2019 m. sausio 30 dieną docentui Vytautui Antanui Kleizai būtų sukakę 100 metų. Deja, jau dešimtmetis, kaip šio iškilaus žmogaus nėra, bet jis nepamirštas.
Vytautas Antanas Kleiza buvo ilgametis sveikatos apsaugos ministras (1960–1980 m.) ir gydytojas-chirurgas, kuris visuomet stengėsi kuo efektyviau padėti pacientams.
Panagrinėję Lietuvos istoriją nustembame, kad tai vienintelis ministras (iš visų buvusių Lietuvoje, net ir kitų sričių), kuris vadovavo net 20 metų.
Jis yra inkstų transplantologijos pradininkas Lietuvoje. Jam einant sveikatos apsaugos ministro pareigas buvo pertvarkomos Lietuvos gydymo įstaigos, pastatyta daug naujų ligoninių ir poliklinikų, išugdyti nauji specialistai, kurie pasklido po visą šalį.
Norėdami pagerbti šį žmogų, atidavusį savo gyvenimą sveikatos apsaugai, 2016 metais grupė medikų – Algimantas Blažys, Antanas Vinkus, Albinas Mastauskas, Gediminas Rimdeika ir Povilas Rimkus, pasikvietę Vytauto Antano Kleizos dukrą Dalią Zeleckienę tarėsi, kaip priminti šio gydytojo ir ministro darbus.
Susirinkusieji nutarė paminėti Vytauto Antano Kleizos 10-asias mirties metines, organizuojant prisiminimų popietę. Ji įvyko prieš gerus metus – 2018 metų sausio 19 dieną Lietuvos medicinos bibliotekoje.
Didesnes iškilmes nutarta surengti 2019 metų pradžioje, surengiant mokslinę-praktinę konferenciją, skirtą paminėti Vytauto Antano Kleizos 100-asias gimimo metines, metu ir išleisti knygą „Vytautas Kleiza – dviejų dešimtmečių ministras. Atsiminimai. Bibliografija“.
Kaip nutarta, taip ir įvyks šių metų vasario 1d. mokslinė-praktinė konferencija „Lietuvos sveikatos apsaugos raida“, skirta Vytauto Antano Kleizos 100-osioms gimimo metinėms paminėti Vilniaus Universiteto Medicinos fakultete.
Žiupsnis istorijos
V.A. Kleiza gimė 1919 m. sausio 30 d. mažame Pakuonio kaime, Prienų rajone, Kauno apskrityje tėvo veterinaro ir motinos – paprastos kaimo moters šeimoje. Baigęs pradžios mokyklą, mokėsi Kauno „Aušros“ gimnazijoje ir 1939 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą. Ten mokėsi prie trijų valdžių – Smetonos, vokiečių ir tarybinės. Baigęs universitetą 1944 m. įgijo medicinos gydytojo specialybę.
Dirbo Kauno „Raudonojo kryžiaus“ ligoninėje, Kauno klinikose, vėliau Šiauliuose: pradžioje chirurgu, vėliau srities sveikatos skyriaus vedėju. 1956 m. gavo kvietimą dirbti Vilniuje ir buvo paskirtas Vilniaus respublikinės ligoninės vyriausiuoju gydytoju.
1960 m. birželio 28 d. V.A. Kleiza paskiriamas sveikatos apsaugos ministru, kuriuo dirbo iki 1980 m. lapkričio 24 d.
Svarbiausi jo, kaip ministro uždaviniai: suburti gerą ministerijos darbuotojų komandą, organizuoti medikų rengimą ir paskirstymą į rajonus, rūpintis gydymo įstaigų projektavimu ir statyba, užtikrinti gyventojams prieinamą sveikatos pagalbą bei priežiūrą.
Iškilo ligoninės
1963 metais prasidėjo gydymo įstaigų projektavimas ir statybos darbai: buvo statomos didelės nuo šimto penkiasdešimt iki dviejų šimtų penkiasdešimt lovų rajoninės ligoninės, kurios tenkino medikų ir pacientų lūkesčius.
Kasmet 1970-1980 metais buvo atiduodamos eksploatacijai apie 1000 vietų ligoninės ir apie 2000 apsilankymų poliklinikos.
Kartu su Žemės ūkio ministerija buvo nuspręsta mažesniuose miesteliuose ir gyvenvietėse statyti kaimo ambulatorijas su vaistine ir butais gydytojui ir farmacininkui. Šitaip buvo sprendžiamos kaimo gyventojų prieinamumo sveikatos priežiūrai ir gydytojų socialinių garantijų problemos.
1966 m. V.A. Kleiza apsigynė medicinos mokslų kandidato disertaciją, o 1969 metais jam buvo suteiktas docento mokslinis vardas.
Budėjo ir operavo
Po darbo ministerijoje jis naktimis ir švenčių dienomis budėjo Vilniaus I-oje tarybinėje ligoninėje, o vėliau Vilniaus miesto Antakalnio klinikinėje ligoninėse, kaip chirurgas.
1969 m. Respublikinėje Naujosios Vilnios psichoneurologinėje ligoninėje V.A. Kleizos iniciatyva įsteigta Centrinė nervų sistemos tyrimų laboratorija. Joje buvo vykdomi organų persodinimo ir konservavimo eksperimentai su šunimis. Laisvu nuo darbo ministerijoje metu jis dalyvavo eksperimentinėje inkstų transplantacijoje.
