Vaistas nuo slogos tinka ir gėlynui puošti
D.Petraitienės vaistingųjų augalų plantacijos veši vienoje iš Žaliosios girios laukymių esančioje sodyboje, tačiau didžiąją dalį gyduolių moteris susirenka braidžiodama po laukines pamiškės pievas, pelkėtas proskynas ir šilus.
Kol kas dar tinkamas laikas pasirūpinti sveikatą stiprinančiais ir tausojančiais augalais.
Skaitytojams žolininkė pataria, kokie augalai turėtų gulėti mūsų namų vaistinėlėse.
Net ir mažai apie žoliavimą išmanančios moterys gali pasirūpinti keliais ryšeliais sveikatai labai naudingų augalų.
Dilgėlė, kiaulpienė, dirvinis asiūklis, tramažolė ir kraujažolė yra paprastos, bet labai naudingos žolės.
D.Petraitienė rodo vešlų, gražiai žemyn iš vazonėlio besidriekiantį augalą. Jis ką tik puošė kaskadomis sustatytą žydintį gėlyną.
Tai paprasčiausia laukinė tramažolė, liaudiškai vadinama „raskodniku“. Ši vaistažolė yra pirmas vaistas susirgus sloga, tramažolės arbata skystina gleives, gerai gydo net įsisenėjusį sinusitą.
Ūseliais į dirvą besikabinanti ir taip tolyn šliaužianti tramažolė veisiasi dažname sode, driekiasi patvoriais ir nežinančiųjų raunama kaip piktžolė.
Negaluojant kasai patartina graužti kiaulpienės šaknį
Dilgėlės ir kiaulpienės lapų mišinys išvalo ir stiprina kraują. Panašų poveikį turi ir kraujažolė, ji dar gerina ir medžiagų apykaitą.
Liaudies medicina sako, kad dilgėlės arbatėlės pernelyg sutirština kraują, o kiaulpienė – atvirkščiai, jį skystina. Taigi norint gauti organizmui reikalingų vitaminų ir mikroelementų, pravarčiausia ir saugiausia kelias dienas pagerti šių žolių mišinį.
Dilgėlės sėklos su medumi yra gera priemonė, kai organizme trūksta geležies.
Kiaulpienės šaknis – stebuklinga pagalba sergant kasos ligomis.
„Kasą suardo krakmolas, batonai ir sausainiai“, – aiškina žolininkė.
Šaknį reikia kasti iki žydėjimo arba vėlokai rudenį. Iškasus iš žemės šaknį reikia iš karto nuskusti ir mesti į indą su vandeniu, kad ji nesuglebtų ir parsinešus namo būtų galima lengvai sutarkuoti.
Išdžiuvusi kiaulpienės šaknis turi maloniai saldų skonį.
Dirvinis asiūklis gausiai turi silicio, kuris žmogaus organizme tarsi išpurena besusidarančius akmenis. Asiūklio arbata – puiki priemonė akmenligės profilaktikai.
Pikta karalienė ir kanda, ir gelbsti
Dilgėlę galima laikyti vaistažolių karaliene, tai itin daug gydomųjų savybių turintis augalas. Dilgėlės lapuose gausu geležies druskų, kalcio, kalio, įvairų vitaminų, o ypač vitamino C.
Iš džiovintų ir smulkiai sutrintų dilgynių lapų galima pasidaryti pagardus sriuboms, salotoms ir antriems patiekalams. Dilgėlės savo maistinėmis savybėmis net vertingesnės už špinatus, jose esančių baltymų kiekis artimas ankštinėms kultūros. Tokie pagardai – puiki anemijos, avitaminozės, chroniško nuovargio profilaktika.
Dilgėlėse esančios specifinės medžiagos normalizuoja medžiagų apykaitą, reguliuoja širdies ir kraujagyslių sistemos, skrandžio ir žarnyno veiklą. Jas pravartu naudoti gydant opaligę. Stiebai ir žiedai skatina atsikosėjimą, todėl tinka sergant peršalimais, jų dedama į gydomuosius arbatų nuo kosulio mišinius. O jei jau kosčiojat, čiaudit, peršti gerklę ar sukilo angina, dilgynių nuoviru labai sveika skalauti gerklę.
Dilgėlių lapuose yra priešuždegimiškai veikiančių medžiagų, jų užpilais galima plauti negyjančias žaizdas.
Smulkučių baltų dilgėlių žiedų arbata varo šlapimą, gerina tulžies išsiskyrimą, tad tinka sergant kepenų ir inkstų ligomis.
Visas dilgėlės piktumas jos dilginime. Tą deginantį ir niežulį iššaukiantį efektą sukelia lapuose esanti skruzdžių rūgštis, kuri taip pat yra paveiki priemonė sergant sąnarių ligomis bei radikulitu.
Dilgėlė tinka ir veido odos, plaukų grožiui puoselėti. Dilgynių antpilas stiprina plaukus, stabdo jų slinkimą, o šviežio nuoviro kompresiukai skaistina odą.
Kadangi dilgėlės didina kraujo krešumą, jas turėtų atsargiau vartoti polinkį į trombozes turintys žmonės.
Moterų žolę sieja su Mergele Marija
Prie D.Petraitienės sodybos tarsi sėte prisėta raskilų.
