VU Gyvybės mokslų centro mokslininkė doc. Eglė Lastauskienė pasakoja, kad per visą laboratorijos veikimo laiką nuo balandžio pradžios čia ištirta 5,5 tūkstančio mėginių.
Naująjį koronavirusą SARS-CoV-2 mėginiuose identifikuojančios laboratorijos mokslininkai pasikvietė žurnalistus, kad parodytų, kaip iš tiesų atrodo viruso „gaudymo“ darbai.
Dirba vien savanoriai
„Darbas yra intensyvus ir pakankamai sunkus, mėginiai važiuoja nuolat, ir čia dirbantys susiduria su nemenku tiek psichologiniu, tiek fiziniu iššūkiu“, – teigia E.Lastauskienė.
Kiek mėginių per dieną pasieks laboratoriją, niekas iš anksto nežino – gali nebūti nė vieno, o gali būti ir 600.
Laboratorijoje neatlygintinai dirba 15 savanorių – universiteto studentai, doktorantai, mokslo darbuotojai, dėstytojai. Darbas organizuojamas keliomis pamainomis, kurių viena trunka apie 5 valandas.
Kartais tyrėjai laboratorijoje praleidžia ir po ne vieną parą, miegodami vos po kelias valandas.
„Mano rekordas buvo per tris paras miegoti vos 5 valandas. Bet kolegos sakė, kad veide tai neatsispindėjo“, – šypteli VU Gyvybės mokslų centro diagnostinių tyrimų vadovė docentė daktarė Kristina Daniūnaitė.
Pati švariausia vieta
Į laboratorijas patekti ne taip paprasta. Čia laikomasi visų įmanomų apsaugos priemonių. Tyrimus atliekantys mokslininkai net pusiau rimtai, pusiau juokais sako, kad SARS-CoV-2 virusui nustatyti laboratorijos yra vienos švariausių vietų Lietuvoje.
Kad patektume į vidų, tenka vilktis specialius kombinezonus ir antbačius. Be to, kiekvienas gauname po specialių Lietuvos „Intersurgical“ gamykloje pagamintą respiratorių su tam tikru straubliuku-filtru, taip pat apsauginius akinius arba veido skydus, ant rankų maunamės po dvejas vienkartines pirštines, kurių viršutines, eidami tarp laboratorijų, privalėjome keisti. Ir kas kartą buvo gausiai dezinfekuojamos rankos.
Nors užtektų ir žemesnio, čia naudojamos aukščiausio trečiojo lygio asmens apsaugos priemonės. Vien jas apsirengti užtrunka, priklausomai nuo įgudimo – nuo keleto iki 20 minučių.
Būti su apsaugos priemonėmis nėra ypač patogu. Ir laboratorijoje dirbantys mokslininkai prisipažįsta – nusiėmus specialius akinius bei respiratorius, ant veidų lieka įspaudai, o nuo gausiai vartojamų dezinfekcijos preparatų ir kai kurių asmens apsaugos priemonių neretai išberia odą.
Kadangi persirengimas užtrunka, prieš darbo pamainą laboratorijos darbuotojai stengiasi nieko negerti, siekdami išvengti bereikalingo vaikščiojimo į tualetą.
Per respiratorius susikalbėti sunku – žodžius tenka tarti gerokai garsiau. Kad nereikėtų susišūkauti, laboratorijos darbuotojai tarpusavyje įpratę bendrauti ženklais.
Laboratorijose sumažintas slėgis
Kiekvienoje laboratorijoje slėgis yra sumažintas iki -15 Paskalių (Pa), kad virusui nebūtų galimybių plisti aerozoliais (mažais lašeliais, skraidančiais ore). Tad kvėpuoti viduje, dargi dėvint apsaugines kaukes, yra sunkiau.
Šliuze yra tarpinis slėgis – apie -5 Pa, o tarp laboratorijų esančiame nedideliame koridoriuje, kuriame tenka stabtelėti kaskart, einant iš vienos patalpos į kitą, kad slėgis šiek tiek sunormalėtų, yra apie -1 Pa.
