Lietuvos vaistinių asociacija ir Nacionalinė vaistų prekybos asociacija prašo Prezidentės atsižvelgti būtent į šiuos, pačius brangiausius vaistus ir paprastomis priemonėmis sumažinti valstybei tenkančią biudžeto naštą, tuo palengvinant šimtų tūkstančių pacientų, sergančių lėtinėmis ligomis, gyvenimo kokybę.
Pasak Lietuvos vaistinių asociacijos (LVA) valdybos pirmininkės Kristinos Nemaniūtės-Gagės, vidutinė monopolinių vaistų Lietuvoje kaina – net 513 eurų, todėl visuomenė turi žinoti, kad vos 8 proc. visų šalies pacientų gydantiems vaistams tenka net 60 proc. (125,7 mln. eurų) viso vaistų kompensavimui valstybės skiriamo biudžeto. Šių vaistų kainų niekas nereguliuoja, reguliuojamas tik jų antkainis (jis sudaro vos 2,5 proc.).
„Vykstančiose diskusijose apie vaistų kainas dažniausiai stengiamasi nukreipti dėmesį nuo didžiausią valstybės biudžeto dalį gaunančių – etinių, patentais apsaugotų, ar kitaip monopoliniais vadinamų vaistų.
Pasiteiravus, kiek toks pat vaistas kainuoja kitoje šalyje – vaistų gamintojo deklaruota kaina gali skirtis ir dvigubai. Pavyzdžiui, brangiausią Lietuvoje vaistą valstybė perka už 12000 eurų, kai tuo tarpu Estijoje jo kaina 6000. Tokių pavyzdžių apstu“, – detalizuoja LVA valdybos pirmininkė Kristina Nemaniūtė-Gagė.
Pasak jos, etinių vaistų kainos galėtų būti mažesnės jau dabar – pirmiausiai valstybei derantis su keliais, o ne vienu kaip yra šiuo metu, vaistų gamintojais, sudarant geresnes sąlygas paraleliniam vaistų importui, perduodant monopolinių vaistų kainodaros reguliavimą valstybinei vaistų kainų reguliavimo komisijai.
Nacionalinės vaistų prekybos asociacijos vadovė Jūratė Kulberkienė antrina, kad niekaip nepasiekiamas esminis tikslas – realus vaistų, kuriuos dažniausiai renkasi pacientai, kainų sumažinimas.
„Lietuvos vaistinės greičiausiai pastebi konkurentų neturinčių medikamentų kainų augimą, tad norime atkreipti dėmesį į svarbias vaistų kainos reguliavimo priemones, kurios leistų iš tiesų mažinti vaistų kainas. Svarbiausia, kad visos reguliuojančios priemonės užtikrintų galimybę pacientams patiems pasirinkti vaistą, nemažintų vaistų pasirinkimo ir didintų konkurenciją“, – sako Jūratė Kulberkienė.
Vyriausybės patvirtintas vaistų kainų apskaičiavimo tvarkos aprašas nustato, kad kaina turi būti palyginama su kaina kitose šalyse. Tačiau realių derybinių instrumentų valstybinės institucijos neturi ne tik Lietuvoje, bet ir kitose ES šalyse. Ta pati problema išliks ir derybas perdavus Centrinei pirkimų organizacijai, kuri neturi nei reikiamos finansinės bei farmakoekonominės kompetencijos, nei išteklių ir realių priemonių derėtis su monopolinių vaistų tiekėjais.
Siekiant realiai sumažinti monopolinių vaistų kainas, siūloma (santrumpa):
1. Siekiant į PSDF biudžetą įtraukti naują monopolinį vaistą, valstybei derėtis ne su vienu, o su keletu tokio paties ar panašaus veikimo vaistų gamintojais;
2. Dėl monopolinio vaisto kainos derėtis iš karto keliomis šalimis (pvz. Baltijos šalimis);
3. Rengiant ir taikant konkrečių ligų, pvz., krūties vėžio, gydymo protokolus, parinkti vaistus iš kelių tai pačiai ligai gydyti tinkamų vaistų. (tokiu būdu monopoliniai vaistai būtų grupuojami ne pagal kokius nors rinkodaros priemonėmis formuojamus išskirtinumus, bet pagal realų ir objektyvų farmakoekonominį poveikį);
4. Monopolinių vaistų kainodaros reguliavimą perduoti Valstybinei vaistų kainų reguliavimo komisijai;
5. Remtis užsienio šalių praktika, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos pavyzdžiu, kuomet valstybė kontroliuoja, kiek gali užsidirbti monopolinių vaistų gamintojai.
