Šalis kilo iš skurdo ir griuvėsių
Pirmasis pasaulinis karas visiškai sugriovė Lietuvos pramonę, sunaikino žemės ūkį, prasidėjo epidemijos. Gydytojų buvo mažai, retas kuris galėjo susikalbėti lietuviškai. Tokioje padėtyje XX amžiaus pradžioje, žengiant pirmuosius nepriklausomybės žingsnius, buvo atsidūrusi Lietuva.
Šią savaitę istorinėje Kauno miesto ligoninėje (Muitinės g. 2), minint Aukštųjų medicinos kursų pradžios 100 metų jubiliejų, LSMU prorektorė mokslui prof. Vaiva Lesauskaitė išskyrė vieną opiausių Lietuvos problemų 1919-aisiais – tuo metu dešimčiai tūkstančių gyventojų teko vienas gydytojas. Iš viso šalyje dirbo 285 gydytojai.
„Galime pasidžiaugti, kad Kaunas buvo turtingas ligoninėmis – Kauno ligoninė su 200 lovų buvo pati didžiausia Lietuvoje. Antroji ligoninė – žydų – turėjo 60 lovų. Kaip vargstančiai Lietuvai tikrai buvo neblogai“, – kalbėjo prorektorė.
Nepaisant sunkios padėties, prof. V. Lesauskaitės teigimu, per artimiausią pusmetį prasidėjo proveržio metas, kuris parodė, kaip galima greitai kilti iš griuvėsių, kurti lietuvišką aukštąjį mokslą. Prie to ypač prisidėjo medikų korporacija „Fraternitas Lituanica“, iškėlusi pagrindines to meto sveikatos apsaugos problemas ir Vyriausybei pasiūliusi, kaip gerinti padėtį. Tai atvėrė kelią Aukštiesiems medicinos kursams Lietuvoje, kurie vėliau, 1922 metų vasario 16 dieną, tapo Lietuvos universiteto dalimi.
„Buvo pradėtas Lietuvos augimo kelias, jis truko beveik 2 dešimtmečius ir sudarė tvirtą pagrindą dabartiniam mūsų universitetui ir medicinos studijoms“, – teigė prof. V. Lesauskaitė. Minėjime dalyvavę LSMU bendruomenės nariai buvo pakviesta į ekskursiją po pastatą (Muitinės g. 2), kuriame veikė Kauno valstybinė ligoninė. Šiuo metu pastatas priklauso Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetui, kuris jį rekonstruoja.
Istorinės aplinkybės
1919 m. dėl bolševikų puolimo, o vėliau lenkų okupacijos Lietuva prarado galimybę atidaryti Vilniaus universitetą. Valdžios struktūroms persikėlus į Kauną ir miestą paskelbus laikinąja sostine, medikų ir nespėjusių studijas baigti iniciatyva pradėtas svarstyti aukštųjų medicinos studijų klausimas.
Pirmieji šią mintį iškėlė karo gydytojai – 1919 m. liepos 3 d. laikraštyje „Lietuva“ buvo paskelbtas jų korporacijos „Fraternitas Lituanica“ nutarimas dėl studentų medikų mokslo baigimo galimybių. Įvertinę sudėtingą to meto sveikatos priežiūros situaciją, gydytojų stoką, jie ragino valdžią surinkti duomenis apie nebaigusių medicinos studijų skaičių, sudaryti finansines galimybes tiems asmenims tęsti studijas užsienio šalių universitetuose arba organizuoti praktinių studijų procesą šalies ligoninėse. 1919 m. rudenį į šią veiklą aktyviai įsijungė ir Kauno medicinos draugija.
Šiltine užsikrėtę gydytojai patys mirdavo
Politikas, ilgametis Kauno medicinos draugijos pirmininkas, daktaras Jonas Staugaitis 1929 m. „Medicinos“ žurnale rašė, kad Aukštųjų medicinos kursų organizavimo klausimą iškėlė pats gyvenimas. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ir pradėjus kurtis nepriklausomai Lietuvos valstybei, lietuviai iš bolševikinės Rusijos skubėjo grįžti į tėvynę.
Tarp jų buvo nemažai studentų medikų, nespėjusių baigti medicinos studijų Rusijos imperijos universitetuose. Užtrukus universiteto steigimo Lietuvoje reikalams ir dėl lėšų stokos negalėdami vykti į užsienio universitetus baigti studijų, jie kreipėsi į Kauno medicinos draugiją, prašydami organizuoti Kaune privačius aukštuosius medicinos kursus.
Pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuvoje buvo užregistruoti tik 285 gydytojai, apie 30 iš jų dirbo karo gydytojais, taigi, vienam gydytojui to meto Lietuvoje (kurios gyventojų skaičius buvo apie 2,5 mln.) teko 10 tūkst. gyventojų.
Dėl personalo stokos apskričių administracija uždarė kai kurias gydymo įstaigas. Nemažai gydytojų mirė pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, kovodami su užkrečiamomis ligomis, dažniausiai šiltine. Suprasdami sudėtingą situaciją, Kauno medicinos draugijos nariai ėmėsi organizuoti medicinos studijų pagal universitetines programas kursus.
Grįžo iš studijų Rusijos imperijoje
1919 m. rugsėjo 4 d. draugijos posėdyje siūlyta baigusiems šešis ir daugiau semestrų leisti praktikuoti ligoninėse trejus metus, baigusiems aštuonis semestrus – dvejus metus, baigusiems dešimt semestrų – vienerius metus. Numatyta, kad studentai, po praktikos išlaikę valstybinius egzaminus, galės dirbti gydytojo darbą.
