Jungtinėje Karalystėje gydytojo pareiga – kuo detaliau paaiškinti pacientui, kokios procedūros jo laukia ir kokio rezultato tikimasi.
Jei ligonis nesuprato, ką aiškino gydytojas, tai gali būti pakankama priežastis, kad medikas būtų apskųstas ir byla būtų nagrinėjama teisme.
Tuo Z.Čepaitė įsitikino dažnai padėdama nukentėjusiems ir pasiligojusiems lietuviams, kurių anglų kalbos žinios yra prastos.
Nors Lietuvoje įdiegta daug šiuolaikinės medicinos diagnostikos ir gydymo metodų, kurie taikomi visame pasaulyje, pacientų ir gydytojų santykiai – kaip turguje, kur dėmesys gali būti perkamas ir parduodamas, o atsiskaitymo priemonė – pinigai vokelyje – vis dar neišgyvendinta.
– Kokiose situacijose dažniausiai prireikia jūsų, kaip vertėjos, paslaugų? – paklausiau Z.Čepaitės.
– Jungtinėje Karalystėje patekęs į ligoninę žmogus turi suprasti, kaip jis bus gydomas.
Jei atvykęs iš kitos šalies žmogus neturi gerų anglų kalbos įgūdžių, gydymo įstaiga pasikviečia vertėją, o už jo darbą pati ir sumoka.
Į ligonį žiūrima kaip į gydytojo bendradarbį, juk jie abu siekia bendro tikslo – įveikti ligą ir pasveikti.
– Lietuvoje dažnai į gydytoją žiūrima kaip į Dievą. Kokį įspūdį paliko anglų medikų bendravimas su pacientais?
– Visur pasitaiko ligonių, kurie lieka nepatenkinti, kad medikas ne viską apžiūrėjo. Anglijoje, kaip ir Lietuvoje, žmonės pernelyg daug tikisi iš gydytojo.
Net jei apžiūra vyksta dalyvaujant vertėjui, vienam ligoniui skiriama nuo 15 iki 30 minučių, bet ne daugiau.
Kita vertus, yra didelis skirtumas, kaip Lietuvoje medikai elgiasi su ligoniais ir kaip Anglijoje. Čia niekas nedrįsta žiūrėti į pacientą kaip į žmogų, kuris atėjo ir trukdo medikams.
– Ko dažniausiai ligonio teiraujasi britų medikai?
– Man dažnai tenka vertėjauti nėščiosioms, kurioms pirmas apsilankymas pas gydytoją būna sudėtingas. Nėščiajai pateikiamas užpildyti didžiulis klausimynas.
Į jį įtraukti klausimai ne tik apie nėščiosios ir jos partnerio sveikatą, bet ir apie tokius dalykus kaip būsimos motinos emocinė būklė, teiraujamasi, ar ji nesijaučia prislėgta, ar jos nekamuoja depresija.
Svarbi ir socialinė būklė, pavyzdžiui, ar nėščioji nėra bedarbė, nes darbo praradimas gali sukelti stresą, ar šeimoje nebuvo artimųjų netekčių ir kitų nelaimių.
Yra net toks klausimas, kuris pradedamas: „Atsiprašome, bet mes turime pateikti jums ir šį klausimą. Mes jį užduosime kiekvieną kartą, kai jūs ateisite, nes tokia mūsų darbo tvarka.“
Šis paslaptingas klausimas yra apie tai, ar nėščioji patiria smurtą šeimoje.
Kai artėja gimdymo laikas, būsimai motinai užduodamas klausimas apie gyvenimo sąlygas, ar gimęs kūdikis turės kur gyventi. Socialinės tarnybos atstovas net apsilanko jos namuose.
Tai rodo, kad socialiniai darbuotojai kartu su gydytojais akušeriais-ginekologais, stebinčiais nėštumą, galvoja apie naują gyvybę ir apie tai, ar vaikas ateis į saugią aplinką.
Nėra taip, kad vaikui gimus paaiškėtų, jog nėra kur jo dėti.
– Kai kurios diagnozės neteikia daug vilties. Kaip pranešama nemaloni žinia?
– Jungtinėje Karalystėje yra tokia tradicija – jei pranešama liūdna žinia, tarkime, pasakoma, kad nustatytas vėžys, pacientas yra siunčiamas pas psichologą.
