Pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos apskaičiavimus, šlapimo nelaikymo problema Lietuvoje gali varginti apie 300 tūkst. žmonių. Preliminariais skaičiavimais, šalyje kas dešimtas vyras ir net kas ketvirta moteris nesulaiko šlapimo. Tokie žmonės sunkiau prisitaiko darbe, patiria nesėkmes santykiuose ir visuomeniniame gyvenime.
Lašas po lašo griauna gyvenimą
Sergantieji šlapimo nelaikymu ilgainiui apsipranta su kelių lašų problema ir nustoja jausti nuo savęs sklindantį kvapą. Tačiau aplinkiniai jį užuodžia ir stengiasi atsiriboti nuo nosį riečiančių kvapų. Todėl sergančiajam tampa sunkiau užmegzti kokybiškus santykius darbinėje aplinkoje.
Žmogus jaučiasi nepatogiai ir dėl to, kad jis dažnai turi pakilti nuo darbo stalo ir keliauti į tualetą. Toks darbuotojas gali būti mažiau produktyvus, labiau nervingas ir greit tapti nereikalingu įmonėje.
„Žmogus atsisako kelionių, mėgiamos veiklos. Pavyzdžiui, jei moteris turi dirglią pūslę, tai ji prieš eidama į viešumą, tiksliai turi žinoti kur yra tualetas. Tualeto reikalai tampa pagrindiniais žmogaus gyvenime” – sako šlapimo nelaikymo klausimais konsultuojančios viešosios įstaigos „Inkocentras” vadovė Jurga Misevičienė.
Jaunų žmonių gyvenime šlapimo nelaikymas kiršina poras ir sukelia psichologines problemas. Nelaikantys šlapimo žmonės dažnai skundžiasi ir dėl inkotinencijos poveikio jų seksualiniam gyvenimui. Jie taip pat turi nuolat galvoti, ką apsirengti, kad atsitikus nelaimei, aplinkiniai nepastebėtų dėmių.
Vien sauskelnių neužtenka
Šlapimo nelaikymo problema apima visas žmogaus gyvenimo sritis ir tuština piniginę. Sugeriamosios priemonės yra skiriamos žmonėms turintiems specialiosios slaugos poreikį. Tačiau dauguma ligų, kurios sukelia inkotinenciją, nėra įtrauktos į kompensuojamų vaistų ir medicinos pagalbos priemonių sąrašą.
Pavyzdžiui, sergantiems Alzheimeriu, Parkinsono liga ar prostatos vėžiu sauskelnės nėra kompensuojamos. Taip pat ir darbingo amžiaus moterims, kurias dažnai liga užklumpa po gimdymo.
„Tokia tvarka nustatyta įvertinus pacientų socialinę padėtį, medicinos pagalbos priemonių socialinę svarbą ir PSDF biudžeto finansines galimybes,” – sakė Sveikatos apsaugos ministerijos Farmacijos departamento vadovė Gita Krukienė.
Sauskelnių kaina priklauso nuo jų dydžio ir sugėrimo laipsnio, bet vidutiniškai dvidešimt vienetų jų kainuoja apie 40 Lt. Tam, kad žmogus jaustųsi komfortabiliai ir neatsirastų nuotrynų ir išbėrimų, vienam pacientui jų reikia bent 90 vienetų. Tuo tarpu net ir tiems, kuriems sauskelnės ar įklotai yra kompensuojami, jų per mėnesį išduodama tik 30 vienetų.
Kitose Europos šalyse „šlapi” pacientai gauna du ar tris kartus daugiau kompensuojamų priemonių. Pavyzdžiui, Ispanijoje ir Vokietijoje vienam sergančiajam sauskelnių yra skiriama 120, Estijoje – 60, o Latvijoje - 90 vienetų. Švedijoje ir Danijoje apskritai skiriama tiek, kiek pacientui reikia.
Pasaulyje serga 200 mln. žmonių
Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, planetoje inkotinencija serga apie 200 mln. žmonių. Tai - beveik penkis kartus daugiau nei diabetu ir tris kartus daugiau nei depresija. Moterys šlapimo nelaikymu serga du kartus dažniau nei vyrai. Kas šeštą gimdžiusią trisdešimtmetę ir kas antrą penkiasdešimtmetę vargina šis sutrikimas.
Dėl šios problemos pasaulyje išleidžiami ir prarandami milijardai. Įspūdingos sumos susidaros paskaičiavus, kiek kainuoja gydymas ir priemonės. Taip pat įvertinus slaugytojų laką ir sergančiųjų darbo produktyvumą bei veiklą visuomenėje.
Lietuvoje nėra atlikti skaičiavimai apie šlapimo nelaikymo sutrikimo finansines išlaidas įstaigose ar kiek kiekvienas pacientas išleidžia pinigų šlapimo nelaikymo problemai spręsti. Gydymo įstaigos skaičiuoja tik lovadienio ekonominius kaštus, kurie skirtingo lygio ligoninėse ir skirtingų teikiamų paslaugų kaštai skiriasi.
Tuo tarpu užsienyje šlapimo nelaikymo sutrikimo priežiūrai kasmet skiriami milijardai dolerių, taip pat skaičiuojami ir analizuojami netiesioginiai sutrikimo kaštai.
„Pirmiausiai reiktų pakeisti požiūrį į visuomenės sveikatos sampratą, kur daugiausiai dėmesio skiriama infekcinių ligų, traumų, širdies ir kraujagyslių ir kitų žinomų susirgimų kontrolei. Ieškant naujų paradigmų, šlapimo nelaikymą reikėtų suvokti kaip visuomenės sveikatos problemą, todėl reikėtų pradėti kurti vieningą šlapimo nelaikymo valdymo ir kontrolės strategiją ir Lietuvoje,” – sakė Kauno medicinos universitetinių klinikų vidaus ligų gydytoja Jurgita Knašienė.
