Nacionalinio kraujo centro direktorė Joana Bikulčienė, išgirdusi tokius kaltinimus, tik nusišypso: „Yra dalis žmonių, kurie niekuo nenori tikėti. Jei kyla klausimų, ateikite, visiems parodysime ir papasakosime.“
Pasirašė susitarimą
Ketvirtadienio popietę gausus būrys svečių sugužėjo į Nacionalinį kraujo centrą, čia surengta pažintinė ekskursija ir protų mūšis įstaigos veiklos 70-mečio sukakčiai paminėti.
Renginyje dalyvavo ir sveikatos apsaugos ministras Juras Požela, Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė Dangutė Mikutienė bei to paties komiteto narė Vida Marija Čigriejienė.
Šie drauge su Nacionalinės donorų asociacijos prezidentu Dariumi Tumšiu pasirašė atvirą susitarimą dėl neatlygintinos kraujo donorystės skatinimo. Prie šios iniciatyvos kviesti prisidėti ir žiniasklaidos atstovai.
Virtualaus kraujo nepakanka
Kviesdama pasižvalgyti po Nacionalinį kraujo centrą įstaigos direktorė J.Bikulčienė pastebėjo, kad nepaisant žiniasklaidos dėmesio kraujo trūkumo klausimui daugelis palaikymą išreiškia tik socialiniuose tinkluose.
„Po kvietimu aukoti kraujo matome šimtus „Patinka“, tačiau iš tiesų atvyksta vos vienas kitas. Todėl noriu visus paraginti: virtualaus kraujo gyvybėms išgelbėti nepakaks“, – kalbėjo vadovė.
Nacionalinis kraujo centras šiuo metu yra didžiausia kraujo donorystės įstaiga šalyje, aprūpinanti daugelį gydymo įstaigų. Įstaiga taip pat užsiima šalyje surinktos plazmos eksportu ir jos perdirbimo organizavimu bei reikalingų kraujo komponentų, preparatų importu arba pirkimu ir priežiūra.
Žmonės painiojasi
Paklausta, ar žino apie sklandančias kalbas, esą lietuvių aukojamas kraujas išvežamas į užsienį, J.Bikulčienė apgailestavo, kad žmonės dėl informacijos stokos skleidžia tikrovės neatitinkančius faktus.
„Kraujo niekas iš Lietuvos neišveža, kraujo komponentus sunaudoja šalies ligoninės. Be to, to neleidžia šalies įstatymai.
Žmonės painiojasi. Iš kraujo gaminami trys komponentai: eritrocitai, tris dienas galiojantys trombocitai ir trejus metus galiojanti kraujo plazma.
Pastarosios visame pasaulyje ligoninėse suvartojama ne daugiau nei trečdalis, o kita nėra išpilama. Iš jos gaminami vaistai: krešėjimo faktoriai, imunoglobulinas, albuminas, jų taip pat reikia ligoniams. Deja, Lietuvoje niekas jų negamina, todėl kraujo plazma kaip žaliava išgabenama. Tačiau parvežama preparatų pavidalu.
Jei kam nors kyla klausimų, kur tas kraujas išvažiuoja ir kaip atrodo, visi gali ateiti ir mes parodysime. Nėra nepatogių klausimų.
Žinoma, visuomet yra dalis žmonių, kuri neigs bet ką, mes į juos nesiorientuojame“, – kalbėjo Nacionalinio kraujo centro vadovė.
Netrukus už kraują nebeatlygins
Kiekvieną vasarą kraujo stigti ima dėl atostogų, mat nemažai žmonių išvykę. J.Bikulčienė tvirtino, kad daugiausia kraujo specialistai surenka apsilankę įvairiose įstaigose, tačiau jos vasarą dirba budėjimo režimu, o ir studentai atostogauja. Tad tenka griebtis reklamos kampanijų, „šokių ir dainų“.
„Europoje mūsų veikla visi stebisi. Užsienyje niekas taip nešoka ir nedainuoja kaip mes. Visiems kyla klausimas, ką mes veikiame, kodėl organizuojame renginius. Taip mes stengiamės išjudinti žmones. Ką reikia padaryti norint duoti kraujo? Tiesiog prisiregistruoti internetu ir pasirinkti tinkamą laiką ir vietą“, – ragino J.Bikulčienė.
Jei kraujo stinga jau dabar, kai dar 15 procentų asmenų sutinka tapti donorais atlygintinai, kas bus po ketverių metų? Atsižvelgiant į Europos Sąjungos reikalavimus, 2020 metais Lietuvoje atlygintinos kraujo donorystės neliks.
„Tai privalėsime padaryti ir, manau, tai tikrai bus sudėtinga.
Estų pavyzdys rodo, kad kai lieka apie penkis procentus atlygintinų kraujo donorų, sunku pajudėti iš mirties taško. Tuomet valdžia paėmė ir panaikino finansavimą, skirtą donorams.
Pirmą pusmetį visus ištiko šokas, trūko kraujo, kol galiausiai žmonės suprato, kad kitaip nebus. Jei niekas neaukos kraujo, kurio gali prireikti jų pačių artimiesiems, žmonės žus.
Manau, ir mums gali prireikti tokios griežtos rankos“, – teigė J.Bikulčienė.
Pasak jos, Nacionalinis kraujo centras nėra socialinės globos ar rūpybos įstaiga, todėl negali rūpintis prastai gyvenančių asmenų poreikiais. Tokie asmenys turi rinktis kitas institucijas pagalbos paieškai, o ne eiti ir pardavinėti savo kraują.
