Vis daugiau žmonių serga įvairiomis lėtinėmis ligomis. Nepaisant medicinos pažangos, per kelis pastaruosius dešimtmečius situacija stipriai pablogėjo. Mus kankina paslaptingas rinkinys, kurį autorius M.Blaseris vadina „šių laikų rykštėmis“: vaikų ir suaugusiųjų nutukimas, diabetas, astma, šienligė, alergija maistui, refliuksas, vėžys, celiakija, Krono liga, autizmas, egzema. Labai didelė tikimybė, kad jūs, jūsų giminaitis ar pažįstamas kenčia nuo šių ligų. Tačiau kitaip nei mirtinas praėjusio amžiaus maras, kuris kirsdavo aukoms staiga ir stipriai, pastarųjų dienų lėtinės ligos pamažu, ilgus dešimtmečius griauna savo aukų gyvenimo kokybę.
„Manau, kad ateityje bus dar blogiau. Kaip vidaus degimo varikliai, atominiai ginklai ir pesticidai turėjo nenuspėjamų pasekmių, taip ir piktnaudžiavimas antibiotikais bei kitokios medicinos ir paramedicinos praktikos (pvz., dezinfekantų naudojimas) sukels netikėtų padarinių. Jeigu taip ir nepakeisime savo elgsenos, mūsų laukia blogas scenarijus. Štai kodėl skelbiu pavojaus signalą.“ – teigia daugiau nei tris dešimtmečius bakterijų įtaką žmogaus ligoms tyrinėjęs autorius.
Dr. Martinas Blaseris knygoje „Nykstantys mikrobai“ kviečia kartu leistis į kelionę siekiant suvokti žmogaus vidinės ekosistemos svarbą ir kaip ji susijusi su šiuolaikinėmis ligomis. Autorius tikina, kad dėl įvairių faktorių – piktnaudžiavimo antibiotikais, cezario pjūvio operacijos, didžiulės oro taršos ir pan. – pamažu nyksta mūsų organizmui reikalingos gerosios bakterijos. Mikrobiomas praranda balansą, dėl to sutrinka medžiagų apykaita, nusilpsta imuninė sistema, apninka įvairios ligos. Šioje knygoje dr. M. Blaseris pataria, kaip paprastais būdais atkurti pažeistą mikrobiomą ir išvengti sveikatos problemų.
Pateikiame knygos ištrauką:
Autizmas – tai liga, sėjanti siaubą tėvų širdyse, liga, kurios dažnis ir toliau stulbinamai auga. Kai šį sutrikimą Leo Kanneris 1943-iaisiais aprašė pirmą kartą, jis buvo nedažnas. Šiandien autizmas ar autizmo spektro sutrikimas (ASS) diagnozuojamas vienam iš 88 vaikų. Nors klaidinga diagnozė yra vienas iš galimų dažnio didėjimo veiksnių, jo tikrai nepakanka stulbinamam dažnio augimui paaiškinti. Atsižvelgus į diagnostinių kriterijų pasikeitimą, sutrikimo dažnis nuo šeštojo dešimtmečio vis tiek išaugo bent keturis kartus.
Autizmas apima sutrikimų spektrą nuo vaikų, kurių funkcijos pažeistos minimaliai, iki turinčių sunkų sutrikimą. Autistų smegenys veikia kitaip. Sutrinka daugybė sudėtingų sąveikų, tarp kurių ir gebėjimas bendrauti su kitais žmonėmis bei suprasti įvairius bendravimo niuansus bei neverbalinius ženklus. Mažiems vaikams su šiuo sutrikimu tenka išmokti, kaip suprasti tam tikrus socialinius kontekstus, o vaikui augant, pasiekus paauglystę ir suaugusiojo amžių, šie įgūdžiai tampa vis svarbesni.
Kaip ir kitų šių laikų rykščių, autizmo dažnėjimo priežastys aiškinamos labai įvairiai, įskaitant toksinus maiste, vandenyje ir ore, chemikalų ar pesticidų poveikį nėštumo metu bei tam tikras tėvų savybes. Tačiau niekas nežino tikros tiesos. Teorijų gausa tik rodo, koks paslaptingas šis sutrikimas.
Mano teorija yra ta, kad žarnyno mikrobai susiję su ankstyvąja smegenų raida.
