Viskas pasikeitė praėjusią žiemą po pažinties su ortopedu-protezuotoju, bendrovės „Pes Planus“ direktoriumi Igoriu Vyšniausku. Jis sukūrė ir padovanojo Ričardui naują nosį. I.Vyšniausko ir jo kolegos pagamintas nosies protezas kol kas yra pirmas toks Lietuvoje.
Manė susirgęs sloga
Nosies R.Liachovičius neteko dėl onkologinės ligos, užklupusios jį prieš dvylika metų. Iš pradžių Ričardas net neįtarė, kad jam vėžys, manė tiesiog susirgęs smarkia sloga.
Poliklinikoje gydytoja jam skyrė nosies šildymo procedūras ir gydymą jūros vandeniu. Tačiau sloga nepraėjo. Be to, iš nosies vis bėgdavo kraujas.
Vyras kreipėsi į Santariškių klinikas ir čia išgirdo negailestingą diagnozę – vėžys.
Medikai 30 dienų jam taikė gydymą spinduliais, tačiau praėjus porai mėnesių paaiškėjo, kad auglys ne tiktai nebuvo sunaikintas, bet ir plinta toliau.
Vilniaus universiteto Onkologijos instituto gydytojas, veido ir žandikaulio chirurgas onkologas Vytautas Čepulis dar bandė nosį išgelbėti – pašalinti auglį paliekant nosį. Tačiau liga atsinaujino, ir vienintelis būdas įveikti vėžį buvo nosies amputacija.
R.Liachovičius kartais pasvarsto, kad jeigu gydytoja, į kurią jis kreipėsi dėl slogos, būtų teisingai diagnozavusi ligą, galbūt nosį jis tebeturėtų. Jis spėja, kad nosies šildymo procedūros tik prisidėjo prie vėžio išvešėjimo.
Vilnietis labai išgyveno netekęs nosies. Smalsūs žvilgsniai vertė ji jaustis nejaukiai, todėl vyras retai išeidavo iš namų.
Susitaikyti su tuo, kad vyras neturi nosies, buvo sunku ir jo žmonai Liudmilai. Pirmosiomis dienomis po nosies amputacijos moteris net bijojusi užeiti į vyro palatą. Ilgainiui ji priprato prie to, kad vyras neturi nosies, o dabar teigia, jog svarbiausia jai – išgelbėta vyro gyvybė.
Ieškoti pagalbos svetur buvo per brangu
Sutuoktiniai ėmė aktyviai ieškoti, kas galėtų pakeisti Ričardui nosį. Plastinei operacijai, per kurią nosis galėtų būti suformuota iš minkštųjų paties Ričardo kūno audinių, nesiryžo – bijojo, kad operacija gali paskatinti auglio atsinaujinimą.
Vienintelė išeitis buvo nosies protezas. Tačiau Lietuvoje nė vienas protezuotojas nieko panašaus negamino, o ieškoti pagalbos svetur sutuoktiniams atrodė per brangu.
Vieną dieną R.Liachovičius nuvyko į konsultaciją pas žinomą mikrochirurgą profesorių Kęstutį Vitkų. Jis nosies netekusį vyrą nusiuntė pas ortopedą-protezuotoją I.Vyšniauską, ne vienus metus bendradarbiaujantį su mikrochirurgais.
Nors daugelis protezuotojų nesiryžo R.Liachovičiui pagaminti nosies protezo, I.Vyšniauskas priėmė iššūkį. Juolab kad anksčiau, vedamas smalsumo, ortopedas pats yra bandęs gaminti veido dalis iš silikono. Tiesa, šie darbai buvo skirti ne klientams, o labiau įgūdžiams lavinti.
Sutikęs pabandyti pagaminti R.Liachovičiui nosį I.Vyšniauskas susisiekė su savo bičiuliu ir kolega, šiuo metu Vokietijoje gyvenančiu ir dirbančiu Rolanu Balčaičiu.
Protezuotojai surado silikono, iš kurio turėjo būti pagaminta nosis, tiekėjus. Už medžiagas R.Liachovičiui teko susimokėti pačiam, o protezas jam buvo pagamintas nemokamai.
Susidūrė su keletu iššūkių
Nosis buvo sukurta pagal R.Liachovičiaus jaunystės nuotraukas. I.Vyšniausko teigimu, kuriant protezus jaunystės nuotraukos nėra labai informatyvios. Jos specialistams tik parodo, kokia kadaise buvo žmogaus nosis: plati ar smaili, kumpa ar riesta.
Visai kitaip būtų, jeigu protezuotojai gamintų protezą pagal paciento nosies atspaudą. I.Vyšniauskas pasakojo, kad kitose šalyse prieš operaciją iškviečiamas specialistas ir padaro kūno dalies, kurią numatyta amputuoti, atspaudą. Tai vėliau labai palengvina protezuotojų darbą.
Pirmiausia buvo sukurtas vaškinis nosies maketas. Nusprendus, kad tokia forma tinka, pagal ją buvo gaminamas tikras protezas.
Gaminant R.Liachovičiui nosį specialistams teko susidurti su keletu iššūkių. Pirmiausia reikėjo išspręsti klausimą, kaip šį protezą pritvirtinti. Paprasčiausia tvirtinti protezą prie specialių implantų. Tačiau, norint juos implantuoti, reikia operacijos, todėl implantų buvo atsisakyta.
Nuspręsta protezą prie veido klijuoti specialiais klijais, kurie nesukelia nepatogumų ir nealergizuoja odos. Vienintelė problema, kad tokie klijai protezą laiko palyginti neilgai – kas kelias valandas nosį reikia klijuoti iš naujo.
Sunku buvo ir pritaikyti protezą prie R.Liachovičiaus veido spalvos, nes paciento oda nėra lygi, ją vagoja daugybė smulkių kapiliarų. Be to, kintant orų sąlygoms odos spalva nuolat keičiasi, o protezas yra negyvas daiktas, visuomet išliekantis tos pačios spalvos.
I.Vyšniauskas į pagalbą pasikvietė skulptorių ir dailininką Mindaugą Tendziagolskį, padėjusį parinkti labiausiai prie veido derančią protezo spalvą. O vizažistė Asta Tiurinienė pamokė R.Liachovičių, kaip makiažo priemonėmis priderinti veido odos spalvą prie protezo.
Vyras tapo ir linksmesnis, ir drąsesnis
Dabar R.Liachovičius drąsiai eina į gatvę ir džiaugiasi, kad jo smalsiai nebestebi aplinkiniai. Kad Ričardo nosis – dirbtinė, matyti tik gerai įsižiūrėjus į vyro veidą.
Ši nosis šiek tiek keičia vyro balsą. Žmona sako, kad kai užsideda protezą, jis kalba tarsi sloguodamas, tačiau pats R.Liachovičius tvirtina, jog protezas kvėpavimo neapsunkina.
Nors nosį kas kelias valandas reikia priklijuoti iš naujo, protezas labai pagerino Ričardo gyvenimo kokybę. Liudmila džiaugiasi, kad gavęs naują nosį vyras tapo pastebimai linksmesnis ir drąsesnis. Tą patį pastebėjo ir I.Vyšniauskas.
Pirmąjį Lietuvoje nosies protezą sukūręs protezuotojas džiaugiasi, kad jo ir kolegos R.Balčaičio kūrinys atrodo visai neblogai, nors ir pripažįsta, jog jis nėra visai tobulas. Rudenį jie ketina pasikviesti specialistą iš Vokietijos, kuris padės sukurti dar geresnį nosies protezą ir kartu padės patobulinti kitų veido dalių – ausų, akių – protezų gamybos įgūdžius.