Kaip vyksta tyrimai?
Doc. E.Lastauskienė pasakoja, kad jų laboratorijoje vyksta tokie patys darbai, kokie ir kitose PGR testavimą vykdančiose laboratorijose, pagal tą patį protokolą.
Mėginiai SARS-CoV-2 virusui nustatyti paimami iš žmogaus nosiaryklės specialiu pagaliuku, primenančiu ausų krapštuką, kuris panardinamas į rožinės (arba kitos spalvos) terpę. Ji išlaiko tyrimams būtiną viruso RNR nedegradavusią.
Kiekvienas mėginys į laboratoriją atkeliauja supakuotas į atskirą mėgintuvėlį, su ant jo užrašytais asmens, iš kurio buvo paimtas, duomenimis, o kiekvienas mėgintuvėlis įdėtas į dvigubą maišelį.
Į laboratoriją mėginiai atkeliauja specialia nuo bendrų patalpų atskirta laiptine, skirta naudotis tik juos atgabenusiam kurjeriui. Nuo specialios linijos juos, atgabentus šaldiklyje, paima laboratorijos darbuotojai.
„Mėginių ir tyrėjų kelias ne laboratorijoje neturi susikirsti“, – paaiškina doc. K.Daniūnaitė.
Iš kurjerio perimti mėginiai nešami į registravimo laboratoriją, kur yra suregistruojami, suteikiant jiems specialų kodą, mėginys išpakuojamas, apie jį įrašoma žurnale. Ši laboratorija laikoma „nešvariausia“.
„Turbūt niekas nepagalvojo, kad registravimas bus ilgiausia ir sunkiausia darbo dalis“, – per kaukę šypsosi E.Lastauskienė ir pasakoja, kad iš registracinės laboratorijos toliau mėginiai keliauja į kitą laboratoriją, kur jau vyksta RNR išskyrimas.
Čia žmonės dirba specialiuose laminaruose (specialiuose darbui su bakterijomis, virusais, ląstelėmis ar toksiškomis medžiagomis skirtuose sandariuose boksuose). Tik čia, papildomai kontroliuojamoje aplinkoje už oro sienos, atidaromi mėgintuvėliai, atskiriamas tam tikras kiekvieno mėginio kiekis, kuris bus reikalingas tyrimui, sumaišomas su reagentais ir per keletą žingsnių paruošiamas diagnostikai.
Pasak E.Lastauskienės, RNR išskyrimas yra ypatingas tuo, kad reikalauja išskirtinio sterilumo.
„Jei turėtume DNR virusą, viskas būtų kiek kitaip – bet RNR yra labai trapi ir ją suskaldyti galinčių fermentų yra tiesiog aplinkoje, – aiškina doc. E.Lastauskienė. – Todėl RNR išskyrimui turime atskirą patalpą, o vėliau ji keliauja į vadinamąjį „švarųjį kambarį“, kur jau vyksta pati PGR reakcija ir mes identifikuojame, ar virusas yra mėginyje, ar ne“.
Būtent čia pamatomas rezultatas. Jis vertinamas, registruojamas, o apie teigiamus atvejus informuojamos atitinkamos institucijos.
Aptiko garsųjį atvejį
Doc. E.Lastauskienė pasakoja, kad šioje VU GMC laboratorijoje buvo aptiktas ir žiniasklaidoje pagarsėjęs atvejis, kai per dieną buvo aptikta daugiau nei 40 atvejų. Tačiau ne židininiais atvejais – ir šiomis dienomis, kai užsikrečiančių jau mažėja – paprastai per dieną ištiriant 500-600 mėginių, dabar čia aptinkami vos 1–2 užsikrėtimai SARS-CoV-2.