Yra taikomi gretutiniai metodai, padedantys sustiprinti vėžiu sergančio paciento organizmą. Jam taikoma psichoterapija – paprastai tai būna prieš onkologinę operaciją ar chemoterapiją.
Lietuvoje gyvena mano sesuo, jai nustatyta sunki liga. Kalbėdama su ja ir rūpindamasi jos gydymu įsitikinau, kaip mūsų šalyje pacientams trūksta informacijos, kaip jie bus gydomi, koks bus šalutinis poveikis, ko jie gali tikėtis.
Ligonis turi skambinėti gydytojui ir teirautis, kada bus paskirtas tam tikras tyrimas.
Neretai jo tenka laukti net keletą mėnesių. Negerai, kai žmogui, kuriam ir taip sunku, reikia jaudintis, kada bus atliktas tyrimas. Jungtinėje Karalystėje taip nėra.
Kokia bus procedūra, kaip ji vyks ir kokio rezultato tikimasi – šie dalykai turėtų būti pacientui išaiškinti.
Toks požiūris vyrauja Didžiojoje Britanijoje, bet Lietuvoje to trūksta.
– Kaip Londono ligoninėse elgiamasi su mažamečiais vaikais, kuriuos slaugo vienas iš tėvų?
– Prisimenu šešerių metų vaiką, kuriam reikėjo atlikti nedidelę operaciją.
Pas jį į palatą atėjo specialiai paruošta slaugytoja. Žaidimo forma vaikui buvo pasakojama, kaip ateis „miego“ gydytoja, kaip ji adata pritvirtins ant rankos kateterį, į kurį bus suleista vaistų, kaip tie vaistai pasieks jo smegenis ir jis užmigs.
Berniukas išklausė, bet vėliau belaukdamas operacijos ėmė verkti, nors šalia jo buvo vienas tėvų, taip pat aš, dar slaugytoja.
Ji manęs paklausė, kodėl vaikas verkia, ko jis bijo.
Paaiškėjo, kad vaikas nenori, jog jam durtų adata, nors ir buvo paaiškinta, kad visiškai neskaudės, nes ant rankos buvo užtepta „stebuklingo tepalo“, kuris panaikina skausmą.
Tada slaugytoja nuramino vaiką sakydama, kad „miego“ gydytoja galės jam pasiūlyti pakvėpuoti, tik reikės giliai kvėpuoti. Ar jis su tuo sutinka?
Vaikas pasakė, kad viską padarys. Jo dar kartą buvo paklausta, ar supranta, ką jam darys gydytojas.
Vaikas buvo užmigdytas prieš operaciją taip, kaip jis norėjo, o ne taip, kaip buvo iš anksto suplanuota.
Po operacijos vaiko buvo paklausta, kas jam labiausiai patiko būnant ligoninėje. Jis tikino, kad patiko tai, kaip buvo užmigdytas. Tai – britų medikų dėmesingumo pavyzdys: jie nevertė vaiko daryti to, ko jis nenorėjo.
– Kaip gydytojai įsitikina, kad pacientas supranta, kas jam bus daroma?
– Papasakosiu vieną atvejį. Prieš vieną sudėtingą procedūrą, kuri buvo suplanuota, Londono medikai paklausė lietuvės, ar ji žino, kas jai bus atliekama.
Kai ji patvirtino žinanti, gydytoja paprašė jos papasakoti tai savais žodžiais.
Iš to, ką man pasakojo sesuo, kuri gydosi Lietuvoje, supratau, kad mūsų gydytojai negaišta laiko tokiems aiškinimams. Ligonis netgi pats turi rodyti iniciatyvą ir klausti, kas bus.
Susidaro įspūdis – jei neklausi, nieko negausi. O juk gali būti, kad ligonis nežino, kaip suformuluoti klausimą, nes medicina – specifinė sritis.
– Koks klausimas dažniausiai užduodamas Londono ligoninėse?
– Koks yra ligonio vardas, pavardė ir gimimo metai. Šis klausimas užduodamas kiekvieną sykį prieš atliekant kokią nors procedūrą.
Taip norima išvengti klaidų, nors pacientas turi ant riešo apyrankę su savo duomenimis.
Norima apsisaugoti ir nuo skundų. Jei paaiškėtų, kad ligonis nesuprato to, ką medikas jam pasakė, tai – puiki galimybė apskųsti mediką.
Lietuvoje paprastai pacientai pasirašo ant dokumento ir nesigilina, ką reiškia toks sutikimas atlikti tam tikrą procedūrą.
