikus staigiai mirčiai, atgaivinama vos apie 5 proc. ligonių.
Išmokti gaivinti gali kiekvienas žmogus – tai padėtų išgelbėti daugiau gyvybių. Didžiausia klaida yra nieko nedaryti ir pasyviai laukti medikų pagalbos.
Nustatyta, kad, ištikus staigiai mirčiai, maždaug trečdaliui ligonių greitoji medicinos pagalba yra sunkiai prieinama. Todėl geriausiai gali padėti aplinkiniai, o žmonių susidūrimo vietose turėtų būti defibriliatoriai, kaip įprasta Vakarų šalyse.”