Profesoriui Baliui Dainiui gelbėti žmonių gyvybes padėjo ir kiaulės

Žinomam Lietuvos gydytojui urologui Baliui Dainiui (77 m.) nesmagu, kad daugelis žmonių į kiaulę žiūri nepagarbiai, nors ji ne tik laikoma intelektualiu gyvūnu, bet ir prisidėjo kuriant medicinos ateitį. Kadangi kiaulė neturi kailio, ji dažnai maudosi purvyne stengdamasi apsaugoti savo odą, o žmonėms atrodo, kad ji mėgsta purvą. Atėjus 2019-iesiems, Kiaulės metams, vilnietis profesorius prisiminė ir savo eksperimentus su kiaulėmis.

Žinomam Lietuvos gydytojui urologui Baliui Dainiui nesmagu, kad daugelis žmonių į kiaulę žiūri nepagarbiai<br>V.Balkūno nuotr.
Žinomam Lietuvos gydytojui urologui Baliui Dainiui nesmagu, kad daugelis žmonių į kiaulę žiūri nepagarbiai<br>V.Balkūno nuotr.
Profesorius A.Norkus teigė, kad iš kiaulių išskiriamas insulinas kurį laiką buvo svarbiausias vaistas. <br>Nuotr. iš „Lietuvos ryto“ archyvo
Profesorius A.Norkus teigė, kad iš kiaulių išskiriamas insulinas kurį laiką buvo svarbiausias vaistas. <br>Nuotr. iš „Lietuvos ryto“ archyvo
Jeigu ne kiaulės, žmonės mirtų nuo sunkių ligų.<br> 123rf nuotr. 
Jeigu ne kiaulės, žmonės mirtų nuo sunkių ligų.<br> 123rf nuotr. 
Nuo 1959-ųjų Žemuosiuose Paneriuose veikė Vilniaus mėsos kombinatas. Čia eksperimentuodavo chirurgai. 2007 metais jis uždarytas kaip nuostolingas.<br>„Vilniusgo.lt“ nuotr.
Nuo 1959-ųjų Žemuosiuose Paneriuose veikė Vilniaus mėsos kombinatas. Čia eksperimentuodavo chirurgai. 2007 metais jis uždarytas kaip nuostolingas.<br>„Vilniusgo.lt“ nuotr.
Chirurgas profesorius A.Marcinkevičius įkūrė kepenų prijungimo brigadą.<br>T.Bauro nuotr.
Chirurgas profesorius A.Marcinkevičius įkūrė kepenų prijungimo brigadą.<br>T.Bauro nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Jan 6, 2019, 1:33 PM

Jeigu ne kiaulės, žmonės mirtų nuo sunkių ligų.

Būtent kiaulėms yra dėkingi sergantieji diabetu, nes perdirbtos šių gyvūnų kasos tapo insulino šaltiniu. XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje eksperimentuodami, kaip persodinti donoro inkstą, kepenis, vilniečiai chirurgai būsimoms operacijoms rengėsi tuomečiame sostinės mėsos kombinate, įsikūrusiame Paneriuose.

Kartą per savaitę atvykdavo medikų brigada.

Profesorius Algimantas Marcinkevičius (1921–2014) susitarė su šio kombinato direktoriumi, kad jauni chirurgai, kraujagyslių specialistai, galėtų čia tobulinti savo įgūdžius ruošdamiesi persodinti donoro inkstą, širdį, kepenis.

Mėsos kombinato sargas net buvo įspėtas, kad jauni chirurgai nėra vagys, todėl juos reikia įleisti pro vartus.

Profesorius B.Dainys tuo metu priklausė jaunų gydytojų, kuriems buvo patikėta Lietuvos medicinos ateitis, brigadai. Mėsos kombinate bekonams netgi buvo įrengta speciali operacinė.

„Mes turėjome nedidelę patalpą, čia kaip ligoninėje buvo būtiniausia medicinos įranga“, – prisiminė B.Dainys.

Chirurgų dėmesys į kiaules nukrypo neatsitiktinai. Viena vertus, tuo metu Lietuvoje trūko laboratorinių gyvūnų.

