Nors ir nedaug, tačiau yra ir gerų žinių – nuo viruso Lietuvoje jau pasveiko 7 asmenys. Tačiau karantinas tęsiasi, priemonės jam suvaldyti griežtinamos – didinamos baudos už karantino ir saviizoliacijos nurodymų nesilaikymus, netrukus gatvėse pasirodys ir patruliuojantys kariai.
Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ žurnalistas Mindaugas Vasiliauskas kalbėjosi su Sveikatos apsaugos ministerijos Sveikatos stiprinimo skyriaus patarėja, epidemiologe Nerija Kuprevičiene bei psichiatru Linu Slušniu.
Epidemiologė: „Dėl bendro visuomenės intereso turėtume atsisakyti asmens interesų“
– Ponia Kuprevičiene, susirgusių turime daugiau negu pusę tūkstančio. Kokioje mes viruso plitimo stadijoje šiuo metu esame?
N.Kuprevičienė: Visi scenarijai, kaip virusas plinta, vertinami pagal tam tikrus kriterijus ir skirstomi 4 lygius. Tai Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro sudaryti modeliai, kaip infekcija plinta konkrečioje šalyje.
Pagal mūsų duomenis, pas mus yra trečiasis scenarijus, kai yra vietinis, ribotas plitimas, kai ne tik įvežtiniai atvejai, bet ir užsikrečiama šalies viduje ir mes galime nustatyti tam tikras plitimo grandines. Tai trečiasis scenarijus, kada laikoma, kad ribojimo, glaudaus kontakto mažinimo priemonės ir tokios priemonės, kurias numato karantino režimas, gali būti pačios efektyviausios dėl tolimesnio infekcijos plitimo.
– Ar jūs prognozuojate ir galimus skaičius, kiek iš viso Lietuvoje gali šiuo virusu susirgti žmonių?
N.Kuprevičienė: Apie sergamumo piką Europoje yra prognozė tokia, kad tai galėtų įvykti balandžio mėnesio pabaigoje, gegužės pradžioje.
Kitas dalykas, net sudarinėjant matematinius modelius, yra labai sunku vertinti kaip veiks tokios ribojimo priemonės, kurias taikome šiandien. Turiu galvoje ne tik Lietuvą, bet ir kitas Europos šalis.
Tokia praktika, kai tokio masto ribojimo priemonės yra taikomos tokiose didelėse teritorijose, yra pirma kartą. Todėl, kaip tai tiksliai paveiks viruso plitimą, įvertinti ir įdėti į modelį yra pakankamai sunku.
Šiandien ko tikimasi, kad karantino priemonės, bet kokių kontaktų tarp žmonių ribojimas, sulėtins viruso plitimą ir tokiu būdu apsaugos šalių, tarp jų ir Lietuvos, sveikatos sistemas nuo perkrovos ir leis turėti mažiau susirgimų vienu metu.
– Kaip vertinate visuomenės reakciją ir laikymąsi ar nesilaikymą karantino nurodymų, specialistų, medikų, politikų rekomendacijų? Ar žmonės pakankamai laikosi viso to?
N.Kuprevičienė: Tikriausiai, kaip ir visais atvejais, yra žmonių, kurie laikosi labai griežtai visų nurodymų, jaučiasi atsakingi ir supranta, kad asmens interesas turėtų būti aukojamas visuomenės interesui. Yra asmenų, kurie ignoruoja arba vertina, kad ta grėsmė yra perdėta.
Tai yra kaip ir kitų užkrečiamųjų ligų atvejis ir diskusijų objektas yra, kas yra asmens interesas ir kas yra visuomenės interesas.
Šiandien visuomenė turėtų suvokti, kad dėl bendro visuomenės intereso, mūsų rizikos grupių, vyresnio amžiaus žmonių mes turėtume atsisakyti asmens interesų ir laikytis numatytų taisyklių.
Kita vertus, mes tikrai nesame vieninteliai šiame kontekste, kitose šalyse žmonės, atsidūrę yra lygiai toje pačioje situacijoje, kai šiandien turime gyventi su tam tikrais ribojimais, kad tą naštą visuomenės sveikatai padarytume kaip įmanoma mažesnę.
– Skelbiama, kad nuo koronaviruso Lietuvoje pasveiko 7 asmenys. Ar galime tikėtis, kad artimiausiu metu dažniau girdėsime apie daugiau atvejų, kuomet žmonės pasveiksta?
