Priklausomybė nuo vaistų įklampina sunkiau nei alkoholis

Medikės kabineto duris studentas Marius pravėrė, nes skundėsi nemiga. Jis sunkiai pakėlė sesijos metu kilusią įtampą.

Gavęs receptą raminamiesiems iš pradžių jis vaistus vartojo retai - tik tuomet, kai būdavo nervingas arba kamuodavo didelis nuovargis. Kitą laiką tabletės gulėjo stalčiuje.

Tačiau Marius negali suvokti, kada jis prarado kontrolę. Jo rankos vis dažniau tiesėsi link raminamųjų. Be jų jis nebeišgyvendavo ir dienos. Tad rado būdų, kaip jų įsigyti be recepto. „Per gyvenimą slydau tarsi ant duonos tepamas sviestas: jokio pykčio, nusivylimo, jokių stresų“, - tuometinę savo būseną apkvaitus nuo vaistų prisiminė Marius.

Per dieną jis išgerdavo iki 20 tablečių, ir ne tik tų, kurių skyrė medikė. Neretai tuo pat metu jis išgerdavo keturis, penkis skirtingus medikamentus, priklausančius benzodiazepinų grupei.

Taip praėjo metai, antri. Vaistai, kurie iš pradžių turėjo vaikinui padėti geriau susitvarkyti su savo gyvenimu, dabar jį tvirtai laikė priklausomybės gniaužtuose.

Be raminamųjų Marius nebegalėjo dirbti. Netrukus ir jie nebepadėjo. Vaikinas metė studijas, prarado draugus.

Galiausiai vaikinas suvokė, kad be kitų pagalbos pražus. Tik tuomet pripažino, kad šeimos gydytoja buvo teisi.

Benzodiazepinai - tai cheminių medžiagų klasė, atrasta prieš pusę šimtmečio.

Iš pradžių jie buvo vertingi medikų pagalbininkai, slopinantys baimę, atpalaiduojantys raumenis ir slopinantys traukulius. Tačiau netrukus išryškėjo vaistų klasta - paaiškėjo, kad po kelių savaičių vartojimo gali išsivystyti liguistas potraukis.

Tai pastebėję medikai ėmė kontroliuoti šių vaistų pardavimą, dažniau įspėti pacientus. Tačiau priklausomybė nuo raminamųjų vaistų iki šiol plinta - ir dėl gydytojų, ir dėl pacientų kaltės.

Kad žmogaus gyvenimas - nuslopintas medikamentais, dažnai nepastebi net artimi draugai ar šeimos nariai. Į kvalifikuotus specialistus nelaimėliai kreipiasi retai. „Maniau, kad išprotėsiu“, - ilgą vadavimosi iš vaistų kelią prisiminė Marius. Šešias savaites, kol truko gydymo kursas, jis prakaitavo, drebėjo ir negalėjo pakęsti nei šviesos, nei triukšmo.

Gydytis nuo liguistos priklausomybės jam teko dešimt kartų po šešias savaites, nes uždaręs ligoninės duris, namuose vėl griebdavosi vaistų.

Lūžis įvyko tik po keturių mėnesių gydymosi psichiatrijos klinikoje. Dar metus vaikinas praleido įstaigoje, skirtoje kenčiantiems nuo liguisto potraukio.

Dabar jis vėl džiaugiasi gyvenimu ir tikisi, kad visiems laikams išsivadavo iš šėtono, parduodamo vaistinėse, gniaužtų.

Jeigu reikėtų nupiešti tipišką liguistos priklausomybės nuo vaistų kamuojamo asmens portretą, tai būtų maždaug keturiasdešimtmetė moteris. „Girta moteris - smerktinas dalykas. Dėl to dailiosios lyties atstovės renkasi medikamentus, turinčius panašaus poveikio“, - sakė liguistų potraukių specialistas vokietis Reinhardas Halleris.

Į priklausomybės gniaužtus daugelį moterų pastūmėja gyvenimo vidurio krizė. Medikamentais dažnai piktnaudžiauja ir stresą darbe patiriantys asmenys.

Pasak R.Hallerio, kartais liguistą potraukį medikamentams jaučia net mokyklinio amžiaus vaikai. Į tai juos pastūmėja nieko blogo neįtariantys tėvai, rūpindamiesi, kaip padėti įveikti egzaminų baimę.

Dažniausiai piktnaudžiaujama raminamaisiais vaistais, skausmą slopinančiais medikamentais, vaistais nuo nemigos ir energijos suteikiančiomis priemonėmis. Kai kurie žmonės turi liguistą potraukį net vidurius laisvinantiems vaistams.

Priešingai nei liguistas potraukis alkoholiui, priklausomybė nuo medikamentų sukelia sunkesnių pasekmių ne tik psichikai, bet ir kūnui. Pacientai tampa visiškai priklausomi nuo liguisto potraukio. Daugelį ima kamuoti baimės atakos. „Nemalonūs pojūčiai, kurie atsiranda nustojus vartoti alkoholį, praeina po kelių dienų. Tuo tarpu atsisakius liguisto potraukio medikamentams, pasekmės jaučiamos dar daug savaičių ar net mėnesių“, - teigė R.Halleris.

Atsisakyti medikamentų neretai galima tik palaipsniui mažinant jų kiekį. Bet tai įmanoma tik klinikoje, prižiūrint tinkamos kvalifikacijos specialistams. Žengti šio žingsnio vienas pacientas neįstengia.

Kad be recepto parduodamos skausmą slopinančios priemonės nesukeltų problemų, jas galima vartoti tik keletą dienų, daugiausiai - savaitę. Po to būtina kreiptis į specialistą. Ilgiau vartojant, galima pažeisti organus, pavyzdžiui, žarnyną, skrandį, kepenis, inkstus.

Raminamuosius ir medikamentus nuo nemigos vartoti galima ne daugiau kaip dvi savaites. Po to atprasti nuo jų vis sunkiau. Žmogus ima jaustis neramus ir nesugeba susikaupti, jei neišgeria šių tablečių. Pagunda pamažu didėja, kol ateina metas, kai žmogus nebepajėgia atsispirti.

Apie atsidarusį liguistą potraukį medikamentams byloja tai, kad vis mažėja laiko intervalai tarp medikamentų vartojimo. Arba jie imami vartoti profilaktiškai.