Žolininkė tvirtina, kad į skėčius panašūs raskilos lapeliai gelbsti nuo įvairiausių moteriškų negalavimų, tai vaistas visoms ligoms žemiau juostos. Tai ypatingai „moteriška“ vaistažolė.
Daugelyje kalbų raskilos pavadinimas susijęs su Mergele Marija. Sakoma, kad senovės dailininkai, tapę religinius paveikslus, Marijos apsiausto klostes piešė nusižiūrėję į raskilos lapelių klostes.
Lietuviškas raskilos pavadinimas siejasi su augalo formos ypatumais: apskriti klostyti lapai sudaro lyg ir piltuvėlį, kuriame ilgai išsilaiko nakties rasa.
Raskilos žolė tinka vartoti ne tik sergant ginekologinėmis ligomis, ji kaip sudėtinė dalis įeina ir į mišinius nuo viduriavimo, turi kraujavimą stabdančių ir atsikosėjimą lengvinančių savybių. Liaudies medicinoje yra žinoma, kad raskila vartota ir gydyti depresijai.
Raskilos lapai gali būti vartojami ir išoriškai, uždėti ant šunvotės jie traukia karštį, nuoviras tinka plauti išbertai odai.
Stumbražolė tinka pagardams ir smilkalams
Daržo lysvės pakrašty D.Petraitienė rodo neišvaizdžius, į pelkynų viksvas panašius žolių kuokštus.
Tai laukinė stumbražolė. Prieš kelerius metus žolininkė jų pasodino vieną nediduką kupstelį, stumbražolė įsitaisė ir suvešėjo.
Stumbražolė mūsų šalyje yra retas augalas, jų galima aptikti pelkėtose pievose ar krūmingose miško proskynose.
Kvapniosios žolės lapuose yra daug eterinių aliejų. Lengvi užpilai žadina apetitą, skatina skrandžio sulčių išsiskyrimą. Vystanti žolė labai maloniai kvepia, ja galima aromatizuoti įvairius patiekalus, arbatas.
„Iš stumbražolės galima pasidaryti smilkalus, jie ne tik aromatizuoja, bet ir dezinfekuoja aplinką“, – aiškina D.Petraitienė.
Jei vėjas atnešė sėkleles ir lysvėje sudygo greit besistiebiantis, mėsingais pūkuotais lapais augalas, neskubėkite jo rauti lauk. Greičiausiai tai bus aukštaūgė, birželio gale geltonais žiedais pasidabinsianti tubė. Bičių nutūpta, iš daugybės taurelių susidedanti augalo viršūnė vaistinga kaip ir storieji lapai.
Vaistams vartojami tūbių žiedų vainiklapiai su kuokeliais, bet be taurelių. Jie renkami augalui žydint, kai vainikėlis lengvai atsiskiria nuo žiedkočio. Išdžiuvę žiedai kvepia medumi ir yra saldaus skonio. Jų arbata galima gydyti bronchinę astmą, kvėpavimo takų uždegimus, kosulį.
Tūbės žiedų nuoviras gelbsti sergant skrandžio ligomis, aukštu kraujospūdžiu.
Į batus įkloti tubės lapai gelbsti nuo senatvinių kojų skausmų.
Mėlynžiedis augalas išbaido liūdesį
„Nepraeikite pro gyslotį. Dažno mindomas augalas yra lyg sveikatos bankas, gydo jo lapai, šaknys ir sėklos“, – pažiūrėti po kojomis ir susirinkti gamtos prieš akis padėtas gėrybes siūlo žolininkė.
Nėra kito augalo, kuris taip puikiai valytų, stiprintų kraują, plaučius ir virškinimo organus kaip gyslotis. Kosėjantiems, nusilpusiems, sergantiems rachitu, mažakraujyste, skorbutu, užkimusiems, kamuojamiems įvairių bėrimų labai padeda gysločių arbata, sergantiems plaučių ligomis, bronchitu – gysločio sultys.
Liaudies medicinoje gysločiai vartojami karščiuojant, sergant plaučių ligomis, astma, ateroskleroze.
Kamuojamiems aukšto kraujospūdžio reikėtų gerti gysločių arbatą.
Lengvai prisisėjanti ir daržuose mėlynuojanti agurklė dar vadinama „širdies džiaugsmo augalu“.
Sakoma, kad Romos imperijos laikais agurklės žiedų ir lapų nuoviro duodavo išgerti kariams prieš mūšį, kad šie būtų drąsesni ir pakilios nuotaikos.
Agurklės sėklos turi gausiai eterinių aliejų. Visas augalas yra vitamino C šaltinis. Meduje pavirti agurklės lapai gydo opaligę ir kitus virškinimo trakto uždegimus. Džiovintą agurklę tinka dėti į atsikosėjimą skatinančias arbatas.
Jei nuo išgąsčio ar streso ima tabaluoti širdelė, gelbės pieno išrūgose apvirta agurklė, o jei agurklę pašutinsite vyne, nuoviras labai padės atgauti jėgas po sunkių ligų.
Kam nestiprios kepenys, reikia valgyti patroškintą agurklę.
Agurklės arbata ramina, atpalaiduoja, reguliuoja kraujospūdį, mažina uždegiminius procesus ir nuveja liūdesį.