N.Kuprevičienė: Be abejonės, turimi epidemiologiniai duomenys iš kitų šalių, kur buvo sergamumo banga anksčiau, aiškiai rodo, kad 80 proc. šia liga perserga lengvai ir yra pasveikstama.
Maždaug 20 proc. asmenų serga sunkiau ir 5 proc. gali prireikti specializuotos pagalbos ir dalis gali būti gydoma intensyvios terapijos skyriuose.
Atsižvelgiant į tai, situacija yra tokia, kad jau dabar turime aiškius kriterijus, kada žmonės laikomi pasveikusiais – arba du neigiami laboratorinio testo rezultatai, arba tam tikras laikas.
– Ar pasveikę asmenys toliau stebimi, atliekami pakartotinai, periodiniai testai?
N.Kuprevičienė: Tam kaip ir tokio reikalo nėra. Ką rodo turimi duomenys apie COVID-19 ligą, tai, kad persirgus šita liga, nesvarbu ar sunkia, ar lengva forma, formuojasi specifinis imunitetas. Tai reiškia, kad žmogus įgija atsparumą šitai ligai ir jis turėtų trukti ne trumpiau kaip 2-3 metus.
Tai reiškia, kad artimiausiu metu susirgti pakartotinai ta pačia infekcija praktiškai galimybės nėra. Jeigu laboratoriniais testais yra patvirtinama, kad tas žmogus yra neužkrečiamas, tai reiškia, jis ne tik neserga, bet ir nėra infekcijos šaltinis kitiems, daryti tolimesnius tyrimus kaip ir netenka prasmės.
– Turime ir kelias dešimtis sunkių atvejų, vienas žmogus yra reanimacijoje. Ar visi sunkiai sergantys žmonės yra iš rizikos grupės?
N.Kuprevičienė: Mes turime apibendrintus [antradienio] duomenis, yra turima informacija, kad šiai dienai yra vienas sunkios būklės pacientas, kuris yra gydomas Intensyvios terapijos skyriuje, kiti yra gydomi su deguonies terapija.
Tačiau turim atsižvelgti į tai, kad Lietuvoje dar pakankamai didelė dalis susirgusių COVID-19 infekcija yra įvežtiniai atvejai. Tai žmonės, kurie yra darbingo amžiaus, keliavę kažkur ir tokiu būdu užsikrėtę. Kol kas Lietuvoje apie 20 proc. sergančių yra vyresni negu 60 metų amžiaus, visi kiti yra jaunesni.
– Pone Slušny, prasidėjo trečioji karantino savaitė, dar apie pusantros liko, nors tikėtina, kad karantinas bus pratęstas. Ar karantinavimas, apribojimas fizinių socialinių kontaktų veikia žmonių psichinę būseną?
L.Slušnys: Šiandien turbūt labai sunku pasakyti, nes tokių patirčių Lietuva nelabai yra turėjusi. Aišku, labiausiai keičia gyvenimą tie nauji kuriami ritualai, jie turi būti sukurti.
Tas, kas buvo gyvenime įprasta – eiti į darbą, nuvežti vaikus į mokyklą, būrelį, pasirūpinti. Tas bėgimas ir staiga tave sustabdo. Nebėra galimybės pasidalinti darbais, kažkam atiduoti mokymo funkcijas, ugdymo dalis, viskuo turi pasirūpinti pats – maistu, vaikais, ugdymo procesu.
Tai reikalauja pakankamai aukštos savitvardos, labai daug suvokimo, kas yra bendruomeniškumas, atidumo. Tai patys pagrindiniai dalykai, kurie turėtų atsirasti.
Kiekviena šeima tą panaudos sau naudinga linkme arba yra faktų, kad prie tokių uždarų situacijų kartais pas kai ką padaugėja smurto. Jeigu t turi menkas savitvardos arba emocinės išminties yra mažiau, tai tu rėkauji, šūkauji, daužaisi – šiandien gal nesimuša, bet yra kitokio smurto. Priekaištavimo nuolatinio, graužimo, kas ko nepadarė, vienas kitam permetimas atsakomybės.
