Onkologinių ligonių slaugytoja: „Nuveži pacientą į operacinę, o pati verki už kampo“

Padėti žmogui nugalėti skausmą, įveikti psichologinę baimę, išmokyti priimti savo ligą ir tikėti, kad ji pagydoma – taip savo darbą apibūdina šilčiausiomis nominuotos Nacionalinio vėžio instituto (NVI) slaugytojos.

Medikės nuoširdžiai išgyvena dėl savo pacientų ir džiaugiasi, jeigu jie pasveiksta.<br>V.Balkūno asociatyvi nuotr.
Medikės nuoširdžiai išgyvena dėl savo pacientų ir džiaugiasi, jeigu jie pasveiksta.<br>V.Balkūno asociatyvi nuotr.
Padėti žmogui nugalėti skausmą, įveikti psichologinę baimę, išmokyti priimti savo ligą ir tikėti, kad ji pagydoma – taip savo darbą apibūdina šilčiausiomis nominuotos Nacionalinio vėžio instituto slaugytojos.<br>NVI nuotr.
Padėti žmogui nugalėti skausmą, įveikti psichologinę baimę, išmokyti priimti savo ligą ir tikėti, kad ji pagydoma – taip savo darbą apibūdina šilčiausiomis nominuotos Nacionalinio vėžio instituto slaugytojos.<br>NVI nuotr.
Padėti žmogui nugalėti skausmą, įveikti psichologinę baimę, išmokyti priimti savo ligą ir tikėti, kad ji pagydoma – taip savo darbą apibūdina šilčiausiomis nominuotos Nacionalinio vėžio instituto slaugytojos.<br>NVI nuotr.
Padėti žmogui nugalėti skausmą, įveikti psichologinę baimę, išmokyti priimti savo ligą ir tikėti, kad ji pagydoma – taip savo darbą apibūdina šilčiausiomis nominuotos Nacionalinio vėžio instituto slaugytojos.<br>NVI nuotr.
Padėti žmogui nugalėti skausmą, įveikti psichologinę baimę, išmokyti priimti savo ligą ir tikėti, kad ji pagydoma – taip savo darbą apibūdina šilčiausiomis nominuotos Nacionalinio vėžio instituto slaugytojos.<br>NVI nuotr.
Padėti žmogui nugalėti skausmą, įveikti psichologinę baimę, išmokyti priimti savo ligą ir tikėti, kad ji pagydoma – taip savo darbą apibūdina šilčiausiomis nominuotos Nacionalinio vėžio instituto slaugytojos.<br>NVI nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Nacionalinio vėžio instituto informacija

Oct 5, 2019, 9:36 PM

„Nuveži pacientą į operacinę, o pati verki už kampo, neina tiesiog atsiriboti – liūdi, kai žmogui blogai, kartu džiaugiesi, kai jis sveiksta“, – atvirai pripažįsta 25-erius metus NVI dirbanti bendrosios praktikos slaugytoja Violeta Misiūnienė.

Apie tobulėjimą, pokyčius darbe, paciento, gydytojo ir slaugytojo komandinį darbą – interviu su trimis savo profesiją mylinčiomis specialistėmis.

Pacientas turi jaustis saugus

V. Misiūnienę jau pusmetį galima rasti Endoskopinių tyrimų poskyryje, tačiau profesinis kelias dar 1993 m. pradėtas minti tuometiniame Torakalinės chirurgijos skyriuje. Slaugytoja pabrėžia, kad skirtinguose skyriuose darbo speficika kitokia, visgi esminiai principai ir funkcijos visur tokios pačios.

Paklausta, kas lėmė sprendimą pasirinkti slaugytojos (tuomet vadintos medicinos seselė) profesiją, V. Misiūnienė pasakojo apie asmeninę patirtį: „Pasirinkimų buvo, bet jau nuo seno svajojau būti medicinos sesele. Kadangi daug laiko pati praleidau medicinos gydymo įstaigose, tai iš arti susidūriau su seselės darbu ir kokia turi būti ta tikroji seselė, dirbanti „iš pašaukimo“ – jautri, padedanti, švelni, išklausanti, galiausiai, profesionali. Tokia užaugusi norėjau būti ir aš“.