Tuo metu pof. A. Marcinkevičius sakė: „Su kardiochirurgija kaip nors tvarkysimės, bet ateina laikas užsiimti transplantacija organų“.
1974 m. balandžio 25 d. Vilniaus miesto Antakalnio klinikinėje ligoninėje atlikta pirmoji inksto transplantacija iš gyvo donoro.
Ją atliko doc. V.A. Kleiza kartu su prof. B. Dainiu. Inkstas funkcionavo 10 metų. 1970-1990 m. jis vadovavo Respublikiniam inkstų transplantacijos ir hemodializės centrui (be atlygio).
Pasitraukęs savo noru iš ministro pareigų, atsidėjo medicininei bei mokslinei veiklai. Dirbo Lietuvos Onkologijos centre vyr. moksliniu bendradarbiu, chirurgijos klinikos vadovu, docentu-konsultantu.
Savo padėkos kalbą 80-mečio proga (1999 m.) Vytautas Antanas Kleiza užbaigė žodžiais: „Daug pasitenkinimo man atnešė šis darbas, t. y. tarnystė ligoniui ir galiu drąsiai pasakyti – ši profesija yra mano laimės talismanas. Mums turi rūpėti, kad žmogus būtų sveikas, žvalus ir darbingas – tai yra LAIMINGAS“.
Mintys ir palinkėjimai
2003 m. V.A. Kleizos išsakytos mintys apie atliktą darbą jam vadovaujant Sveikatos apaugos ministerijai: „ Kiek įmanydami stengėmės užtikrinti pacientams prieinamą sveikatos priežiūrą, nors dėl „uždarų sienų“ politikos ir užsienio valiutos stokos negalėjome nupirkti geriausios medicinos įrangos, pačių naujausių vaistų.
Tačiau pastatėme reikalingas sveikatos priežiūros įstaigas, šiuolaikiškai jas įrengėme, pagerėjo medicinos paslaugų kokybė. Taip pat išugdėme naują medikų kartą, vystėme medicinos mokslą“.
Keletas V.A. Kleizos palinkėjimų: „Manau, kad ministrui reikia sugebėti tartis su valdžia, gerai pažinti pavaldžių įstaigų vadovus, tačiau reikia būti budriam, kad aklai nepasiduoti aktyviųjų veržlumui, o lėtuosius paskatinti.
Manau, kad dabar dirbantys sveikatos apsaugos organizatoriai turi rūpintis, jog medicinos pagalba kiekvienam žmogui taptų prieinama bet kuriuo paros metu. Reikėtų siekti, kad šeimos gydytojas tikrai tarnautų savo pacientams visą parą ir už tai gautų atitinkamą atlyginimą, kaip Didžioje Britanijoje, JAV ir kitur.
Transplantologams linkiu būti aktyvesniems, nesitenkinti tik inkstų ir širdies persodinimais, rimtai imtis kepenų, kasos ir kitų organų transplantacija. Siūlyčiau remtis Ispanijos patirtimi, kur 75% mirusiųjų atiduoda savo organus transplantacijai“.
Santūrios užuominos
2002 m. žurnalistei Audrei Srėbalienei apie savo šeimyninį gyvenimą V.A. Kleiza kalbėjo santūriai: "Su Česlava jiedu susituokė kartu baigę tą patį universitetą. Kleizų sūnūs Vytautas ir Jonas – matematikai, duktė Dalia – advokatė.“
2004 metais V.A. Kleiza buvo suteiktas Nusipelniusio Lietuvos gydytojo Garbės vardas bei įteiktas Nusipelniusio Lietuvos gydytojo Garbės ženklas.
2007 m. gruodžio 26 d. Vytautas Antanas Kleiza mirė sulaukęs 88 metų. Palaidotas Vilniuje Antakalnio kapinėse.
V.A. Kleizos mokslinė veikla prasidedanti nuo spausdinto mokslinio darbo 1957 metais ir besitęsianti beveik 50 metų iki pat 2006 metų. Šiuo laikotarpiu parašyti 327 straipsniai apie chirurginį skrandžio, krūties ir skydliaukės vėžio gydymą. 1966 metais apginta disertacija, kuri nagrinėja skydliaukės funkcijos tyrimą žymėto J131 tiroksino ir žymėto J131 trijodtironino metodais.
Nauja V.A. Kleizos mokslinio domėjimosi kryptis buvo organų transplantacija, kuri Lietuvoje prasidėjo apie 1970-uosius metus, todėl buvo rašomi straipsniai šia tema.
Be šių straipsnių Vytautas Antanas Kleiza vienas ir su bendraautoriais yra užregistravęs 42 išradimus ir racionalizacinius pasiūlymus, buvo kelių disertacijų moksliniu vadovu, oponentu.
Daug straipsnių parašyta šviečiant visuomenę sveikatos klausimais, skaitytos kalbos įvairiuose suvažiavimuose, pranešimai apie Lietuvos sveikatos apsaugos pasiekimus.
„Esu nuoširdžiai dėkingas visiems ano meto mokytojams ir bendradarbiams, o mano gydytiems pacientams linkiu geros sveikatos ir žvalumo“ Vytautas Antanas Kleiza.
Parengė gydytojas Povilas Rimkus