– Ar galima sakyti, kad dabar gyvename ant tam tikros psichologinės parako statinės? Ir karantinas kelia diskomfortą, taip pat prisideda nežinojimas dėl pačio viruso plitimo, kokia bus ekonominė situacija, dalis žmonių turbūt darbus praras, atlyginimai sumažės. Ar tai gali palikti pėdsaką mūsų psichologinei būsenai?
L.Slušnys: Sukrėtimai, savaime aišku, veikia. Ir veikia per mūsų jausmus, mes reaguojame. Vieni tame atras dideles, naujas galimybes, veiklas, dalykus. Kiti neprisitaikys ir, deja, galim turėti labai liūdnų pasekmių – ir agresijos, ir pykčio, ir ta psichologinė būsena blogėjanti.
Ne kiekvienas turi sukaupęs rezervą du mėnesius išgyventi be darbo, jau nekalbant apie tai, kad tas, kuris neturi sukaupęs rezervo, dažniausiai yra žmogus, kuris yra pirmas ant laiptelio, kuris bus atleistas iš darbo, nes jo atlyginimas yra toks, kur mažai galima nukentėti, paaukojant tokį darbuotoją.
Aukštos kvalifikacijos žmonės yra ramesni, jie ne tik, kad sukaupę, bet žino, kad kai pasibaigs karantinas, net jeigu jų įmonei kažkas atsitiko, jie kitur gaus darbą.
Tokie kataklizmai yra pavojingi žmonėms ir šeimoms, kurių savivertė ir pasitikėjimas savimi yra žemi ir kurie tikrai funkcionuoja geriau, kai aplinkui visa sistema veikia be priekaištų – nuo socialinės, švietimo iki darbo rinkos. Prie tokių kataklizmų tokie žmonės nukenčia turbūt labiausiai.
– Dalis žmonių nesilaiko karantino, galbūt numoja ranka ar pasijuokia iš siaučiančio viruso. Parlamentas, Vyriausybė svarsto ir priima griežtinimus apribojimų, atsakomybės asmenims, kurie to nesilaiko. Ar tai gali padėti suvaldyti tuos žmones, kad jie taptų atsakingesni?
L.Slušnys: Kai padaromi tokių kataklizmų metu griežtinimai, paprastai jų vėliau labai sunkiai atsisakom, nes labai patogu išnaudoti kataklizmus griežtinimui ir po to tuo traukiniu važiuoti, sakant: veikia. Aš esu žmonių sąmoningumo šalininkas, ugdymo šalininkas ir manau, kad pirma išnaudokime tai, ką mes galime.
Paklausiu labai paprastai, kiek jau yra pagal dabartinį administracinį kodeksą nubaustų už karantino pažeidimą? Ir jūs pasižiūrėsite, ir nustebsite, kad dar net pagal galiojančius įstatymus nelabai jų yra nubausta. Dar mes nepradėjome bausti pagal galiojančius įstatymus, bet jau imamės griežtinimo sistemos. Nematau prasmės tol, kol neišnaudojom esamų galimybių, draudimų ir kai jau šituos dalykus išnaudosim, tai ką mes sakom.
Mes turime išmokti suprasti vieną dalyką, kad mes irgi turime demonstruoti pasitikėjimą savo piliečiu, žmonėmis. Jeigu einame griežtinimu, tai iš anksto, dar nieko nepadarius, nieko baisaus neįvykus einam griežtėjimo keliu, tai ką mes sakom: kiekvienas iš mūsų, kurie esame namie, iš anksto esame nusikaltėliai.
Mes iš anksto esame kažkokie pažeidėjai. Šitoj vietoj aš nesutinku, aš nesu pažeidėjas. Ir vos tik sugriežtini, atsiranda galimybė interpretuoti, nes tada prasideda šnekos, tai nebūtinai pagal tai visus baus.
Susiję straipsniai
Bet atsistos nelaimingas policininkas, kuris nori kažkam atkeršyti už savo šeimos nelaimes ar kitas bėdas ir jis baus pagal viską, kas priklauso, nes jam šiandien tokia diena.
Atsiranda baudime visada subjektyvus faktorius. Panaudoti kritines situacijas įstatymų griežtinimui – tikrai nemanau, kad tai palankus metas, jeigu dar tikrai nėra faktų, kad tai visiškai neveikia. Žmonės namuose dauguma ir vienas kitas prabėgantis zuikis net nelabai daro žalą, nes visi kiti sėdi.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 19.30 ir 23.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.