Lenktyniauti, kas pirmas įžiebs Kalėdų eglę, nėra taip sunku, kaip, pavyzdžiui pastebėti, kad į narkotikus įnikę vaikai ir jaunuoliai būtų tinkamai gydomi. O kol sveiksta, gyventų šiltai ir patogiai. Dėl to miestams tikrai būtų ne pro šalį pasirungti.
Vilniuje negydo mergaičių
Pavyzdžiui Vilniuje negydomos mergaitės, nes nėra sąlygų, trūksta elementariausių tualetų ir atskirų miegamųjų. Kauno meras neranda lėšų vaikų reabilitacijos centro kiemo duobėms užlopyti. O Vilniaus meras neranda pinigėlių plyšiams užkaišyti, nes 21-ame amžiuje, civilizacijos klestėjimo laikais, kai sostinės gatvėmis meras išbandė savaeigį automobilį, į priklausomybių liūną įklimpusius vaikus nuo košiančio vėjo pro gydyklos duris saugo senos antklodės.
Su Kauno meru nuolat rungtyniaujantis Vilniaus meras turbūt net nežino, kokiomis sąlygomis Vilniuje gydomi į kvaišalų liūną patekę vaikai. Narkotikai ir alkoholis čia patekusių vaikų rykštė. O kad bent pradėtum sveikti, reikia gydytis mažiausiai pusę metų. Bet čia gali gydytis tik berniukai. Mergaitės turi vykti į Kauną.
„Mes neturime vietos ir sąlygų, kad galėtų kartu gyventi ir vaikinai, ir merginos. Neturime atskirų dušų, kambarių, kad būtų galima atriboti. Neturim galimybės. Dažniausiai vaikinai čia gyvena nuo mėnesio, 3 iki pusės metų. Jeigu sėkmingas gydymas, vaikinas gali būti ir ilgiau“, – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „24/7“ pasakojo Vaikų ir jaunimo reabilitacijos skyrius vedėja Elena Gaudiešiūtė.
O štai Kaune sudarytos sąlygos gyventi ir sveikti ir merginoms, ir vaikinams.
Vaikų ir jaunimo reabilitacijos centrų Vilniuje ir Kaune miegamieji skiriasi kaip diena nuo nakties. Miegamuosiuose Kaune vaikai tik miega.
Iš narkotikų liūno išlipti bandančių vaikų šiuose namuose Vilniuje jau seniai būtų nelikę. Namas pušyne, su dideliu plotu žemės, netoli centro. Gyveni kaip kaime, o 3 minutės – ir tu centre. Bet gi pastatas – kultūros paveldas. Aplink, kur galėjo, iškilo daugiabučiai, o senučiuko vasarnamio griauti negalima, kultūros paveldą nurodyta saugoti. Tai nieko ir nedaro, net durų nekeičia. Kad nepūstų vėjas, durų plyšiai užkamšyti senomis antklodėmis.
„Patalpos nėra labai gražios, patrauklios akiai. Kai žinai kad reiks tam tikrą laiką čia pabūti, gal atgrasu. Antklodės sudėtos prie durų, kad neitų šaltis pro durų apačias. Durys senos, visas namelis senas ir mes turime kiekvieną naują atsiradusią problemą kamšyti, kviesti tarnybas, meistrus, kad padėtų pasitaisyti ties dušu, langais, durimis. Dušo plytelės kritinėja, iš karto kvietėm pagalbą, centras padėjo, sutaisėm. Visą laiką yra toks režimas, kad vis kažkas atsitinka, vis kažkas namelyje griūva“, – pasakojo E.Gaudiešiūtė.
O Kaune kita bėda, ten savivaldybės valdininkai su labai lakia fantazija.
„Savivaldybė mus buvo padavę į teismą, kad mes išsikeltume. Buvo norėta įrengti benamių nakvynės namus, bet aš labai kategoriškai prieštaravau, ėjau per visas institucijas, argumentavau, kad pas mus atvyksta jaunimas. Jie išeis į kiemą ir matys tokius vaizdus, kai vaikšto benamiai. Tai neetiška ir netinka“, – sakė Priklausomybių ligų centro Kauno filialo vadovas Tautvydas Zikaras.
