Sūpuodama sveikas mergaites kaunietė Asta Šimkuvienė (24 m.) šiandien šypsosi – visi mažylėms kilę pavojai įveikti.
„Žinojau, kad rizika prarasti abu vaikus be galo didelė. Tačiau visada tikėjausi paties geriausio“, – tikino moteris, su vyru Rimvydu auginanti dar vieną – trečiuosius įpusėjusią mergaitę.
Pirmasis signalas, kad dvynių vystymasis įsčiose gali būti komplikuotas, kaunietę pasiekė dar septintąją nėštumo savaitę, kai atlikę ultragarso tyrimus medikai nerado dvynes skiriančios pertvaros.
„Gavau siuntimą į Kauno klinikas, ten lankiausi kas savaitę. Iš pradžių viskas buvo gerai, dvynės augo, pertvarą, nors ir labai ploną, tarp jų rado, bet po kiek laiko viena mergaitė pradėjo augti lėčiau“, – pasakojo kaunietė.
Pirmosios prognozės nedžiugino – paaiškėjo, kad mažesnio vaisiaus virkštelė prisitvirtinusi prie placentos krašto, nežinia, ar jis liks gyvas.
„Ėjau ir ėjau į klinikas, o mano mažesniosios dukrelės širdutė vis plakė. Netrukus sužinojau, kad dar negimusioms mano mergaitėms diagnozuotas itin retas sutrikimas – dvynių transfuzijos sindromas, laukia ilgas gydymas ir kelionė į Vokietiją“, – pasakojo A.Šimkuvienė.
Lietuvoje nėra atliekama sudėtinga procedūra – placentos kraujagyslių koaguliacija lazeriu. Niekas neužtikrino, kad pavyks, tačiau šeima ir medikai dėjo visas įmanomas pastangas.
Dvynių transfuzijos sindromas – itin retas sutrikimas, kai iš vieno kiaušinėlio užsimezgusių dvynių kraujotaka placentoje būna susijusi, todėl vienas vaisius pumpuoja kraują kitam.
Kraujo perteklių gaunantis dvynys auga greičiau, bet jo širdis turi atlaikyti milžinišką krūvį, o kitas dvynys kenčia nuo mažakraujystės.
Šis dažniausiai miršta pirmasis, bet nuo širdies nepakankamumo pirmas gali mirti ir kitas dvynys – abiejų mirtis beveik neišvengiama.
„Apie sindromą, kai susijungus dvynių kraujotakai vienas gali pražudyti kitą, nebuvau girdėjusi.
Net kai kurie medikai klausinėjo, kas tai yra“, – pasakojo kaunietė.
Šiuolaikinė medicina yra pajėgi išgelbėti dar negimusius vaikus – gimdos viduje lazerio spinduliu prideginamos dvynius siejančios kraujagyslių jungtys.
Dėl jos A.Šimkuvienei su vyru teko skubiai vykti į Hamburgo kliniką. Tuo metu ėjo 19 nėštumo savaitė.
Didžiulėje šiuolaikiškoje klinikoje moteriai buvo atlikta reikalinga procedūra, po kurios specialistai ją stebėjo dar dvi dienas. Reto sutrikimo gydymą apmokėjo Valstybinė ligonių kasa.
Grįžusią į Kauną nėščiąją nuolat stebėjo Kauno klinikų Ginekologijos ir akušerijos klinikos medikai.
Ji tapo pirmąja Lietuvoje moterimi, kuri po dvynių transfuzijos sindromo gydymo natūraliu būdu pagimdė sveikus kūdikius. 35 su puse savaitės išnešiotos mergaitės gimė 2680 ir 2350 gramų svorio.
„Labai norėjau gimdyti natūraliai. Kita vertus, buvo šiek tiek baisu, nes tapau pirmoji, kuri po šio sindromo gimdžiau natūraliai.
Ne viskas vyko labai skandžiai, netekau daug kraujo, tačiau viskas baigėsi gerai. Jau kitą dieną palatoje buvau su savo mažylėmis“, – džiaugėsi A.Šimkuvienė.
Vienas iš trijų tūkstančių nėštumų – maždaug tokia tikimybė pasireikšti dvynių transfuzijos sindromui. Apie tai – pokalbis su Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos Akušerijos skyriaus vadovu docentu Vladu Gintautu.
