Turiu draugą, kuris ne tik morališkai prisideda prie „Ciniško chirurgo“ veiklos, bet ir pats yra jo dalis. Bičiulis nuolat mane padrąsina, pakritikuoja ir užveda ant kelio. Kažkada jis atsiuntė tekstą: ilgą ir sunkų kaip Sizifo akmuo. Manau atėjo laikas ir jam.
„Su Audriumi susipažinome studijų metais. Jis buvo atletiškas, kiek aukštesnis už mane, tamsiai žalių akių, visuomet dėvėdavo juodus akinius apvaliais stiklais. Valiūkiškai susivėlę rudi plaukai ir žurnalo viršelio verta ideali šypsena. Tikras merginų magnetas. Gerai išauklėtas, galantiškas, paslaugus, kartais gal net kiek ir per daug.
Pirmame kurse susidūriau su adaptacijos universitete problemomis, be to, mokslai pasirodė sunkesni nei aš galvojau. Ir išvis, gal ne jie man tuo metu rūpėjo. Žinot, pirmi studentavimo metai, laisvės pojūtis ir tiek daug visko dar nepatirta. Pirmi vakarėliai, pirmos stiprios pagirios, pirma cigaretė ir visi kiti pirmi kartai, kurie tuo metu mano gyvenimą spalvino ryškiausiomis spalvomis. Audriaus tikslai buvo visai kitokie: jis atėjo mokytis, daug mokytis ir mokytis gerai. Be to, jo tėvai medikai su dideliais lūkesčiais ir dar didesnėmis ambicijomis. „Turi gerai mokytis“ – buvo mano draugo pareiga. Dėl mūsų skirtingų prioritetų tapome puikia komanda. Aš jam parodžiau puikiausius barus, kuriuose kainos nedraskė studentui kišenės, o mano draugas mainais padėdavo ruoštis koliams ir egzams.
Bėgo metai, tačiau geriausiais draugais netapome. Jis visada buvo labai uždaras. Jei norėdavau pakapstyti giliau, Audrius staiga arba pakeisdavo temą, arba atsakydavo, kad šiuo metu apie tai nenorįs kalbėtis. Aš dėl to labai nepergyvenau, gal net šiek tiek džiaugiausi, nes niekada su juo nesijaučiau apkrautas svetimomis bėdomis. Be to, jam susiradus merginą, vėliau tapusia jo žmona, mes natūraliai atitolome, mažiau bendravom ir galiausiai kiekvienas pasukome savo keliais.
Gyvenimas tiek man, tiek mano bičiuliui klojosi visai neprastai. Nežinau, apie ką svajodavot jūs savo studijų metais, bet mes, medikai, nuo pat pirmos dienos perlipus universiteto slenkstį, galvoje dėliojamės planus ir vaizdinius, kokiais gi gydytojais norime būti. Jokie egzotiški planai galvoj nevirė, aš, žinoma, norėjau tapti chirurgu, o Audrius – anesteziologu. Taip reikalai susidėliojo, kad įdėtos pastangos studijų metais, buvo tiesiogiai proporcingos rezultatui. Laimingai pasiekėme savo tikslų. O toliau darbas, darbas ir dar kartą darbas…
Paskutinį kartą mačiau Audrių praėjus keleriems metams po studijų. Susitikome visiškai atsitiktinai viename prekybos centre. Buvo kaip tik Kalėdų apsipirkinėjimo įkarštis, todėl tikras stebuklas, kad tokioje minioje žmonių susidūrėme vos ne kaktomuša. Apsikeitėme šabloniniais klausimais.
– „Kaiptu“, „kątu“, „kasgero“? – išpyškinau. Jis buvo kaip visada labai lakoniškas, į klausimus atsakinėjo abstrakčiai ir labai aiškiai.
– Klausyk, žinau neblogą vietelę netoliese. Eime išlenksim po bokalą, pažaisim biliardą, prisiminsime studentavimo laikus – pasiūliau senam draugui. Jis šiek tiek pamąstęs, o vėliau atsiklausęs žmonos – sutiko.
Buvo linksma. Prisiminėm gerus laikus, daug juokėmės, atrodo niekas nepakito per tiek metų – aš daug šnekėjau, o jis daug klausėsi ir šypsojosi savo idealia šypsena. Nepastebėjau nieko neįprasto. Bendravom kaip bendravę. Atsisveikindami apsikabinome.
– Tai iki greito! Nepaskęsk budėjimuose, – tariau aš. Jis tik kažką sumurmėjo, nusišypsojo, nueidamas pamojo ranka ir tai buvo paskutinis kartas, kada aš jį temačiau. Audrių rado savo kabinete „miegantį“ ant kušetės. (...) Jokių gresiančios savižudybės ženklų nemačiau nei aš, nei jo žmona, nei kolegos. Juk šypsena buvo jo vizitinė kortelė. Dieve, kaip man gėda, nors pats esu medikas, tačiau psichikos sveikata man tokia nepažįstama. Ir tik dabar atgimsta dėstytos psichiatrijos ciklo paskaitos apie savižudybes, slaptą depresiją, jos veidus ir atspalvius. Niekad rimtai į tai nežiūrėjau ir visada atrodė, kad šios problemos yra kažkur toli ir manęs niekada nepalies. Pasirodo tai yra daug arčiau, nei mes galime pagalvoti.
Audriaus ir begalės kitų kentėjusių nuo šios ligos, nesugrąžinsiu. Bet kažkam reikia apie tai kalbėti, ypač nepatogiomis temomis ir ne tik rugsėjo 10-ąją. Mes visi per dažnai nurašome artėjančios krizės ženklus stresui, nuovargiui, charakterio subtilybėms. Iki bedugnės atbrailos kelias ilgas ir vingiuotas, trunka ne vieną dieną, o the point of no return yra tik bedugnės apačioje. Psichikos ligų stigmatizavimas visuomenėje, problemos neigimas ir trumpalaikis dėmesys, kai kažkas jau įvyksta, priverčia žmones slėptis, užsidaryti kiaute ar puoštis dirbtine mėšlungio rakinama šypsena.
Beje, medikai yra vienoje didžiausių savižudybių rizikos grupių tarp visų profesijų, o ypač anesteziologai.
https://www.webmd.com/mental-health/news/20180508/doctors-suicide-rate-highest-of-any-profession?
fbclid=IwAR2HPR1I1T56cBCq5C8L345ko5yWil5I_Bmgh7JZY2CIewMZ5hurS5JpvjI#1,
Teksto šaltinis: „Ciniškas Chirurgas“
