Institucinės globos pertvarka žengia pirmyn
Lietuvoje steigiami grupinio, savarankiško gyvenimo namai, žmonės apgyvendinami apsaugotame būste, iš globos įstaigų grąžinami į bendruomenes. Labai svarbu, kad tiek neįgalieji, tiek jų šeimos nariai gautų individualias, jų poreikius atitinkančias paslaugas kuo arčiau namų. „Apgyvendinimo formos priklauso nuo gyventojų savarankiškumo. Intensyviausia specialistų pagalba teikiama grupinio gyvenimo namuose, apsaugotame būste – tik minimali, vos po keletą valandų per savaitę“, – primena LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) vyriausioji patarėja socialinės paramos klausimais Violeta Toleikienė ir priduria, kad pertvarkos planuose vis dar numatytos ir specifinės globos bei slaugos paslaugos.
„Žmonės, turintys sunkią proto ar psichikos negalią, gali būti vegetacinės būklės. Esama ligų, kurioms gydymo nėra, tik slauga. Turime galvoti apie tai, kaip užtikrinti pagalbą šiems žmonėms“, – sako V. Toleikienė.
Jos teigimu, tam, kad bendruomeninės paslaugos būtų tinkamos, reikia kokybiškų darbo išteklių. Deja, Lietuvoje gerų specialistų labai trūksta. „Reikia daugiau mokymų, dirbantieji turi žinoti, kaip reikia teikti paslaugas. Deja, niekaip nepavyksta nupirkti atvejo vadybos paslaugos, kuri labai reikalinga. Liga visada užklumpa netikėtai, žmonės turi patys ieškoti pagalbos. Šeimos susiduria su dviguba krize – dėl artimojo ligos ir negebėjimo prisitaikyti prie pasikeitusios situacijos“, – kalba V. Toleikienė.
Problema ir ta, kad dirbantiesiems globos įstaigose trūksta motyvacijos keistis. „Be abejo, kiekviena pertvarka – sudėtingas procesas. Įsteigus grupinio ar savarankiško gyvenimo namus, žmonės turi labai intensyviai dirbti keletą mėnesių, kol atsiranda nauji santykiai. Ten, kur pertvarka įvyko sėkmingai, matome puikius rezultatus. Psichikos ar proto negalią turintys žmonės džiaugiasi galėdami gyventi atskirai. Jie nenori būti atpažįstami, su „iškaba“, nori turėti įvairių draugų, dalyvauti bendruomenės gyvenime“, – aiškina specialistė.
Pasak jos, pertvarkos procesus stabdo ir savivaldybių atstovų požiūris, kai kur reikalaujama neproporcingai didelių lėšų infrastruktūrai kurti. „Savivaldybės dažnai siūlo pernelyg didelio ploto, itin prastos būklės patalpas. Pavyzdžiui, sostinėje pasiūlyta Tyzenhauzų ligoninė, kuri yra istorinio paveldo objektas. Akivaizdu, kad tokį savivaldybių požiūrį reikia keisti“, – sako V. Toleikienė.
Specialistės teigimu, atėjo metas baigti vien tik ekonominius skaičiavimus, daugiau dėmesio skirti neįgalių žmonių poreikiams: „Turime teikti jiems tokią pagalbą, kokios reikia. Jau dabar matome, kokį pokytį žmonėms daro bendruomenė“.
Jau nuo kitų metų sausio 1-osios į SADM pavaldumo įstaigas galės patekti tik tie žmonės, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės slaugos ar nuolatinės priežiūros poreikis. Tam tikrais atvejais galės būti ribojamas naujų neįgalių asmenų apgyvendinimas į pertvarkomų įstaigų sąrašą įtrauktose įstaigose, kol bus baigti jų pertvarkos procesai.
Nuo 2024 m. sausio 1 d. į likusius pertvarkytų įstaigų institucinės ilgalaikės socialinės globos padalinius institucinei ilgalaikei socialinei globai numatoma nebepriimti asmenų, turinčių proto negalią ar psichikos sutrikimų. Nuo 2030 m. numatoma minėtų asmenų institucinei ilgalaikei socialinei globai nebepriimti į jokias socialinės globos įstaigas, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina SADM.