Vos pradėjus dirbti NVI M. Misiūnienę užgriuvo aplinkinių mitų lavina – „juk ten labai sunku dirbti?“, „o ar nebijai užsikrėsti vėžiu?“, – klausė jie atšokdami per metrą.

„Šiandien visuomenė daug labiau išprususi, vėžio tema nebėra tabu ir tai labai gerai – ligą reikia ne demonizuoti, o domėtis, kaip jos išvengti, pasitikėti naujausiais gydymo metodais“, – pabrėžia slaugytoja.

Per šiuos porą dešimtmečių, sako V. Misiūnienė, tobulėjo ne tik technologinės diagnostikos ir gydymo galimybės, tačiau augo ir slaugytojų profesionalumas – šiandien šios specialybės atstovai turi daugiau įrankių padėti pacientui, žino, kaip tai padaryti.

„Anuomet gi patys švirkštus virindavome. Ateinu jauna, rankos dreba ir pacientas sako „nebijok“. O šiandien dažnai važiuojame į stažuotes, tobulinamės. Dabar reikia daugiau žinoti, daugiau profesionalumo – žmonės keičiasi, pacientai jau ateina daug žinodami, daug iš tavęs tikėdamiesi. Nors internetas ir visagalis, turime padėti žmogui nepasiklysti informacijos gausoje, kelti medicinos autoritetą, apsaugoti nuo įtartinų, medicinos nepatikrintų gydymų. Dėl to turi pats daug domėtis. Negali tiesiog pacientui suleisti vaistų nuo skausmo, turi pasiaiškinti kur skauda, kodėl skauda, nuo kada“, – kalbėjo ji.

Pacientas turi jaustis saugus, pasitikėti medicina ir tai, slaugytojos manymu, tikrai prisideda prie gijimo.

„Jei ateina žmogus ir sako nebeturintis vilties, nebesitikintis pasveikti, tokį žmogų sunkiau ir gydyti. O kartais net beviltiškoje situacijoje žmogus kabinasi į gyvenimą su šypsena, nepasiduoda, ir, žiūrėk, apgauna ligą, gyvena. Tad ir mes čia būdami mokomės šviesesnio požiūrio į gyvenimą, pakantumo skausmui. Iš kiekvieno paciento kažko gali išmokti“, – sako V. Misiūnienė.

Tiesa, kartais tenka mokytis ir paleisti – ypač, emocijas.

„Net ir norint ne visada pavyksta uždaryti duris ir palikti mintis už jų. Būna, grįžti namo su kokia įstrigusia mintimi apie pacientą, galvoji, kaip jam sekasi. O didžiausias siurprizas būna tuomet, jei ir tavęs nepamiršta pacientas ir po daug metų prasilenkdamas koridoriuje užkalbina ir dar vardą pamena ar net padėkoja – džiaugiasi širdis“, – šypsosi NVI slaugytoja.

Darbą reikia mylėti

Bendravimo svarbą pabrėžia ir Krūtinės chirurgijos ir onkologijos skyriaus slaugytoja Regina Gumbienė, institute dirbanti 14 metų.

Slaugytojos tikrai turi, ką veikti, čia ypatingai daug bendravimo, todėl džiaugiuosi pasirinkusi šią sritį. Slaugytojos darbas kiekviename skyriuje labai skiriasi, tačiau tuo pačiu yra labai įdomus. Žinoma, tik tuo atveju, jei myli savo darbą. Jei nejauti meilės, net negalvok dirbti slaugytoja. Darbui reikia skirti daug dėmesio. Į NVI žmogus atkeliauja ką tik išgirdęs diagnozę, dar su ja „nesusigyvenęs“, jaučianti stresą, įtampą. Savo darbą mylinti ir mokanti dirbti slaugytoja tokiam pacientui sunkią akimirką gali būti tikras ramstis, todėl ir profesiją reikia rinktis ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų, kuriems tavo teisingas sprendimas gali labai pasitarnauti“, – kalbėjo R. Gumbienė.

Tiesa, pati šioje srityje juokiasi atsiradusi gana netikėtai – pirmu numeriu buvo įrašiusi buhalteriją, bet persigalvojo, supratusi, kad jai trūks bendravimo. Mintis tapti diktore ar studijuoti dramaturgiją nugalėjo smalsumas ir dokumentus moteris galiausiai nusiuntė į Kauno P. Mažylio medicinos mokyklą. Slaugytojos teigimu, iškart tampa aišku, ar tinki šiai specialybei.