Žarnyne yra maždaug 100 milijonų neuronų – maždaug tiek, kiek smegenyse, ir šie neuronai veikia daugiau ar mažiau nepriklausomai nuo smegenų. Šios nervinės ląstelės sudaro du tarp virškinimo trakto raumenų išsidėsčiusius tinklus, kurie reguliuoja žarnyno turinio stūmimą ir maišymą virškinimo trakte. Neuronai palaiko žarnyno veiklą. Signalai keliauja ir į smegenis, tačiau žarnyno nervinės ląstelės ir pačios gali jausti, kas vyksta žarnyne, paprasčiausiu atveju – ar žarnyno sienelė tempiama. Tankus nervų galūnėlių tinklas žarnyne surinktus signalus per klajoklį nervą siunčia tiesiai į smegenis. Įvairiose publikacijose aprašyti tyrimai su graužikais parodė, kad šis signalo perdavimas iš apačios (žarnyno) į viršų (smegenis) gali paveikti pažintinių funkcijų raidą ir nuotaikas.
Šie neuronai, sudarantys enterinę nervų sistemą, reguliariai sąveikauja su žarnyno mikrobais. Sąveikų yra daugybė. Vienas įdomesnių šios sąveikos aspektų yra tai, kad žarnyno ląstelėse yra neurosiuntiklį serotoniną gaminančių ląstelių, o šis neurosiuntiklis susijęs su mokymosi, nuotaikų ir miego procesų reguliavimu bei kitomis funkcijomis. Manėme, kad serotoniną gamina ir paskirsto smegenys, tačiau iš tiesų 80 proc. jo pagamina žarnyno neuroendokrininės ląstelės. O bakterijos žarnyne „komunikuoja“ su šiomis neuroendokrininėmis ląstelėmis arba tiesiogiai, arba per uždegimines ląsteles, kurias pritraukia į žarnyną. Bet kokiu atveju tai aktyvus „pokalbis“. Be to, daugybė žarnyno mikrobų ir patys gamina chemines medžiagas, kurių reikia normaliam besivystančių smegenų funkcionavimui. Tarp šių medžiagų yra ir gangliozidai, mažos į angliavandenius panašios molekulės, kurias nervinės ląstelės panaudoja apvalkalėliams gaminti.
Na, o dabar pagalvokite, kas nutinka vaikui pavartojus antibiotikų. Jei sutriks gangliozidus ir serotoniną gaminančių mikrobų veikla, sutriks ir smegenų veikla. Mikrobų, žarnyno sienelės ir smegenų pokalbis gali tęstis, tačiau kalba gali būti neteisinga. Suaugusiam žmogui tai galbūt ir neturi didesnės reikšmės, bet naujagimiui arba kūdikiui, kurių smegenys greitai vystosi? Nors mes dar nežinome, kur yra pasekmė, o kur priežastis, daugybės tyrimų metu autistiškų vaikų kraujyje nustatyta pakitusi serotonino koncentracija.
Mes jau žinome, kad antibiotikai paveikia medžiagų apykaitą (pagalvokite apie nutukimą) ir imuninę sistemą (astmos ar 1 tipo diabeto pavyzdžiai), todėl visai neperdėsime įtardami, kad jie gali paveikti ir sudėtingą smegenų raidą. Tai labai svarbi tyrimų sritis, todėl savo laboratorijoje mes jau pradėjome eksperimentus. Šiuo metu ši paskutinė iš mikrobiomo ir šių laikų rykščių sąsajų – dar tik teorija, nepagrįsta svaresniais įrodymais.
Antibiotikai veikia ir hormonus, ypač estrogenus. Šis reiškinys pastebėtas dar penktajame dešimtmetyje, sukūrus geriamuosius kontraceptinius preparatus. Juos vartojančioms moterims paskyrus antibiotiko infekcijai gydyti, kartais pasireiškia nenormalus kraujavimas, mėnesinės prasideda vidury mėnesio. Nustatyta, kad sumažėja šių moterų estrogenų koncentracija. Kaipgi antibiotikai jas sumažina? Atspėjote: visa tai dėl mikrobų.
Kai organizme pasigamina estrogenai (jie gaminami ir vyrų, ir moterų organizme, bet moterų organizme daugiau), hormonai patenka į kraujotaką ir nunešami į kepenis. Čia estrogenai konjuguojami, tai reiškia, kad kepenų ląstelėse estrogenų molekulės sujungiamos su kitomis, dažniausiai angliavandenių molekulėmis. Konjuguoti estrogenai išskiriami į tulžį, o su ja keliauja į žarnyną. Jei keliavimo žarnynu niekas nesutrikdo, šie vadinamieji pertekliniai estrogenai išskiriami su išmatomis.