Blogiau už kalėjimą
Kauno jaunimo reabilitacijos centro patalpoms daug neprikiši. Čia ir virtuvė įrengta, kur gali pietus ar vakarienę pats pasiruošti, ir poilsio kambarys yra, ir žaidimų nuo alkoholio priklausomiems vaikams yra. Kauno vaikai turi su kuo palyginti.
„Kai vyko kraustymas, vaikai padėjo įsikurti daiktus nešioti. Patys vaikai išsakė mintis, kaip dabar smagu, šviesu, kiek daug erdvės. Kai kurie vaikai, kurie baiginėjo reabilitaciją, sakė, kad gal reikėtų ilgiau pabūti. Smagu girdėti, kad patalpos turi tam įtakos. Jau nekalbu, kad ir erdvės, ir konsultacijų kabinetai prasiplėtė. Pas mus yra ir ambulatorinis, ir stacionarinis skyrius. Kartu tėvai ir vaikai pamato patalpų sąlygas, nes visiems įdomu, kaip atrodo gydymas. Žinote, visai neblogai, nes jie įsivaizduoja kaip kalėjimą ar įkalinimo įstaigą“, – pasakojo Kauno vaikų ir jaunimo reabilitacijos skyriaus vedėja Žaneta Žalkauskaitė.
O Vilniaus reabilitacijos centro net su kalėjimu nepalyginsi, nes jeigu kaliniui tektų šaltą žiemą žiemoti vasarnamyje, bemat būtų skundas Europos Žmogaus Teisių Teismui. Ironiška. Bet šie vaikai dar ne kaliniai.
„Susiduriam su problemomis, yra ūkinių, buitinių dalykų, kurie nelabai patogūs, nesaugūs. Tie patys elektriniai radiatoriai, šildymas. Kadangi pas mus nėra kitokio, tenka visą laiką šildytis elektra, radiatoriai tokie pavargę, galbūt yra grėsmė, kažkoks pavojus, kad tik nebūtų gaisro. Nors jau bandom saugotis ir vaikinai patys nededa daiktų ant jų, nuo baldų atstumiam. Bet pastatas senas, elektros instaliacija pavargus“, – pasakojo socialinė darbuotoja Monika Kuktienė.
Vilniuje besigydantis jaunimas nesiskundžia. Ir kur skųsis: vieni iš vaikų namų, kiti iš asocialių šeimų, vaikinai matę gyvenime juodo ir balto. O jeigu nesiskundžia, vadinasi viskas gerai.
„Mes turim sporto salę, ji aktyviai naudojama. Paprastai tai būna vienas iš pliusų, kai atvažiuoja jaunuolis ir būna sporto salė, pirma mintis būna: o, pradėsiu sportuoti“, – teigė M.Kuktienė.
Ir taip knieti įsiterpti. Sporto salė – tai praeinamas koridorius, du metrai ant trijų. Ir ta sporto sale kartais dalijasi 10 jaunuolių.
„Vietos mažai, bet vaikinai sugeba susidėlioti savo laiką, mes bandom ugdyti planavimo gebėjimą, kada galėtų planuotis. Jie pasiskirsto, kad tam tikru laiku vieni ar kiti būna sporto salėje ir dalinasi. Čia žiemos metu. Vasarą vaikinai eina į lauką, turime tinklinio aikštelę, bokso kriaušę. Jeigu prisikaupia emocijų, kažkas nepavyksta ar pavyksta, jie nešasi bokso kriaušę ir visaip kaip išsilieja“, – pasakojo M.Kuktienė.
Kaunas turi gerokai didesnę, bet sako, vis tiek maža. Sporto salės sienos jau skylėtos.
„Šiems vaikams reikalinga išlieti energiją, nes neigiamų emocijų yra daug, o tada kenčia sienos. Naujos sienos jau nukentėjo. Norime pastatyti stalo tenisą, jį turime, bet neturime erdvės, kur pastatyti“, – sakė Kauno vaikų ir jaunimo reabilitacijos skyriaus vedėja Ž.Žalkauskaitė.
