Ši Algio Ramanausko-Greitai leksika plačiai nuskambėjo praėjusią savaitę, tačiau žinomas veikėjas socialiniuose tinkuose oponentų adresu nevengia paleisti ir dar stipresnių posakių.
Ar tiesa, kad keiksmažodžiai palengvina gyvenimą gerokai sumažindami įtampą? Gal susinervinus verčiau iškart riebiai nusikeikti, nei visą dieną virti įtūžio sultyse, o vakare suspardyti savo šunį?
Istorinės šaknys
Stiprius veiksmus visuomet lydėdavo stiprūs žodžiai. Duodi ir snukį – palydėk veiksmą riebiu šūkiu.
Antras keiksmažodžių atsiradimo šaltinis – apeigos. Juk su dievais ar demonais negalėjai šiaip sau kasdieniškai plepėti. Reikėjo sugalvoti kažkokių ypatingų žodžių, kultinių formulių, mistinių užkeikimų ir net prakeiksmų. Daug jų sėkmingai persikėlė į kasdienę šneką ir išliko ligi šiol. Yra ir trečioji teorija.
Pagal Australijos etnografo Roberto Brascho versiją, kalba ir prasidėjo nuo keiksmų. Pirmuosius žodžius žmonės greičiausiai ištarė išsigandę arba susižeidę – o tai galėjo būti šūktelėjimai, panašūs į keiksmažodžius.
Keiksmažodžiai yra natūrali kalbos dalis, jos druska. Šios frazės taip giliai įsigraužia į smegenis, kaip jokie kiti žodžiai. Chirurgai žino, jog per nejautrą kai kada net padoriausi ligoniai staiga ima keiktis. Amerikiečių neurolingvistė Diana Van Lancker teigia, jog keiksmažodžiams smegenyse netgi skirtas ištisas neurologinis centras. Ji lygino sveikus žmones ir tuos, kurie patyrė stiprų insultą arba rimtą galvos traumą.
Paaiškėjo, jog sugebėjimas keiktis išliko netgi tada, kai žmogaus galia kalbėti praktiškai dingo. Tas, kuris įrašė šią programą į žmogaus smegenis, padarė tai išties profesionaliai. Žinomos netgi ligos, kai žmogus staiga ima nevalingai keiktis ir negali sustoti. Tai vadinama kaprolalija, kaprografija ir kaprofemija.
Prasmė ir reikšmė
Pasakojama, kad kai karalius Mindaugas išjodavo medžioti, jis visada vengdavo vieno dalyko – per kelią bėgančio kiškio. Jei taip nutikdavo, valdovas medžioklę atšaukdavo ir grįždavo namo – šis faktas žinomas iš rašytinių šaltinių. Kodėl taip elgtasi? Ogi dėl posakio „kad tave zuikiai subadytų“, kadaise reiškusio baisų palinkėjimą mirti.
Aišku, keiksmai nebūtinai yra prakeiksmai – dažnai tai tiesiog emocinė iškrova. Tačiau daug keiksmažodžių yra prakeiksmai. Lietuviški taip pat. Pavyzdžiui: „čiuožk vamzdžiais“, „suk tave devynios“, „kad tu kiaurai žemę prasmegtum“ ir net „kad tave kur“.
Giliai širdyje ne vienas tiki, kad stiprus žodis turi galingą energetinį krūvį. Ir galbūt iš tiesų slepia savyje kažkokias magiškas bei griaunančias galias. Juk štai senovės rusų rankraščiuose keiksmažodis laikomas demoniško apsireiškimo ženklu. Arba bent jau žodžiu, kuriame slypi paslaptis.
Poveikis pašnekovui
Šioje srityje atlikta įdomių tyrinėjimų ir atradimų. XX a. pabaigoje kvantinės genetikos instituto įkūrėjas, biologas Piotras Gariajevas sukonstravo aparatą, kuris žmogaus žodį paversdavo elektromagnetiniais virpesiais. Ir paskui stebėjo, kaip šie virpesiai veikia žmogaus DNR.
