Išvengti užkrato jau tapo ne šiaip sėkmės, bet egzistencinės gyvenimo lemties dalyku.
Kauno klinikinės ligoninės Infekcinės klinikos gydytoja Laima Nakutienė per 40 metų darbo medicinos srityje buvo susidūrusi su ne viena epidemija, gydė nuo įvairių pavojingų infekcinių ligų. Tačiau ji pripažino, kad stoti į akistatą su tokiu klastingu ir pavojingu priešu, kaip COVID-19 viruso sukelta pandemija, jai ir kitiems kolegoms medikams dar neteko.
Kokios koronaviruso pandemijos tendencijos Kaune? Ar medikams pravertė patirtis kovojant su anksčiau buvusiomis epidemijomis, tarkime, gripo epidemija? Gal COVID-19 – kitokio pobūdžio iššūkis epidemiologams ir ankstesnė patirtis nieko nereiškia?
Ar koronavirusas – vienintelė pavojinga liga, galinti suvešėti dėl šiltos žiemos, sausrų, ar gali būti ir daugiau užkrečiamųjų ligų, kurių reikėtų ypač saugotis?
Apie tai „Laikinoji sostinė“ ir kalbėjosi su infektologe L.Nakutiene.
– Kai sužinojote apie pirmuosius COVID-19 atvejus Lietuvoje, ar numanėte, kad užsikrėtusiųjų skaičius maždaug per du mėnesius išaugs iki beveik 1,5 tūkst.?
– Galbūt daugelis žmonių ne medikų sužinoję apie pirmąjį užsikrėtimo koronavirusu atvejį vasario 28 dieną į gresiantį pavojų pažiūrėjo, kaip sakoma, pro pirštus. Juk ir kovo mėnesio pradžioje, kai pasirodė žinių apie užsienyje užsikrėtusių kauniečių porą, Kaune veikė kavinės, vyko Nepriklausomybės 30-mečiui skirti masiniai renginiai.
Bet mes, patirtį kovojant su infekcinėmis ligomis turintys medikai, supratome, jog keliais užkratais pavojus nesibaigs, kad pandemija užgriebs ir Lietuvą.
Aišku, tikslaus skaičiaus nenumatėme, bet spėjome, kad jis nebus toks didelis kaip kai kuriose Vakarų Europos šalyse, esant mažesniam gyventojų tankiui, bendravimo kultūros ypatumams.
– Kiek sergančiųjų COVID-19 pastaruoju metu gydoma Kauno klinikinės ligoninės Infekcinių ligų klinikoje?
– Pastarosiomis savaitėmis Kauno klinikinėje ligoninėje guli vidutiniškai 25–30 ligonių, turinčių šią diagnozę. Maždaug po porą jų per savaitę išleidžiame gydytis saviizoliacijos sąlygomis, nes specialaus gydymo nesunkia forma sergantiems ligoniams nereikia.
– Kodėl Kaune, Kauno apskrityje užsikrėtusiųjų mažiau negu Vilniuje, Klaipėdoje, nors Kaunas – pačiame Lietuvos viduryje, čia dideli eismo srautai, grįžo daug emigrantų?
– Kol kas daryti kokių nors išvadų, kad Kaunas kuo nors išskirtinis nedrįsčiau, nes bet kurią dieną viskas gali pasikeisti. Kituose miestuose padėtis pasikeitė žaibiškai, kai susidarė židiniai. Nuo to pandemijos metu niekas neapsaugotas. Džiaugiamės, kad iki šiol mūsų – Kauno klinikinėje ligoninėje neserga gydytojai, nebuvo išplitusių židinių.
Ir aš vengiu nebūtinų kontaktų, kaip sakoma, negeriu kavos draugų būryje. Gyvenu tyliame Žaliakalnio mikrorajone, tad po darbo einu pasivaikščioti atokiomis vietomis, kur retai sutiksi žmonių.
– Su kokiomis epidemijomis (pandemijomis) jums darbe teko susidurti iki šiol? Ar pravertė ši patirtis?
