Kodėl vis daugėja nutukusių vaikų - dėl blogų mitybos įpročių, fizinės veiklos stokos, netikusių maisto produktų?
77 procentai kaltės dėl vaikų antsvorio tenka jų paveldėtoms savybėms, teigia Ulmo (Vokietija) universitetinės klinikos nutukusių vaikų, jaunimo ambulatorinio ir hormoninės kilmės bei mitybos nulemtų susirgimų skyriaus vadovas Martinas Wabitschas. Šis specialistas abejoja dietų ir nutukusių vaikų terapijos tikslingumu, nes tvirtina, kad medžiagų apykaitą didžia dalimi nulemia genai.
Apie tai su M.Wabitschu kalbėjosi Vokietijos žurnalistas. Pateikiame šį pašnekesį, nes nutukusių vaikų problema aktuali ir Lietuvai.
- Pasak studijos, kurioje pateikiami 5092 dvynių tyrimų duomenys, genų įtaka antsvoriui - tris kartus didesnė nei jo socialinė aplinka. Ar jus nustebino tokie rezultatai?
- Jau 15 metų konsultuoju dėl antsvorio kenčiančius vaikus ir jų tėvus, žinau, kad polinkį į nutukimą lemia genai. Bet kad net 77 procentais, - stebėtina. Reikia tikėtis, kad ši išvada patrauks dėmesį tų, kurie jau kenčia nuo antsvorio ir ja susidomės sveikatos apsaugos funkcionieriai.
- Kodėl ši išvada tokia svarbi?
- Statistinės genetikų analizės pagaliau paaiškina, kodėl iš brangiai kainuojančių, varginančių dietų ir konsultacijų tiek mažai naudos turi nutukę vaikai. Patarimai ir nuolatiniai raginimai sveikai maitintis dažnai sukelia tik nusivylimą.
- Nejau nutukę vaikai negali visiškai atsikratyti nereikalingų kilogramų?
- Taip. Liūdna, bet dauguma jų turi genetinį polinkį tukti. Iki šiol trūksta mokslinių įrodymų, kurie pagrįstų dabar taikomų terapijos programų ilgalaikį poveikį nutukusiems pacientams.
- Nejau paveldimosios savybės yra tokios svarbios?
- Nė vienas žmogus, net ir labai norėdamas, nepajėgtų pakeisti savo akių spalvos ar rankos ilgio. Panašiai yra ir su riebalinių ląstelių kiekiu. Negalima pakeisti ir minimalių žmogaus energijos kiekių, būtinų organizmo funkcijoms, kaip antai širdies plakimas ar vystymasis palaikyti. Kalbant apie vaikus, minimalūs energijos kiekiai, kurie reikalingi jų organizmo funkcijoms atlikti, sudaro iki 70 procentų bendro energijos suvartojimo.
- Bet savo įpročius vaikas gali keisti, mažiau ir sveikiau maitintis, daugiau judėti.
- Kartkartėmis tai padeda. Bet didelį apetitą ir potraukį į tingumą lemia genai. Dėl to būtent vaikai nesugeba ilgam susiimti.
- Tokiu atveju turi pagelbėti tėvai.
- Bet ir tai ne jų jėgoms, nes savo atžaloms negali nuolat nurodinėti. Kai kurie tėvai daro vaikams didelį spaudimą, o tai pavojinga.
- Dėl to, kad toks elgesys pablogina šeimos narių santykius?
- Būtent. Negana to, kad vaikai pergyvena dėl savo figūros problemų, juos pradeda kamuoti ir nevisavertiškumo jausmas.
- Vadinasi, abejojate nutukusių vaikų gydymo tikslingumu?
- Nesupraskite manęs klaidingai. Teikiame konsultacijas ir gydome vaikus, bet tik mūsų specialistai kartu su tėvais siekia įgyvendinti realius tikslus: stengiamės, kad nutukusio vaiko svoris priartėtų ne prie normalaus, o mažiausio, kokį tik įmanoma pasiekti.
- Ar dažnai pasitaiko atvejų, kuomet vaikų antsvoris „ištirpsta" savaime?
- Jei abu ar vienas iš tėvų stori, sūnus ar duktė tikrai turės problemų dėl antsvorio. Net kas trečias storas parengiamosios klasės moksleivis tampa normalaus svorio pradinėje mokykloje.
- Kaip išspręsti šią problemą?
- Jei nutukusių vaikų nelaikytų kaltais ir sąmoningai kenkiančiais savo sveikatai, - jau būtų daug pasiekta. Jie - tik savo išskirtinių paveldimųjų savybių aukos. Niekas neturėtų jų diskriminuoti, laikyti nesaikingai valgančiais ir tinginiais. Nutukusių vaikų bėda ta, kad jie mažai juda ir jaučia nepaprastai didelį kalorijų poreikį.
- Ką turite omenyje?
- Į klausimą atsakysiu klausimu: kam reikalingas troškulį slopinantis cukrus? Kodėl būtent vaikams skirto maisto sudėtyje itin daug riebalų ir cukraus? Kodėl mokyklose galima pardavinėti riebalais turtingas picas ir šokoladinius gaminius?
Dabar 15 procentų visų Vokietijos moksleivių turi antsvorį, ir jų skaičius auga. Viena vertus, vaikai labai pergyvena dėl pernelyg didelio svorio, kita vertus, anstvorio pasekmių gydymas suryja milžiniškas sumas.
Parengė Ona Kacėnaitė