Nors jau vyko eksperimentai su šunimis, jie netiko kaip modelis ruošiantis donoro kepenų ir kitų organų persodinimo operacijai, nes šuns ir žmogaus anatomija gerokai skiriasi.

Kiaulė buvo idealus modelis būsimoms kepenų persodinimo operacijoms. Kiaulė vidutiniškai sveria apie 80–100 kilogramų, beveik tiek, kiek ir statistinis Lietuvos gyventojas.

Kiaulės audiniai daug kuo panašūs į žmogaus, o kiaulės širdis, inkstai ir kepenys sveria panašiai kaip ir suaugusio žmogaus organai.

Daugiau kaip prieš 50 metų Vilniuje buvo atliekami ir tarprūšiniai eksperimentai, kurie buvo populiarūs visame pasaulyje, pavyzdžiui, kiaulės inkstą gydytojai persodindavo šuniui.

Tai buvo vadinama ksenotransplantacija. Su šiuo metodu buvo siejama daug vilčių, bet jos nepasiteisino.

„Aš turėjau netgi ištirti donoro inksto ūmaus atmetimo priežastis, nes tuo metu dar nebuvo imunosupresantų, o tai stabdė transplantacijų sėkmę“, – pasakojo B.Dainys.

Lietuviai chirurgai atliko daug eksperimentų operuodami kiaulės kepenis ir jas pajungdami ligoniams. Maždaug 1970 metais dėl tokių eksperimentų B.Dainiui net teko paaukoti savo atostogas.

Buvo vasara, ilsėdamasis kaime chirurgas nustebo, kai į jo tėvų kiemą įsuko kolūkio brigadininko motociklas.

Brigadininkas pranešė, kad B.Dainys yra skubiai kviečiamas į Vilnių.

Po kelių valandų medikas buvo klinikose.

Jį pasitikęs tuo metu garsus širdies chirurgas A.Marcinkevičius pasakė, kad reikia skubios pagalbos žalsvąja musmire apsinuodijusiam berniukui.

Nepilnamečiui buvo išsivystęs ūmus kepenų nepakankamumas, jo gyvybei grėsė rimtas pavojus.

„Profesorius A.Marcinkevičius paragino mane, kad prijungčiau kepenis – be jų vaikas mirs. O kokias galėjau prijungti kepenis, jei nebuvo tokio medicininio aparato?“ – prisiminė B.Dainys.

Tąkart buvo nutarta prijungti šuns kepenis. Šiuo metu toks eksperimentas atrodytų keistai, nes ligonio kepenis valyti įmanoma taikant dializę ir specialius filtrus. Bet tuo metu nebuvo jokios išeities.

Vėliau vilniečiai gelbėdavo ligonių gyvybę prijungdami kiaulės kepenis. Tai buvo sudėtingas metodas, nes medikai turėdavo į ligoninės operacinę atsivežti kiaulę.

Ši procedūra – tai ekstrakorporinis kiaulės kepenų prijungimas. Ji rodo, kad žmonės yra kur kas artimesni kiaulėms.

Prieš operaciją ją tekdavo išmaudyti, užmigdyti, išimtos kiaulės kepenys būdavo panardinamos į specialų skystį ir kuo greičiau gabenamos į operacinę.

Kiaulės kepenys plaukiodavo inde, jos būdavo įjungiamos į paciento kraujotaką, tačiau nebūdavo perkeliamos į žmogaus organizmą. Reikėjo sugalvoti metodą, kaip paimti žmogaus kraujo ir kaip jį sugrąžinti, reikėjo vadinamosios rozetės.

Kadangi kraujas iš paciento per vamzdelius patekdavo į kiaulės kepenis ir vėl grįždavo, kurį laiką kiaulės kepenys nesuprasdavo, kad tai – žmogaus kraujas. Bet tai tik laikina procedūra, nes vystosi ūmi atmetimo reakcija.

„Tuo metu tai buvo vienintelė pagalba, tai buvo daroma visame pasaulyje, apie donoro kepenų persodinimą dar niekas nekalbėjo“, – pasakojo profesorius B.Dainys.

