Birželį Panemunėje gyvenančiam kauniečiui sutriko sveikata, prireikė medikų pagalbos. Arti 200 kilogramų sveriantį vyrą iš namų medikai išsivežė naudodami specialų vežimėlį.
Pacientą sėkmingai pavyko nugabenti į Respublikinę Kauno ligoninę. Ten vyras pasijuto geriau.
Kai artėjo kauniečio išrašymo diena, paciento žmona ėmė rūpintis jo pargabenimu namo.
„Ji visą laiką gydytojai sakė, kad reikės pagalbos vyrą parvežti namo. Vaikai atostogauja, nebus kam jo užvesti į namus. Jai pačiai jį užvesti yra neįmanoma“, - pasakojo poros kaimynė Angelė.
Atrodė, kad gydytoja suprato. Paciento žmona už paslaugą ligoninei sumokėjo 4 eurus. Nusistebėjo, kodėl taip nebrangiai. Jai buvo paaiškinta, kad mokestis skaičiuojamas pagal vežamą atstumą.
Į ligoninės automobilį moteris sėdo tvirtai tikėdama, kad darbuotojas ne tik parveš, bet ir palydės vyrą iki buto.
Tačiau atvykus prie namų jos laukė nemaloni staigmena. „Eikit“, - atidaręs automobilio duris, pasakė vairuotojas.
Panemuniškė paprašė jai padėti, pasiūlė vairuotojui pinigų. Tačiau šis atsisakė. „Vairuotojas ėmė ant jos rėkti, aiškino, kad jam tai daryti nepriklauso“, - prisiminė poros kaimynė.
Sunkiasvoris vyras maždaug valandai liko sėdėti prie laiptinės.
Jo žmona skambino ir į Panemunės seniūniją, ir Lietuvos samariečių bendrijai. Darbuotojai galėjo padėti vakare, po kitų tądien numatytų darbų.
Pagalbos iešojo ir pas ugniagesius. Tačiau gelbėtojai padėti gali tik ištikus nelaimei, prireikus skubios medikų pagalbos.
Galiausiai įsikišo kaimynė Angelė. Ji iškvietė savo vyrą iš darbo, o šis į pagalbą pakvietė draugą. Jie dviese ramstė ligonį, kol šis užlipo į butą daugiaaukštyje.
„Galėjo iš karto pasakyti, kad atveš, bet užlipti nepadės. Moteris būtų iš anksto sutarusi dėl pagalbininkų ir nebūtų bėdų“, - pyko Angelė.
Panemuniškė džiaugėsi, kad tądien nelijo: „Ačiū Dievui, kad buvo pavėsis, kad saulė nekepino, kad nelijo lietus, žmogus nepermirko kiaurai. Po tokios sunkios ligos tai galėjo pakenkti.“
Moteris abejingumu kaltino ne tik vairuotoją, kuris atsisakė padėti, bet ir gydytoją, kuri nepasirūpino saugia paciento kelione iki pat namų.
Ligoninėje nešikų nėra
Respublikinės Kauno ligoninės atstovė Sandra Preišegalavičienė apgailestavo dėl nesusikalbėjimo: „Labai apgailestaujame dėl susidariusios nemalonios situacijos. Greičiausiai įvyko nesusipratimas, pažadėti nunešti pacientą iki namų gydytoja negalėjo, nes ligoninė, visų pirma, yra sveikatos priežiūros įstaiga, teikianti diagnostikos, gydymo ir slaugos paslaugas.
Artimieji visada įspėjami, kad paciento pervežimu ir užnešimu į namus turi pasirūpinti patys ir įprastai namuose jau laukia pagalbininkai.
Suteikiame pervežimo paslaugą ligoninės Transporto skyriaus automobiliu. Natūralu, kad palydėti, nunešti pacientą jau reikalinga komanda, vienas vairuotojas tiesiog to negali fiziškai.
Artimieji taip pat visada turi galimybę paprašyti Lietuvos samariečių bendrijos ar kitų organizacijų pagalbos, kurie turi specializuotą transportą ir talkinančius savanorius. Informacinis skelbimas apie šią paslaugą kabo skyrių skelbimų lentose.“
S.Preišegalavičienė žadėjo ateityje dar aiškiau informuoti pacientus, kad nešimo ir lydėjimo paslaugos ligoninė neteikia.
„Dėsime dar didesnes pastangas kuo aiškiau informuoti pacientus ir klientus, kurias paslaugas teikia pati ligoninė, o kurias – socialiniai partneriai“, - sakė ji.
Neša tik iš namų
„Mes teikiame skubią pagalbą. Atlėkti ir užnešti ligonį – tokios paslaugos irgi nėra“, - pasakojo Kauno greitosios medicininės pagalbos pamainos vyresnioji gydytoja Virginija Barankevičienė.
Greitosios medikai padeda tik tada, kai ligoniui reikalinga skubi pagalba, kai jį reikia gabenti į ligoninę.
„Mes stengiamės išnešti ligonį savo jėgomis. Atsiunčiame dvi brigadas, kai yra laisvų. Ir vyrai, ir moterys neša – nepaliekame ligonių prie laiptinės.
Kai nepajėgiame pakelti – būna ir 160, ir 180 kilogramų žmonių – tada kviečiame ugniagesius, jie atvažiuoja ir padeda. Tačiau iš ligoninės ugniagesiai-gelbėtojai neturi galimybės žmogaus parvežti ir parnešti“, - pasakojo gydytoja.
Ji pripažino, kad sunkiasvorių ligonių kelionė namo jai pažįstama problema. „Noriu pakviesti, kad žmonės būtų žmogiški vieni kitiems. Kaimynas kaimynui ištiestų ranką.
Dirbdami pastebime, kad mieste nėra to kaimyniškumo jausmo, kaip kaime.
Kartais ir mums reikia paprašyti, kad kaimynas pridėtų nors vieną ranką. Tokių, kurie padeda – labai mažai. Raginu žmones nelikti abejingais“, - kalbėjo V.Barankevičienė.