Pro sienas švilpia vėjai
O sostinės personalas svajoja, kaip apšiltinti miegamuosius. Iš viso yra trys kambariai. Jeigu elektrinis radiatorius neįjungtas visą parą, čia būna ledaunė. Du kambariai per žiemą taip ir nenaudoti, visus gyventojus sugrūda į vieną. Kaunas gali tik užjausti sostinę, nors sako, kad neseniai patys taip gyveno.
„Atlikdavom viską vienoje vietoje – ir konsultacijos, ir vaikai. Tai apsunkindavo darbą, nes reikdavo perskirstyti dienotvarkę“, – sakė Ž.Žalkauskaitė.
O merai iškylančias problemas sprendžia erdviuose kabinetuose, nors jie turėtų turėti mažiau paslapčių, nei į bėdą įklimpęs jaunimas. Kodėl tuomet vaikų centrams neskiriami pinigai?
„Turbūt todėl, kad visus dalykus sprendžia suaugę, ne vaikai ir niekada neatsižvelgiama į jų poreikius, neklausiama, ar tau ko reikia, kokios pagalbos. Visą laiką už vaikus sprendžia kiti. Pas mus visuomenėje įprasta manyti, kad mano vaikui taip tikrai nebus“, – sakė socialinė darbuotoja M.Kuktienė.
Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad Kauno priklausomybės centro remontas – ne mero nuopelnas.
„Mes stengiamės, kad visuomenė išgirstų ir gal atsirastų, kas gali pagelbėti. Ir štai atsirado amerikiečių kompanija, atvyko direktorius, visa vadovybė. Su jais aptarėme, jie sutiko, kad gali investuoti 50 tūkst. eurų. Ir to nebuvo prašyta, jie tiesiog išgirdo, kad Kaune vaikų priklausomybės centre reikalinga pagalba. Jie atvyko ir tai padarė“, – pasakojo Priklausomybių ligų centro Kauno filialo vadovas T.Zikaras.
Ir tie, kurie nemato, kad jaunimas reabilituojasi namuke, kur pro durų plyšius ir sienas švilpia vėjai, žino, kokie vaikai čia gydosi. Namuose daugeliu atveju jie irgi ne ką geriau turėjo. Nuskurdėliams tinka ir taip.
„Jeigu tau įprasta aplinka yra panaši į mūsų aplinką, didelio skirtumo ir nepajausi. Jeigu vaikas iš šeimos, kokio geresnio gyvenimo, gal jam keista atrodys. Natūralu. Bet tikslas yra svarbiau. Jeigu nori keisti elgesį, tau reikia pagalbos, turim atvejų, kai vaikinai nesureikšmina mūsų sąlygų“, – teigė psichologė Anastasija Kaminskienė.
Ir kaip išbristi iš liūno, kai tave gydytis vidury žiemos atveža į vasarnamį. Ir jeigu kas numosite ranka, kad narkomanams ir jauniesiems alkoholikams ir taip gerai, vertėtų įdėmiau pasižiūrėti į savo ar kaimynų vaikus.
„Tendencija tokia, kad amžius jaunėja, didėja skaičius vaikų iki 13 metų, kurie pradeda eksperimentuoti ne tik su alkoholiu, bet ir kitomis medžiagomis. Problema sena, negaliu pasakyti, kad paskutinio meto tendencijos. Bet amžius jaunėja, pagalbos prašymų susilaukiam vis iš jaunesnių žmonių ir 11, 12 metų būna kreipiasi su klausimais, ką daryti“, – teigė A.Kaminskienė.
Priklausomybės centrai priklauso Sveikatos apsaugos ministerijai, bet miestas gali prisidėti paremiant patalpomis arba jų pritaikymu. Sveikatos apsaugos ministerija priklausomybės centrams pinigų pažadėjo surasti.
„24/7“ – sekmadieniais 21.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
