Organų donorystė pasaulyje: nuo gyvenimo dovanos iki verslo sandorio

Europoje dažniausiai taikomi du donorystės modeliai. Lietuvoje, Estijoje, Vokietijoje, Kipre, Didžiojoje Britanijoje, Airijoje ir Rumunijoje, sulaukęs 18 metų, savo organus po mirties dovanoti žmogus apsisprendžia pats ir įsigyja donoro kortelę. Štai Austrija, Belgija, Bulgarija, Čekija, Danija, Graikija, Ispanija, Italija, Kroatija, Latvija, Lenkija, Liuksemburgas, Malta, Norvegija, Prancūzija, Portugalija, Slovakija, Slovėnija, Suomija, Švedija, Turkija ir Vengrija įteisinusios vadinamąjį numanomo sutikimo modelį, kai galimais organų donorais laikomi visi pilnametystės sulaukę piliečiai, nebent patys tam raštu paprieštarautų.

2015 m. Velsas taip pat ėmė taikyti numanomo sutikimo organų donorystę ir tapo vienintele Jungtinės Karalystės dalimi, kurioje galioja toks modelis – likusioje Didžiojoje Britanijoje donorais gali tapti tik donoro kortelę turintys ir savo sutikimą dovanoti organus išreiškę asmenys. Vos prieš mėnesį prie numanomo sutikimo organų donorystės modelio prisijungė ir Nyderlandai.

Natūraliai kyla klausimas, kuris modelis teikia daugiau naudos ir kokie šalies veiksmai galėtų prisidėti prie efektyvesnio organų donorystės proceso ir trumpesnio transplantacijos laukiančių žmonių sąrašo. Apžvelgsime, kodėl organų donorystės situacija Ispanijoje yra geriausia, taip pat šalis, kuriose yra ar buvo taikomi itin kontrastingi modeliai (Kinija ir Iranas), bei didžiąsias kitų žemynų šalis – JAV ir Braziliją.

Jau 24 metus Ispanija laikoma auksiniu organų donorystės standartu – šalyje yra daugiausia donorų pasaulyje. Nacionalinės transplantacijų organizacijos, priklausančios Ispanijos sveikatos ministerijai, duomenimis, per 2016 m. šalyje atlikta 4818 įvairių organų transplantacijų (Lietuvoje – 448), 2015 m. – 4769 transplantacijos (Lietuvoje – 400). Ispaniją, be abejonės, galima laikyti pavyzdžiu, kaip reikėtų elgtis ir ką daryti kalbant apie organų donorystę.

Ispanijoje taikoma numanomo sutikimo organų donorystės sistema, šis modelis visus piliečius laiko potencialiais donorais, nebent jie oficialiai nuspręstų kitaip. Vis dėlto galutinis sprendimas paliekamas mirusio asmens giminaičiams. Jei šeima atsisako, mirusio asmens organai negali būti aukojami.

Reikia pabrėžti, kad Ispanijoje numanomo sutikimo modelis įsigaliojo 1979 m., bet donorų ir transplantacijų pradėjo daugėti tik po gana ilgo laiko – 10–15 metų. Šis pakilimas susijęs su pasikeitusiu valstybės požiūriu į pačią donorystės ir transplantacijos programą: buvo sukurta infrastruktūra, profesionalų komandos, skirtas adekvatus finansavimas techninei bazei ir visuomenei šviesti.

Iki 2014 m. Kinijos valdžios institucijos leido organus imti iš mirties bausmei nuteistų kalinių be jų ar jų šeimos sutikimo. 2015 m. gruodį šalies Sveikatos apsaugos ministerija paskelbė, jog būtent taip atlikta net 95 procentai visų transplantacijų Kinijoje.

Tais pačiais 2015 m. Kinijoje tokia praktika uždrausta, o visos pastangos dedamos stengiantis pagyvinti įprastų civilių gyventojų organų donorystę. Šiuo metu šalyje veikia itin žmogiškas ir laisvą pasirinkimo valią propaguojantis modelis, kai žmogus gali savanoriškai pasirinkti tapti donoru po mirties. Tačiau, nepaisant to, šį procesą šalyje itin drumsčia įvairūs mitai ir ne visiškai skaidri organų donorystę prižiūrinčių institucijų veikla.

Iranas yra vienintelė pasaulio šalis, kurioje teisėta pirkti inkstus. Tai, pasak Irano vyriausybės, padėjo panaikinti inkstų persodinimo laukiančių asmenų sąrašus. Asmuo, kuriam reikia inksto persodinimo operacijos, nusiunčiamas į dializės ir transplantacijos pacientų asociaciją, kuri jam parenka potencialų donorą. Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, šiems nesusijusiems donorams garantuojamos piniginės kompensacijos – maždaug 1200 JAV dolerių iš vyriausybės ir papildoma suma iš gavėjo, kuri varijuoja nuo 2300 iki 4500 JAV dolerių.

Irano transplantuotus žmones jungianti asociacija skelbia, jog donorams valstybė suteikia sveikatos draudimą bent vieniems metams po atliktos operacijos ir nuolaidas valstybės ligoninėse. Skelbiama, kad visas ligoninės išlaidas taip pat moka vyriausybė, o kiekvienas asmuo iki 35 metų gali „aukoti“ – parduoti savo organus.

Organų donorystė JAV grindžiama pasirinkimo metodu. Tai reiškia, kad kiekvienas, norintis tapti organų donoru, turi gauti donoro kortelę arba mirusiojo artimieji turi sutikti artimojo organus paaukoti. Jungtinės organų dalijimosi organizacijos (UNOS) duomenimis, 2016 metais pasiektas rekordas – per metus JAV atlikta daugiau nei 33 600 įvairių transplantacijų.

Daugelyje JAV įstatymų numatyta valstybės tarnautojams teikti vienkartines mokamas atostogas, jei jie savanoriškai nusprendžia tapti gyvais donorais, o net 19 JAV valstijų aukojantiems organus suteikiama mokesčių lengvatų.

JAV taip pat įvairios institucijos ir organizacijos, niekuo nesusijusios su organų transplantacijomis, aktyviai skatina tapti donoru, donorystės idėja visoje šalyje plačiai skleidžiama ir palaikoma. Pavyzdžiui, 2013 m. „Facebook“ leido vartotojams paviešinti „donoro būseną“ savo profilyje, ir dėl to JAV donorų registre iškart padaugėjo registracijų. Taip pat pernai „Apple“ pasiūlė savo vartotojams JAV užsiregistruoti ir pažymėti sutikimą tapti organų donoru diegiant sistemą naujai įsigytuose „iPhone“ telefonuose.

1997 m. Brazilijoje įteisintas numanomo sutikimo organų donorytės modelis, tačiau praėjus 8 metams šalis jį panaikino. Ši iniciatyva smarkiai kritikuota, visuomenėje sklandė gandų, kurie sėjo baimę, neva organai bus pašalinti, kol žmonės dar nebus paskelbti mirusiais. Prasidėję protestai privertė Braziliją grįžti prie savanoriško sutikimo sistemos, bet dabar donorystės situacija šioje šalyje gana nebloga.

Kad ir kokį organų donorystės modelį pasirenka valstybė, svarbu nepamiršti, jog donorystė – savanoriškas sprendimas dovanoti. Būtini svarūs ir apgalvoti sprendimai, progresas, kad sistema veiktų tinkamai, o ligoniai turėtų didesnį šansą grįžti į visavertį gyvenimą.