„Turime intensyviai dirbti, kad įgyvendintume pertvarkos planus. Neseniai Lietuvoje apsilankę ES atstovai pokyčius Lietuvoje įvertino teigiamai. Jie supranta, kad pertvarkai reikės išteklių. Na, o mes pirmiausia turime „keisti galvas“, suvokti, kad pasirūpinti neįgaliu žmogumi nereiškia jį užrakinti atskirame kambaryje tam, kad jis nesusižeistų. Kiekvienas nusipelno gyventi taip, kaip jam patogiau“, – sako V. Toleikienė.
Atsiranda įvairesnių bendruomeninių paslaugų
Aktualiausia šių metų deinstitucionalizacijos proceso naujovė – pradėta įgyvendinti apsaugoto būsto programa. Pasak Įvaikinimo tarnybos prie SADM vykdomo projekto Tvaraus perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų sistemos sąlygų sukūrimo Lietuvoje regioninio lygmens eksperto Gyčio Baltrūno, bandomieji projektai startavo Vilniaus, Šiaulių, Tauragės ir Utenos regionuose. Šiauliuose, Tauragėje ir Utenoje apgyvendinta po 4, o Vilniuje – 8 asmenys. Projektus, išskyrus Šiauliuose, įgyvendina Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrija.
Per 6 mėnesius tiek specialistai, tiek apsaugoto būsto gyventojai susidūrė su įvairiais iššūkiais. „Pasikeitus gyvenimo sąlygoms, kai kuriems iš institucijų atvykusiems žmonėms buvo sudėtinga apsiprasti. Pasitaikė ir ligos atkryčių. Labai svarbu iš naujo suderinti vaistus, bendradarbiauti su psichiatrais. Specialistai turi išmokti nieko nedaryti už žmogų, net jei jam ir sunkiau sekasi. Žmogus privalo viską daryti pats, antraip jis nieko neišmoks“, – pabrėžia specialistas.
Pasak jo, jau dabar žmonių, apgyvendintų apsaugotame būste, pokyčiai – akivaizdūs. Net grįžę iš ilgalaikio gydymo įstaigų jie tampa vis savarankiškesni, dalis jau turi darbą. Deja, žmonėms, turintiems psichikos negalią, labai trūksta bendruomenėse teikiamų paslaugų. „Didelė dalis NVO psichikos ir proto neįgaliųjų nepriima, be to, proto negaliai skirti dienos užimtumo centrai psichikos neįgaliesiems netinka. Psichikos negalią turintys žmonės gali būti įgiję išsilavinimą, tad centruose, skirtuose turintiesiems proto negalią, jie nuobodžiauja“, – aiškina G. Baltrūnas.
Be to, pasak specialisto, labai svarbu užtikrinti, kad prireikus žmonės iš vienos apgyvendinimo formos būtų laisvai perkeliami į kitą. „Psichikos ligos ypatingos tuo, kad joms būdingi atkryčiai. Kai kuriais atvejais žmonės turi būti perkeliami iš savarankiškesnio tipo namų į tuos, kur teikiama daugiau paslaugų. Reikia jiems sudaryti sąlygas grįžti atgal. Finansiniai skirtumai tarp skirtingų apgyvendinimo formų neturi būti tokie dideli, kad žmogui būtų užkirsta galimybė gauti jam labiausiai tinkančias paslaugas“, – pabrėžia G. Baltrūnas.
Jo teigimu, apsaugoto būsto projektas – tik bandomasis, tenka jau dabar galvoti apie tai, kur perkelti žmones, kai jis baigsis. „Važiuosime į savivaldybes ir bandysime įtikinti jų vadovus, kad pirktų apsaugoto būsto paslaugą, nes žmonėms, turintiems psichikos negalią, ji labai reikalinga. Europoje pasibaigus šioms programoms žmonės grįžta į namus, sukuria savo šeimas, apsigyvena socialiniame būste. Ieškoma įvairių modelių“, – sako Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos vadovas Vaidotas Nikžentaitis.