– Puikiai atsimenu 2009–2010 metų gripo pandemiją, kai priėmėme šimtus sergančiųjų. Platus užsikrėtimo paplitimas buvo tarp jaunesnių šalies gyventojų, vyresnieji turėjo imunitetą, gripas buvo pavojingas sergantiesiems lėtinėmis ligomis.
Tuo tarpu koronavirusas užklupo kaip naujas pandemijos sukėlėjas. Beveik visa visuomenė jam yra imli. Mokslininkai dar nepaaiškino, kodėl vaikai ne tokie imlūs šiam virusui, bet serga ir jie, tik daug mažiau. Šiai naujai ligai visuomenė imuniteto neturėjo, tad sunku buvo prognozuoti, kokia bus sergamumo eiga, kokių komplikacijų dar galima tikėtis ir kuo visa tai pasibaigs.
Tai nauja patirtis ir mums, infektologams. Teko aiškintis, kaip reikės dirbti, nes infekcija reikalavo keisti įprastą darbo tvarką.
– Ar jaučiate baimę ir riziką, turbūt jausmas kaip mūšio lauke, kai nežinai, už kurio kampo tyko priešas?
– Pajutau, kad ir draugai, ir giminės dažniau paskambina. Jaučiu palaikymą, bet ir lengvą jų nerimą, vis pasiteirauja, kaip jaučiuosi. Visi daugiau ar mažiau išgyvena dėl pandemijos keliamos rizikos. Mano suaugę vaikai didžiuojasi, kad mama nepabėgo, neatsitraukė nuo darbo.
Kauno klinikinės ligoninės palatose, kuriose guli COVID-19 virusu užsikrėtę pacientai, reikia stebėti ligos procesą. Medikai dirba užkrėstoje zonoje ir telefonu perduoda informaciją kolegai, esančiam neutralioje zonoje, prie kompiuterio.
Padėtis pastaruoju metu tapo stabilesnė. Žinome, kuris darbuotojas už kokią sritį atsakingas, tapo aiškios mūsų užduotys.
– Ar esant dabartinei situacijai tikslinga švelninti karantino režimą?
– Šiomis dienomis užsikrėtusiųjų koronavirusu atvejų lyg nedaugėja, bet atsipalaiduoti dar anksti. Juolab kad turime skyriuje ir sunkios būklės pacientų. Visada gydėme įvairaus amžiaus pacientų, bet, kai žmogus kartu su virusu turi ir gretutinių ligų (širdies ir kraujagyslių ligas, diabetą, kitas lėtines ligas), tai pablogina jo bendrą būklę. Jų stebėjimas ir gydymas tapo sudėtingesnis.
Karantino sąlygas švelninti reikėtų labai atsargiai. Situacija bet kada gali keistis.
– Ką manote apie spėjimus, kad skiepai nuo tuberkuliozės mažina užsikrėtimo koronavirusu riziką ar persergama švelnesne jo forma?
– Skiepai yra pati geriausia priemonė valdyti epidemijas ir infekcines ligas.
Bet vakcina prieš koronavirusą dar nesukurta. Taip, yra pasirodę spėjimų populiarioje žiniasklaidoje, kad sovietmečiu buvę privalomi skiepai nuo tuberkuliozės esą mažina užsikrėtimo koronavirusu riziką. Bet medicinos mokslas šių spėjimų nepatvirtino. Tai tik nuomonės.
– Didžiausia grėsmė sveikatai ir gyvybei dabar yra koronavirusas. Tačiau dėl šiltos žiemos baiminamasi ir erkių sukeliamų ligų: Laimo, encefalito...
– Neseniai Kauno klinikinėje ligoninėje buvo gydomas pacientas, kuris be to, kad sirgo Covid-19, turėjo ir encefalito infekciją.
Kitos ligos niekur nedingo, todėl patariu skiepytis nuo erkinio encefalito, nes tai kasmet gana dažna liga. Dabar mūsų dėmesį prikaustė koronaviruso grėsmės, bet kitos ligos juk irgi niekur nedingo. Taip pat ir erkių platinamos infekcijos, ypač turint omenyje šiųmetę šiltą žiemą ir klimato atšilimą apskritai.