Vyresniųjų medicinos kursų studentai rugsėjo 12 d. sukvietė susirinkimą Kaune ir parengė rezoliucijas Sveikatos departamentui bei Kauno medicinos draugijai, prašydami įsteigti trečio ir ketvirto kursų studentams medikams, kurie studijavo mediciną kituose Rusijos imperijos mietuose, parengiamuosius gydytojų kursus.
Jie taip pat pabrėžė, kad baigti studijas užsienyje sudėtinga: trūksta lėšų bei užsienio kalbų žinių, o be to dirbdami ir besimokydami veikiančiose didesnėse ligoninėse būsimieji gydytojai „atneštų daugiau naudos“.
Tuometiniai studentai pažymėjo, kad valdžia abejingai vertino jų iniciatyvą, o daugiausia pagalbos jie sulaukė iš Kauno medicinos draugijos. Specialiai sudaryta draugijos narių komisija kartu su studentais parengė kursų programą, sąmatą metams ir memorandumą vyriausybei, prašydami gydytojų kursų steigimą pripažinti reikalingu, paskirti lėšų, kursų steigimą pavesti Kauno medicinos draugijai bei paskirti Kauno ligoninę, Karo ligoninę ir Valstybinį Higienos institutą kursų tikslams.
Taip pat pritaikyti nurodytų ligoninių etatus akademinių klinikų sąlygoms. Mobilizuotus karo tarnybai studentus medikus rekomenduota perkelti į Kauną ir suteikti jiems galimybę tęsti studijas. Kauno medicinos draugija spalio 6 d. posėdyje nutarė pradėti užsiėmimus ketvirto ir penkto kursų studentams medikams. Sutarta dėl dėstomų dalykų, numatytos galimos lektorių kandidatūros.
Įregistruota 20 norinčių stoti į kursus studentų, numatyti Kauno didžiųjų ligoninių skyriai, kuriuose būtų galima organizuoti atskirus užsiėmimus. Buvo tikimasi, kad dalį lėšų skirs valstybė, o kitą dalį sumokės kursų klausytojai.
Lektoriai dirbo nemokamai
1919 m. spalio 15 d. chirurgas Juozas Žemgulys sukvietė studentus į pirmąjį užsiėmimą, ligonių demonstraciją, Kauno valstybinėje ligoninėje, o spalio 17 d. pasiūlė tokius užsiėmimus organizuoti ir kitiems kolegoms.
1919 m. pabaigoje prie šios veiklos prisijungė gydytojai M. Nasvytis, J. Alekna ir J. Žilinskas. Gruodžio 2 d. Lietuvos Respublikos Švietimo ministerija patvirtino Aukštųjų medicinos kursų veiklą. Gruodžio 22 d. Kauno medicinos draugija priėmė kursų statutą, o 1920 m. sausio 5 d. Švietimo ministerija jį patvirtino. Deja, vyriausybė neskyrė finansinės paramos.
Nors studijos buvo tęsiamos, tačiau trūko kai kurių dalykų lektorių, nes tuo metu kursuose jie dirbo nemokamai. Aukštieji medicinos kursai buvo savarankiška organizacija, valdoma Lektorių Tarybos kartu su studentų atstovais. Lėšų, išlaidų, sąmatų klausimai buvo sprendžiami KMD, kuri priėmė ir atleido lektorius bei tvirtino kursų programą.
Medicinos kursais domėjosi ir generolas Vladas Nagevičius, jis pasiūlė kai kurias lektorių kandidatūras, vyresniųjų semestrų mobilizuotus medikus perkėlė į Kauną, suteikdamas galimybę mokytis, daugeliui jų parūpino stipendijas, už tai baigę turėjo atidirbti karo gydytojais.
Įsiliejo į Lietuvos universitetą
1919 m. rudenį paraleliai vyko Švietimo ministerijos pasiūlymo steigti Aukštuosius kursus pagal universitetinę programą svarstymas, tačiau dėl tuometinių valstybės finansinių problemų Švietimo ministerija kursų steigimo iniciatyvos atsisakė.
1919 m. pabaigoje buvo įkurta Aukštųjų mokslų draugija, kuriai vadovavo gydytojas Jonas Staugaitis. Draugijos veikloje aktyviai dalyvavo ir kitų mokslo sričių atstovai: matematikas Zigmas Žemaitis, zoologas Tadas Ivanauskas, teisininkas ir istorikas Augustinas Janulaitis, psichologas Jonas Vabalas-Gudaitis bei gamtininkas Liudas Vailionis. Tai buvo visuomeninė organizacija, kuri 1920 m. pradžioje organizavo Aukštuosius kursus, steigdama humanitarinio profilio, gamtos ir tiksliųjų mokslų, medicinos ir technikos padalinius.
1920 m. sausio 23 d. Kauno medicinos draugija paskyrė būsimuosius Aukštųjų kursų Medicinos skyriaus docentus.
Aukštųjų kursų iškilmingas atidarymas įvyko 1920 m. sausio 27 d. Aukštieji medicinos kursai tapo Aukštųjų kursų Medicinos skyriumi ir tęsė veiklą iki 1922 m. vasario 16 d., kai buvo atidarytas Lietuvos universiteto Medicinos fakultetas.