Paaiškėjo, kad žmogaus organizmas skirtingai reaguoja į normalius ir piktus žodžius. Kai kurie keiksmai tarsi sprogsta genetiniame žmogaus aparate ir net ardo paveldimumo programas. Išskirtiniais atvejais jos skatina mutacijas – stiprių apsižodžiavimų metu kai kurios chromosomos išvis suyra. Maža to, keiksmažodžiai blokuoja atkuriamuosius procesus.
Čia kalbama apie tikrai stiprius, seniai sukurtus žodžius. Mokslininkas jų poveikį netgi prilygino radiaciniam maždaug 10-40 tūkst. rentgenų švitinimui. Tyrimas patvirtino, jog prakeiksmais galima sugadinti sveikatą ir net išprovokuoti ligas.
Pirmauja kaimynai iš Rytų
Daug, paprastai ir aiškiai keikiasi rusai. Jie net yra išleidę siaubingai storą žodyną, skirtą vien tik keiksmažodžiams, tarp jų ir tą populiarųjį iš trijų raidžių. Anot Fiodoro Dostojevskio, tuo vieninteliu žodžiu rusai gali išreikšti visus savo jausmus.
O jei dar prideda blia ir job, tai pasakyti jau galima daug ką. O nešvankusis triaukštis krv... nch... bl... praktiškai tai jau beveik mantra.
Daug keikiasi angliškai kalbančios šalys, bet vieninga vertėjų nuomone anglų kalbos keiksmažodžiams trūksta kūrybingo vulgarumo. Nepaisant to, jų damn ar bitch išplito po visą pasaulį.
Lenkai 1994 m. išleido atskirą žodyn,ą skirtą vien žodžiui fuck, o lietuviai atliko tyrimą, pagal kurį sudarė populiariausių angliškų keiksmų sąrašą. Jie išsirikiavo taip: 1) cunt, 2) motherfucker, 3) fuck, 4) wanker, 5) nigger, 6) bastard, 7) prick, 8) bollocks, 9) arsehole, 10) paki.
Beje, pastarasis skirtas pakistaniečiams bei tas, kuriuo vadinami juodaodžiai, išplito ir tarp lietuvių.
Ispanų keiksmažodžiai mažiau populiarūs, nors keikiasi jie stipriai ir vaizdingai (cabron, cojones, mierda, kajaro). Kinai keikiasi negeru žodžiu paminėdami nusikaltusio motiną. Tą patį daro vengrai, rumunai, graikai. Labai daug keikiasi airiai. Jų merginos net guodžiamos: „Jei vyras labai daug keikiasi, matyt, jis taip kalba.“
Kas ką išmokė keiktis?
Lietuviai keikiasi angliškai arba rusiškai. Rusus keiktis kadaise išmokė mongolai. Pavyzdžiui, visi žino, jog garsiausi rusiški „mato“ atvejai nepadoriai susiję su motina.
Apskritai rusų keiksmažodžiai šaukte šaukia apie kažkokį patologinį seksualumą, nes taip pat dažnai įvairiomis variacijomis minimi ir lytiniai organai. Vienas iš istorinių paaiškinimų yra toks – kai 1223 metais Čingischanas įveikė jungtinę rusų armiją, jo kariai gausino savąją populiaciją be atrankos prievartaudami visas rusų moteris. O rusiškas chuy greičiausiai kilęs iš mongoliško hulega – tai reiškė didžiąją medžioklę arba chuai – pulti.
Kai vyrai ratu apsupa medžiojamą žvėrį ir jį nudobia. Belaisvių vyrų likimas irgi būdavo panašus, taigi toks žodis galų gale ėmė reikšti laisvės ar net gyvenimo pabaigą. Žodžio reikšmė praktiškai nepakito. „Eina viskas na...“ – vis dar reiškia, kad tau – jau krantai.