Jungtinėje Karalystėje kiekvieno gydytoja pareiga – dar kartą įsitikinti, ar ligonis suprato, kas jam bus atliekama.
– O kaip dėl kyšių?
– Jungtinėje Karalystėje nėra tokios galimybės, nes yra nustatyti aiškūs kriterijai, kaip gydytojai turi bendrauti su pacientais.
Čia nėra jokios savivalės. Žmonės, kuriems vertėjavau, nesvarsto, ar vokelis su pinigais galėtų garantuoti daugiau mediko dėmesio.
O Lietuvoje įprasta manyti – jei neduosi vokelio, prie tavęs palatoje gydytojas prieis kur kas rečiau. Iš tikrųjų kyšis nepadeda nusipirkti geresnės paslaugos, bet pacientas ar jo giminaičiai duoda pinigų pirkdami gydytojo dėmesį.
– Ar Jungtinėje Karalystėje medikai turi kokį nors orientyrą, kiek ilgai reikėtų gaivinti per anksti gimusį kūdikį, kuris nesugeba pats kvėpuoti? Ar tėvų valia turi kokią nors įtaką?
– Kartą susidūriau su tokiu atveju, kai moters įsčiose brendo dvyniai, o vienam vaisiui buvo įtarta širdies yda. Moteris buvo nusiųsta į specialią ligoninę, jai buvo paaiškinta, kad gimęs vaikas turės širdies ydą ir jam reikės pagalbos.
Moters buvo paklausta dėl donoro kraujo perpylimo: ar ji neprieštaraus, jei reikės atlikti tokią procedūrą jai pačiai ar vienam iš dvynių?
Tai – rimtas apsisprendimas, nes yra žmonių, kurie nepritaria kraujo donorystei.
Taip pat prisimenu, kaip teisme buvo nagrinėjamas vienas procesas, kai gydytoja nutarė atjungti nė metų neturinčio vaiko gyvybę palaikančią medicinos įrangą, o tėvai su tuo nesutiko.
Jie tuo metu ieškojo pinigų, kad galėtų toliau gydyti vaiką JAV.
Jei tėvai būtų sutikę, nebūtų ir teismo. Bet jie prieštaravo.
Kita vertus, jei gydytojai mato menkiausią galimybę išgelbėti vaiko gyvybę, jie taip ir elgiasi.
– Kaip britų medikai bendrauja su vyresnio amžiaus pacientais?
– Jungtinėje Karalystėje nėra įprasta aiškinti, kad liga išsivystė dėl senatvės. O Lietuvoje medikai nesidrovi užsiminti, kad ligonis neturi tikėtis pasveikti, nes yra senas.
Britų medikas niekada nepasakytų: „Pasižiūrėkite į savo pasą, o tada skųskitės sveikata.“ Ligoniai negali būti diskriminuojami dėl amžiaus. Jeigu taip įvyktų, būtų didelis skandalas.
Lietuvoje daug kas nurašoma organizmo senėjimui, netgi klausiama: „Ko jūs norite? Juk atėjo senatvė.“ Lietuvoje vyresnio amžiaus žmonės vengia gydytis ligoninėje, nes emociškai prastai jaučiasi.
Koks gali būti gijimas, jei žmogus žino, kad į jį visi žiūrės kaip į beviltiškai pasenusią būtybę?
– Su kokiais kuriozais susiduria britų gydytojai?
– Medicinoje daug kas keičiasi, pasaulyje du translyčiai vyrai yra pagimdę po kūdikį, nes prieš tapdami vyrais jie buvo moteriškos lyties ir išsaugojo gimdą. Net neaišku, kaip tokius asmenis vadinti.
Todėl pirmą kartą konsultuodamas nėščiąją britų gydytojas teiraujasi, kaip į ją kreiptis. Buvo istorija, kai gydytojas nėščiąją pavadino būsima mama.
Žiniasklaidoje kilo diskusija, ar gerai nėščiąją vadinti būsima motina, nes pastoti gali ir vyras, jei prieš tai buvo moteris, o keisdamas lytį išsaugojo gimdą.
Tokia dviprasmybė atsirado tada, kai žmonės įgijo galimybę daryti su savo kūnu viską, ką tik nori.
Anglijoje į šiuos pokyčius atsižvelgiama ir ieškoma būdų, kaip išvengti nesusipratimų.