Dažniausiai psichikos sutrikimų turintys asmenys noriai įsitraukia į tokius mokymus ir patys mielai bendrauja su studentais, kurie vėliau padės tokiems pat, kaip jie.
Tačiau viena buvusi psichologijos studentė iki šiol be jaudulio negali pamiršti tokių praktinių psichiatrijos seminarų universitete ir abejoja, ar išties psichikos ligomis sergantys žmonės yra pajėgūs adekvačiai įvertinti situaciją, leisdami studentams juos stebėti.
Buvusi studentė, dabar jau psichologė, kurios pačios tėtis jau du dešimtmečius serga šizofrenija, mano, kad toks mokymosi principas yra neteisingas ir psichikos sutrikimais sergantys ligoniai turėtų būti palikti ramybėje.
Pasak psichologės, dalyvavimas tokiuose seminaruose ją skaudindavo, o sulaukti paramos iš dėstytojų ir kurso draugų buvo gana sudėtinga.
„Nesu psichiatrė, bet, deja, man teko galimybė beveik dvidešimt metų visą šizofrenijos eigą matyti iš arti vaiko, paauglio, o vėliau – ir suaugusiojo akimis. Todėl drįstu abejoti, ar tikrai visais ligos etapais mano artimas žmogus buvo pajėgus pats apsispręsti, ar nori būti apklausiamas prieš studentų auditoriją.
Taip pat norėčiau, kad dėstytojai suprastų – dėl ligos kenčia ne tik sergantis, kenčia ir jo artimieji. Psichikos negalia Lietuvoje yra didžiulė stigma. Mes turime tai slėpti tiek dėl jo, tiek dėl savo pačių saugumo ir gerovės“, – sakė ji.
Studentai įgyja žinių apie psichikos sutrikimų simptomus
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorė Liuda Šinkariova teigė, kad psichiatrijos kurso metu studentai įgyja teorinių žinių apie psichikos sutrikimų simptomus bei sindromus, atskirų psichikos sutrikimų išsivystymo priežastis, pasireiškimą, diagnostiką bei pagalbos būdus. Per seminarus studentai turi galimybę pritaikyti teorines žinias praktikoje, panaudojant stebėjimo ir aktyvaus klausymo įgūdžius.
Iš studentų tikimasi, kad jie gebės nustatyti asmens psichikos funkcijų sutrikimus ir įvertinti asmens psichikos būseną, taikant apklausos bwi stebėjimo metodus, įvardinti įvairių psichikos sutrikimų sindromų struktūrą. Visi šie gebėjimai yra svarbūs psichologo praktikoje, dirbant sveikatos priežiūros įstaigose“, – paaiškino L.Šinkariova.
Ji papasakojo, kad kurso pradžioje suteikiamos teorinės bendrosios psichopatologijos žinios, studentai išmoksta pagrindinių psichikos funkcijų sutrikimų simptomų, tuomet organizuojami 2 seminarai ligoninėje.
„Prieš vykstant į ligoninę, vyksta studentų parengimas. Seminaro metu (universiteto auditorijoje) studentai supažindinami su bioetikos, konfidencialumo principais bei seminarų tikslu: pritaikyti teorines žinias praktikoje, panaudojant stebėjimo ir aktyvaus klausymo įgūdžius“, – sakė profesorė.
Jos teigimu, tai turbūt vienintelis būdas, padedantis parengti kvalifikuotus specialistus. Kaip chirurgai neišmoktų operuoti vien tik mokantis auditorijoje, taip ir psichologai ar psichiatrai nesugebėtų identifikuoti mąstymo, suvokimo, valios ir kitų psichikos funkcijų sutrikimo, nesusipažinus su tuo praktikos metu iš arčiau.
„Žinoma, visada yra ir kitų nuomonių, pavyzdžiui, viena studentė, išklausiusi Psichiatrijos kursą, padėkojo už suteiktas žinias, nes suprato, kaip elgtis su savo šizofrenija sergančia artima giminaite.
Be to, labai svarbu įvertinti tai, kad su ligoniais bendrauja jų būklę nuolat stebintys kompetetingi gydytojai“, – tęsė profesorė.
Kalbant apie pacientų filmavimą, dėstytoja tvirtina, kad tai būtų dar didesnė yda, nes būtent to ir negalima daryti norint išsaugoti paciento duomenis, o ligos istorijos yra saugomos bet kuriuo atveju.
Taigi, dėstytojai dirba atsidavę savo darbui ir studentams, o kur kas didesnė dalis jų vis dėlto yra patenkinti dėstytojų darbu ir seminarais bei suvokia jų naudą ne tik sau, bet ir ligoniams.
Pacientai yra patenkinti bendravimu su studentais
Profesorius A.Germanavičius atskleidė, kad pacientų dalyvavimas seminaruose yra savanoriškas ir bet kokiu atveju visi pacientai gauna lygiavertę sveikatos priežiūrą.
„Visi mūsų ligoninės pacientai informuojami pasirašytinai apie jų galimybę dalyvauti mokymo procese su studentais ir gydytojais-rezidentais. Informuoto paciento sutikimo gavimo procedūros metu siekiame, kad gydytojai laikytųsi reikalavimo išsamiai supažindinti pacientą su konkrečiomis situacijomis davus tokį sutikimą.
Sprendimas sutikti ar nesutikti yra visiškai savanoriškas, o paciento atsisakymas nereiškia, kad jis gaus skirtingos (blogesnės) kokybės sveikatos priežiūros paslaugas.
Be to, yra nemažai pacientų, kurie sutinka ir yra labai patenkinti bendravimu su studentais, arba labai mielai leidžiasi gydomi rezidentų su patyrusio gydyto-psichiatro priežiūra. Pastaraisiais atvejais pacientai buvo patenkinti, kad gavo daug laiko ir dėmesio iš gydytojo-rezidento, galėjo daug pabendrauti su būsimu specialistu ne tik apie sveikatos reikalus“, – atsakė jis.
Turi būti išsaugotas žmogaus orumas
Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo katedros profesorius ir Jungtinių tautų Neįgaliųjų teisių komiteto narys ekspertas Jonas Ruškus konkretaus atvejo pakomentuoti negali, tačiau jis sako, kad kas bebūtų daroma, turi būti išsaugomas asmens orumas ir pagarba jam/jai.
Tai yra esminė žmogaus teisių ir Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostata.
„Niekas negali būti daroma prieš žmogaus valią. Iš tiesų joks žmogus negali būti paverstas demonstracijos auditorijai objektu, nes tai žemintų jo/jos orumą, tokiu būdu žmogus yra sudaiktinamas. Taip pasinaudojama asmens pažeidžiamumu, pažeidžiama jo asmens laisvė ir privatumas.
Tai ypatingai aktualu negalią turinčių asmenų teisių atžvilgiu, jie dažnai tampa nepagarbios elgsenos, žeminančių ir diskriminacinių sprendimų objektais, o ne lygiateisiais subjektais, todėl negalią turinčių asmenų orumo ir lygybės užtikrinimas yra esminis visų sprendimų, individualios ir organizacinės elgsenos pagrindu“, – atkreipė dėmesį J.Ruškus.
Jo teigimu, nėra blogai, jeigu negalią turintys asmenys dalyvauja specialistų rengime, bet tik savo noru ir pageidavimu. Kaip savo situacijos ekspertai, jie turi analizuojamos problemos žinovo statusą ir galią, sukuriant pagarbią ir lygiavertišką aplinką.