– Ar dažnas šis sindromas?
– Dvynių transfuzija būna tik toms moterims, kurios nešioja dvynius iš vieno kiaušinėlio – identiškus, monozigotinius dvynius.
Trečdalis tokių dvynių turi atskirus kraujagyslinius dangalus, o du trečdaliai – bendrą, tačiau dvynių transfuzijos sindromas išsivysto tik kas 6–7 jų porai. Taigi per metus ši problema turėtų iškilti 8–10 Lietuvos moterų.
– Kas vyksta įsčiose esant dvynių transfuzijos sindromui?
– Problema iškyla, jeigu susidaro gana didelės jungtys tarp vieno dvynio venų ir kito dvynio arterijų. Vienas jų pradeda pumpuoti kraują kitam. Donoras kraujo netenka, o recipientas jo turi per daug. Donoras lėčiau auga, dėl mažakraujystės itin sumažėja deguonies ir dėl to vaisius gali žūti.
Jo kraujotaka persiskirsto, kad kuo daugiau kraujo patektų į smegenis ir širdį, kurie gyvybiškai svarbūs, o į kitus vidaus organus, įskaitant ir inkstus, kraujo priteka mažiau.
Taip sumažėja šlapimo produkcija, o kartu – ir vaisiaus vandenų kiekis. Šis dvynys būna tarsi įspraustas kamputyje prie gimdos sienelės, o jo šlapimo pūslė tuščia.
Ne geriau ir kitam dvyniui – jo gyslomis teka per daug kraujo, o širdžiai tenka pernelyg didelis krūvis. Dažniausiai šis vaisius žūva dėl širdies veiklos nepakankamumo.
Per jo inkstus prateka daug kraujo, pasigamina daug šlapimo, šlapimo pūslė būna pertempta, vaisius vartosi dideliame vaisiaus vandenų klane.
Tokie dvyniai dažniausiai žūva 23–26 nėštumo savaitę.
– Kaip ir kada galima pastebėti šio pavojingo sindromo užuomazgas?
– Dvynių tipą tiksliausiai galima nustatyti, kai ultragarso tyrimas atliekamas 11–13 nėštumo savaitę.
Pirmieji dvynių transfuzijos požymiai aptinkami apie 16-ąją nėštumo savaitę. Todėl labai svarbu, kad moteris patektų pas specialistą, kuris geba nustatyti, kokio tipo dvynius nešioja moteris ir dvynių transfuzijos ar kitų komplikacijų požymius.
Pagal dabar galiojančią tvarką nėščiųjų patikra ultragarsu atliekama, kai nėštumas yra 18–20 savaičių, tad diagnozuoti prasidėjusią dvynių transfuziją gali būti jau per vėlu.
Kita problema, kad tyrimus atliekantys medikai neretai neįtaria šio sindromo, jiems trūksta žinių.
Dar prieš penkerius metus visi dvyniai, kuriems įsčiose išsivystydavo transfuzijos sindromas, tiesiog nueidavo į nebūtį.
– Kokia procedūra atliekama, jeigu nustatomas dvynių transfuzijos sindromas?
– Procedūros metu praduriama gimdos sienelė, patenkama į dvynio recipiento vaisiaus vandenų ertmę ir šviesolaidžiu apžiūrimos kraujagyslių jungtys placentoje. Jas aptikus, jungtys prideginamos lazeriu ir taip atskiriama dvynių kraujotaka.
Bet net didžiausią patirtį sukaupusiuose centruose dar niekas negali užtikrinti, kad šio gydymo rezultatai bus teigiami. Tikimybė, kad liks gyvas vienas dvynių, siekia daugiau kaip 70 procentų, o kad abu – apie 60.
Nuo 2008 metų į Hamburgą išsiuntėme gydytis 10 moterų, 8 iš jų buvo atlikta placentos kraujagyslinių jungčių koaguliacija lazeriu.
Septynios moterys po šios procedūros jau pagimdė, aštuntoji dar laukiasi. Auga 12 vaikų, nes vienas mažylis mirė maždaug metų amžiaus dėl širdies ydos, o vienu atveju vienas iš vaisių žuvo iškart po procedūros.
Įdomiausia, kad visi gimę vaikai – mergaitės. Net šiuo metu besilaukianti pacientė nešioja mergaites.