G. Baltrūnas sako, kad ateityje bandys siūlyti ir vadinamąjį korporatyvistinį modelį, kai įsidarbinę ir pajamas gaunantys žmonės išsinuomoja butus, gyvena dviese ar trise, savarankiškai įstengia susimokėti už būsto nuomą. Dalis apgyvendinimo išlaidų dengiama iš valstybės lėšų.
Socialinis verslas – į NVO ir bendruomenių rankas?
V. Nikžentaičio teigimu, daug psichikos negalią turinčių žmonių problemų galima išspręsti juos įdarbinus. Tačiau Lietuvoje socialinis verslas vis dar suprantamas kaip socialinių įmonių steigimas. „Kiek teko domėtis, socialinėse įmonėse dirba vos keliolika psichikos negalią turinčių žmonių. Pasaulyje esama kur kas daugiau ir įvairesnių neįgalių žmonių įdarbinimo formų. Metas apie tai pagalvoti ir Lietuvoje“, – teigia V. Nikžentaitis.
VšĮ „Versli Lietuva“ grupės vadovas Vytautas Adomaitis sako, kad socialinis verslas, negalią turinčių žmonių įdarbinimas NVO sektoriuje – gera praktika. „Kai žmogus supranta kito poreikį, gebėjimas jį patenkinti yra kitoks. Neįgaliųjų teikiama pagalba veiksmingesnė, o paslaugos gavėjų pasipriešinimas mažesnis. Be to, kiekvienas žmogus – unikalus, reikalingos tik jam tinkančios paslaugos. Dažnai viešojo sektoriaus teikiamos paslaugos neatitinka žmogaus poreikių. Paslaugą derėtų suprasti kaip skirtingų intervencijų samplaiką. NVO turi gebėjimą įsiklausyti į žmogaus poreikius, matyti jį iš arti“, – pabrėžia V. Adomaitis.
Vis dėlto, jo teigimu, socialinio verslo perdavimas iš savivaldybės įstaigų į NVO sektoriaus rankas negali būti savitikslis, būtina įvertinti, kokių rezultatų žadama pasiekti. „Rezultatai – tai ne mokymų ar vizitų pas neįgaliuosius skaičius, ne sutvarkytų socialinių būstų kiekis, bet, pavyzdžiui, žmogaus, dalyvavusio mokymuose, savarankiškai pradėtas verslas ar priklausomybę turinčio žmogaus įsidarbinimas. Rezultatas gali būti ir sumažėjusi neįgalių žmonių priklausomybė nuo artimųjų. Kai kuriais atvejais poveikis gali būti matomas tik po ilgo laiko – žmonės, turintys negalią, ne iškart atskleidžia savo polinkius, išmoksta bendrauti, neišsyk sumažėja jų priklausomybė nuo artimųjų, išmokų“, – aiškina V. Adomaitis.
Be to, pasak jo, negalią turintys žmonės dažnai nežino, kokios paslaugos jiems priklauso. Ypač tai būdinga tiems, kurie suserga būdami vyresnio amžiaus. Nevyriausybinės organizacijos galėtų būti savotiški paslaugų brokeriai, primenantys, kokios paslaugos yra, kaip jomis pasinaudoti. Tokiu būdu atsiranda verslumo elementas.
Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinių paslaugų vyriausioji specialistė Erika Mockienė pritaria, kad NVO sektorius neįgaliesiems gali teikti įvairesnes paslaugas arčiau namų, įtraukti ne tik neįgaliuosius, bet ir jų šeimų narius. Neįgalieji ir jų šeimos nariai lengviau priima siūlomą pagalbą ne iš viešojo sektoriaus, o iš tų, kuriuos laiko savais. Taip stiprinamos bendruomenės.
Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinių paslaugų vyriausiosios specialistės Vilijos Zakarauskienės teigimu, kauniečiai žada pirmieji Lietuvoje skelbti inovatyvius viešuosius pirkimus, kai bus perkami iš anksto numatyti rezultatai. „Derėsimės su paslaugos teikėjais, kad jie pasirinktų tinkamiausią būdą dirbti su klientais. Esame pirmieji, bet tikimės, kad toks paslaugų pirkimo būdas pasiteisins“, – viliasi specialistė.