Tačiau dažniausiai žarnyne estrogenai susiduria su bakterijomis, kurios gali naudoti juos maistui. Tokios bakterijos atskelia angliavandenį savo maistui ir atpalaiduoja laisvus estrogenus. Tuos estrogenus lengvai absorbuoja žarnyno ląstelės ir jie vėl keliauja į kepenis. Taigi, estrogenų likimas žarnyne priklauso nuo to, ar jie pakeliui sutinka mikrobus, panaudojančius jo konjugatus maistui, ar ne. Mikrobų buvimas yra tas „jungiklis“, nuo kurio priklauso, ar estrogenai pašalinami iš organizmo, ar pakartotinai absorbuojami.
Todėl mūsų žarnyno mikrobų sudėtis ir jų medžiagų apykaitos savybės labai svarbios estrogenų pusiausvyrai palaikyti. Kartu su dr. Claudia Plottel estrogenų apykaitą veikiančius mikrobus pavadinau „estrobolomu“. Svarbus klausimas – ar šiandienis estrobolomas yra toks pat kaip anksčiau, ar jis pastaraisiais metais pasikeitė dėl antibiotikų ir kitų priežasčių? Nors atsakymo į šį klausimą dar neturime, žinome, kad mergaitėms šiais laikais mėnesinės prasideda daug anksčiau. Be to, šiuolaikinių moterų krūtys pastebimai didesnės, daug moterų turi vaisingumo problemų, o krūties vėžio dažnis didėja. Visus šiuos pokyčius gali lemti daug veiksnių, tačiau vienas jų gali būti ir pasikeitusi estrogenų apykaita arba pasikeitusios įvairių išskiriamų bei absorbuojamų estrogenų formų (jų žinoma mažiausiai penkiolika) proporcijos.
Prieš dvidešimt metų mokslininkai nustatė dviejų žmogaus genų, BRCA1 ir BRCA2, mutacijas, kurios stipriai padidina krūties vėžio riziką. Moterims, turinčioms vieno iš šių genų mutaciją, krūties vėžio rizika itin padidėja (daugiau nei 50 proc.). Tačiau gimusios iki ketvirtojo dešimtmečio šio geno mutaciją turinčios moterys krūties vėžiu paprastai suserga daug vėliau nei gimusios vėlesniais laikais. Tokį ligos pradžios paankstėjimą lemia kažkoks aplinkos veiksnys, o ne genai. Šiuo metu galime tik spėti, kad įtakos turi pasikeitęs estrobolomas, tačiau savo laboratorijoje mes bandome tai ištirti.
Taigi, apibendrinu savo pagrindinę mintį: mūsų nuolatinėms mikrobų populiacijoms keliaujant iš kartos į kartą, mes vystomės kartu su jomis kaip inetegruota sistema, tai apima mūsų medžiagų apykaitos, imuninės sistemos ir pažintinių funkcijų raidą. Tačiau pastaraisiais metais mūsų nuolatiniai mikrobai patiria precedento neturinčių antpuolių. Gal atrodo, kad antibiotikus ir kitus modernios medicinos praktikos metodus aš kaltinu dėl visko, įskaitant virtuvės kriauklės užsikimšimą, tačiau iš tiesų kalbu tik apie tas ligas, kurių dažnis stipriai išaugo XX amžiuje, tuo metu, kai susikūrė šie modernios medicinos praktikos metodai. Ir iš tiesų, kiekviena iš šių ligų gali turėti savų priežastis, greičiausiai taip ir yra, tačiau gali būti, kad egzistuoja vienas veiksnys, kuris visas jas pakursto, todėl daugybė žmonių pereina iš nebylios būsenos į akivaizdžią ligą. Tai tarsi atsargų praradimas, kai banko sąskaitos taip išeikvotos, kad bet kokios papildomos išlaidos lemia pereikvojimą. Manau, kad tas kritinis veiksnys – mūsų mikrobiomo sudėties, nuolatinių mūsų mikroorganizmų pakitimai kaip tik tuo metu, kai vaikas vystosi. Ir, kaip spėjome prieš penkerius metus, vienoje kartoje įvykę pokyčiai gali persiduoti kitai kartai.
Dar blogiau: manau, kad mes artėjame prie situacijos, kurią vadinu antibiotikų žiema. Tai analogija į puikią Rachelės Carson knygą „Tylusis pavasaris“, kurioje ji pranašauja, kad paukščiai gali išnykti dėl pesticidų naudojimo. Gali būti, kad mes einame tokiu pat pražūtingu keliu.