„Ir dabar pas mus yra jaunų specialistų, ir aš dabar turiu vieną mokinę – Skaistę, labai gabi mergina. Iškart matosi, kai naujokas bijo, nelabai nori mokytis, kai jam tiesiog „nelimpa“ ši specialybė. O kiti jau nuo pirmos dienos moka, stengiasi. Visiems savo mokiniams sakau, kad jei jau pasirinko šį darbą, turi jam visą save ir atiduoti. Tada ir darbe seksis, kolegos bus įdomūs, kasdien mokysies ir džiaugsies pacientais. Svarbiausia atskirti namų ir darbo erdvę ir niekam nebambėti“, – sako ji.

Skyriuje, kuriame dirba R. Gumbienė, daug judėjimo. Žmonės po operacijų vyksta į sanatorijas arba gydosi ambulatoriškai, tad veidai keičiasi. Tiesa, prieš juos išrašant slaugytojos pacientus apmoko, kaip, pavyzdžiui, naudotis Bobrovo aparatais, kaip teisingai atlikti kvėpavimo pratimus.

„Viską darydama stengiuosi daugiau šypsotis, juk niekam nereikia pesimizmo. Jei galvosime, kad viskas blogai, tai ir jausimės blogai. O ligoniai nori dėmesio, bendravimo, paprasčiausių pagyrimų – negi man gaila. Labai džiaugiuosi kiekviena diena ir noriu, kad mano šeima, draugai ir artimieji būtų sveiki. To jokiais pinigais neišmatuosi“, – įsitikinusi moteris.

Svarbus pacientų švietimas

Apie pozityvų požiūrį į savo sveikatą kalba ir Jūratė Labanauskienė iš Bendrosios ir abdominalinės chirurgijos ir onkologijos skyriaus. Slaugytoja pasakojo, kad prieš operaciją reikia padėti žmogui psichologiškai nusiteikti, kad viskas bus gerai. Kai pacientus užvaldo baimė, jie net nesutinka operuotis.

„Bijai to, ko nesupranti. Tad sėdam ir pasakojam, kas žmogaus laukia, parodome priemones, patikiname, kad su stoma gyventi tikrai nėra sudėtinga ir baisu – ir nurimsta“, – sako J. Labanauskienė.

Abdominalinė chirurgija, tęsia pašnekovė, yra plati sritis – pilvo organų operacijos didelės, stambios, tad ir perrišimai būna įvairūs, reikia dirbti su ir su kolostomom, ileostomom, jų priežiūra. Tai – specifinis darbas. Pavyzdžiui, po krūties operacijos moteris kone iškart gali atsikelti, judėti, o čia ligoniai ilgai guli, yra priklausomi nuo aparatūros, įvairių vamzdelių, personalo.

„Po operacijos prasideda tikrasis darbas – paciento apmokymas, klijavimas. Svarbiausia žmogų išmokinti naudotis rinktuvais namie, nes išvažiuoja žmogus namo ir galvoja, kad nuvažiuos į polikliniką ir pasikeis viską. Bet jei poliklinikoje nėra patirties, darbo su tokiais pacientais, nelabai kas ir padės ten. Todėl stengiamės ir akcentuojame, kad žmogui geriausia išmokti savimi pasirūpinti pačiam. Pamokome, yra literatūros, pagalbos telefonu linijos, net savo telefono numerį duodu, kad žmogui būtų ramu, jog gaus patarimą, jei bėda nutiks“, – kalba J. Labanauskienė.

25-erius metus institute dirbanti slaugytoja sako nesigailinti pasirinkusi tokią kryptį – savo darbą ji mylinti.

„Žinoma, būna visko. „Prisiriši“ prie žmogaus, ir liūdesys aplanko, norisi, kad žmonės pasveiktų, bet stengiuosi, kad neslėgtų darbas. Mūsų pacientai tikrai įvertina slaugytojų darbą, nes su gydytojais jie praleidžia mažiau laiko. Sulaukiame daug šiltų žodžių, tai skatina ir toliau tobulėti“, – šypsosi moteris ir nusijuokia, kad darbas šiame skyriuje užgrūdina – po tokios „mokyklos“ joks skyrius nebegąsdina.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.