Vilniuje net buvo sudaryta vadinamoji kepenų prijungimo brigada, kuriai priklausė kraujagyslių chirurgai.

Ji būdavo skubiai kviečiama į bet kurį regioną nustačius ūmų kepenų nepakankamumą, išsivysčiusį dėl hepatito.

Ši brigada yra nemažai keliavusi po Lietuvą, buvo nuskraidinta lėktuvu net į tuometinį Kaliningradą.

Profesorius B.Dainys prisiminė, kad pavyko atlikti maždaug 16 procedūrų, – iš ligonio arterijos pro specialią jungtį kraujas nukeliaudavo į kiaulės kepenis, kur buvo šalinami toksinai, o vėliau sugrįždavo į žmogaus veną.

Pasitaikydavo atvejų, kai tam pačiam ligoniui reikėdavo kartoti šią procedūrą.

Vieną talentingą dailininkę pavyko tokiu būdu prikelti iš komos, ji sulaukė garbaus amžiaus, nors prijungtos kiaulės kepenys veikė vos dvi valandas.

Šios procedūros tikslas – suteikti skubią pagalbą žmogaus kepenims. Tai buvo įmanoma padaryti trumpam prijungus kiaulės kepenis.

Per tą laiką paciento organizmas išsivalydavo nuo toksinų, tuo metu taip pat būdavo leidžiami įvairūs medikamentai. Profesorius B.Dainys pasakojo, kad kiaulės kepenys kaip filtras veikdavo neilgai, bet jos išskirdavo nemažai tulžies.

Tačiau šie eksperimentai dėl medicinos ateities turi ir savo šešėlį. Daugelis medikų iš legendinės kepenų prijungimo brigados užsikrėtė ir susirgo hepatitu, nes tuo metu nebuvo efektyvios apsaugos – skiepų, mat jie dar nebuvo sukurti.

B.Dainys svarstė, kad ateityje kiaulės gali būti dar naudingesnės, pavyzdžiui, į kiaulės genomą įterpus kokį nors žmogaus genomo fragmentą gal pavyktų užauginti žmogaus audinių.

Jei tokie bandymai pavyktų, žmonija įgytų neišsenkamą naujų organų šaltinį.

Tačiau šis kelias ne visiems gali būti priimtinas dėl etinių sumetimų. Jau dabar gyvūnų teisių apsaugos šalininkai reikalauja, kad laboratoriniai gyvūnai neturėtų būti aukojami dėl žmonių sveikatos.

Po kelerių metų pasaulis švęs šimtmetį, kai pirmą kartą buvo suleista insulino diabetu sergančiam pacientui. Be eksperimentų su šunimis, kiaulėmis ir jaučiais mokslininkams nebūtų pavykę atrasti šio svarbaus medikamento.

Insulinas – tai kasos Langerhanso salelių gaminamas hormonas. Profesorius endokrinologas Antanas Norkus priminė, kad pagal kilmę insulino preparatai gali būti skirstomi į kelias grupes, viena jų – žmogaus (rekombinantinis) insulinas, kai į bakterijos žarnyno lazdelės genomą patalpinamas žmogaus insulino genas, tokiu atveju bakterija sintetina insuliną.

Kita grupė – gyvūninės kilmės insulinas, kuris būdavo išskiriamas iš kiaulių, taip pat jaučių kasų. Kadangi gyvūninės kilmės insulinas atliko svarbų vaidmenį, jis iškrito iš vaistų rinkos.

„Iš kiaulių kasų gaminamas preparatas – jau praeitis.

Kurį laiką tai buvo vaistas numeris vienas, nes gelbėjo ligonių gyvybę, bet dabar yra grynesnio ir švaresnio inusulino“, – pasakojo profesorius A.Norkus.

Iki tol, kol buvo atrastas insulinas, diabetas buvo liga, kuri reiškė mirties nuosprendį. Gydytojai žinojo, kad cukrus blogina sergančiųjų diabetu būklę, bet mažai padėdavo dieta be cukraus. Kai kuriais atvejais dėl griežtos dietos pacientai mirdavo nuo badavimo.

XIX amžiuje tiriant nuo diabeto mirusius pacientus paaiškėdavo, kad pažeista kasa. 1869 metais Berlyne medicinos studentas Paulas Langerhansas nustatė, kad virškinimo sultis gaminančiame kasos audinyje yra ląstelių sankaupų.

Tai yra insuliną gaminančios beta ląstelės – jos buvo pavadintos Langerhanso salelėmis.

Vėliau buvo pastebėta, kaip muses traukia šuns, kuriam buvo pašalinta kasa, šlapimas. Atlikus šlapimo tyrimus paaiškėjo, kad jame gausu angliavandenių. Eksperimentai su šunimis parodė, kad pašalinus kasą jie iš tikrųjų suserga diabetu.

1920 metais Toronte (Kanada) Frederickas Bantingas, dar mažai žinomas chirurgas, pradėjo eksperimentus su šunimis. F.Bantingui buvo suteikta laboratorija su minimalia įranga. Jis dar gavo asistentą medicinos studentą Charlesą Bestą.

Kartą pašalintą kasą jie supjaustė ir užšaldė gabalėlius mišinyje iš vandens ir druskų. Kai gabalėliai sušalo, juos sutrynė ir perfiltravo, o išskirtą medžiagą pavadino isletinu.

Šį ekstraktą mokslininkai sušvirkštė diabetu sergančiam šuniui. Gliukozės lygis kraujyje nukrito, todėl šuo atrodė sveikesnis ir stipresnis. Švirkšdami po kelias injekcijas per dieną F.Bantingas ir Ch.Bestas išlaikė šunį be ligos simptomų.

Kasos ekstraktą buvo pasiūlyta vadinti insulinu. 1921 metais prie medikų komandos prisijungė trečias narys – biochemikas Bertramas Collipas. Jam buvo patikėta užduotis išgryninti insuliną taip, kad jis tiktų bandymams su žmonėmis.

Mokslininkai suprato, kad, norint atlikti išsamesnius bandymus, reikia daugiau organų, nei galėjo duoti eksperimentiniai šunys, ir jie ėmė naudoti galvijų bei kiaulių kasas.

1922-ųjų sausį Toronte, Kanadoje, keturiolikametis Leonardas buvo pasirinktas kaip pirmasis diabetu sergantis asmuo, kuriam suleista insulino. Bandymas pavyko. Prieš insulino injekcijas Leonardas buvo beveik prie mirties, o šis ekstraktas padėjo ne tik atsigauti iš komos, bet ir atgauti jėgas, apetitą.

1923-iaisiais F.Bantingas kartu su kitais medikais pasidalijo Nobelio premiją už insulino atradimą. Tais pačiais metais insulinas buvo pradėtas masiškai gaminti visai Šiaurės Amerikai. Nors insulinas neišgydo diabeto, tai – vienas didžiausių medicinos atradimų.

Sumaniosios kiaulės geba kalbėti tarpusavyje

Kiaulių intelektas gali pasiekti 2–5 metų vaiko proto lygį. Tai tyrimais pagrindė amerikiečių neurologas Loris Marino. Jis atskleidė, kad kiaulės turi jausmus ir gali sapnuoti.

Nustatyta, kad jos geba kalbėtis tarpusavyje simbolių kalba, naudoti kompleksines kombinacijas norėdamos parodyti savo užgaidas ir emocijas. Negana to, kiaulės geba atskirti spalvas ir formas.

Vokietijoje atlikto eksperimento metu kiaulės sugebėjo be jokios pagalbos sudėlioti skirtingo dydžio, spalvų ir formų medines kaladėles į atitinkamai nudažytas tokios pat formos ertmes.

Kiaulės elgiasi bendruomeniškai, gina savo grupės narius, jaučia prieraišumą. Jos gali patirti stresą ir sunkiai jį išgyvena. Šie gyvūnai skiria garsus, geba reaguoti į įvairią muziką.

Vieno tyrimo metu buvo stebima 16 kiaulių. Paaiškėjo, kad jos greitai išmoksta žaisti kompiuterinius žaidimus, atskiria joms priskirtus vardus ir yra lengviau dresuojamos nei šunys.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.