„Bet šios laboratorijos specifika yra tokia, kad visi turime savo pagrindinius darbus, o darbas čia yra tik papildoma veikla. Nėra taip, kad mums nebereikia skaityti paskaitų ar rengti studentams atsiskaitymų“, – pastebi mokslininkė.
Dirba ir paromis
Kaip jau minėta, viena pamaina trunka 5 valandas – į tai įskaičiuojamas ir atėjimas į laboratoriją, persirengimas, poilsio laikas, jei darbuotojai jo pageidauja.
Laboratorija kartais dirba visą parą – nors taip planuota ir nebuvo, bet pasak E.Lastauskienės, būna taip, kad mėginiai atvežami ir 21 val. vakare, tad darbus stengiamasi atlikti. Pamainą sudaro vienas mėginių registratorius, du RNR skyrėjai ir vienas PGR paleidinėtojas bei vienas duomenų suvedimo operatorius.
Mokslininkė pasakoja, kad mėginių registravimas ir RNR išskyrimas trunka porą valandų, bet pereinant prie PGR - niekas nedirba su vienu mėginiu: viena PGR plokštelė, kurioje vyksta reakcija turi 96 „šulinėlius“ (vietas mėginiams), o pati PRG reakcija trunka apie 3–3,5 valandas. Tad nuo mėginio atvykimo iki galutinio atsakymo praeina apie 6–7 valandos.
„Tačiau tas procesas yra kaip konvejeris, jis niekada nenutrūksta. Vieni registruoja, kiti skiria RNR, dar kiti vykdo PGR.
Mėginių likučiai saugomi šaldikliuose
Visų mėginių likučiai, kurie nepanaudoti tyrimams, saugomi specialiai šiai laboratorijai nupirktame šaldiklyje, kuriame palaikoma žemesnė nei -80 laipsnių temperatūra. Mėginių likučiai kol kas saugomi neribotą laiką, kol neišėjo atskiras nutarimas, ką toliau su jais daryti.
„Tai reikalinga tam, kad, jeigu reikėtų tyrimą pakartoti, mes ar kažkokia nepriklausoma laboratorija, galėtume tai padaryti“, – pasakoja daktarė K.Daniūnaitė.
Pasidomėjus, ar jie galėtų būti vėliau panaudoti moksliniais tikslais, mokslininkė sakė, kad tam būtų reikalingi Bioetikos komiteto leidimai, žmonių sutikimai ir pan.
„Tai sudėtinga procedūra. Dažniausiai paprasčiau būna mėginius surinkti iš naujo, negu panaudoti turimus“, – teigia K.Daniūtė.
Tyrimų tikslumas – 70 proc.
E.Lastauskienės teigimu, PGR testo tikslumas – apie 70 procentų.
„Bet to nereikia bijoti, nes tai nereiškia, kad tokiu tikslumu parodo, ar testo atsakymas bus teigiamas, ar neigiamas. Teigiami atvejai pagaunami, jie lengvai matomi.
Bet būna atvejų, kai atsakymas nėra aiškus – tada mėginys grąžinamas ir testas yra kartojamas, tiriama ir su kitais reagentais“, – aiškina mikrobiologė. Pasak jos, tokį neaiškumą gali lemti pernelyg mažas viruso kiekis.
Pasidomėjus, ar gali būti, kad laboratorijoje bus užčiuoptas kitas panašia RNR pasižymintis virusas, daktarė K.Daniūtė neslepia, kad tokia tikimybė galima.
Apskritai koronavirusas SARS-CoV-2 pasižymi tuo, kad yra gana greitai mutuojantis. Taigi pageidautina, kad gaminant reagentus jie būtų optimizuoti, atsižvelgiant į tai, kaip tas virusas mutuoja.
„Yra ne vienas mokslinis straipsnis, rodantis, kad šis virusas yra tikrai labai greitai kintantis. Ir, jeigu anksčiau sukurti reagentai, kurie tikrai yra puikūs ir gerai veikiantys, buvo labiau orientuoti į pirminę viruso versiją, gali būti, kad tiesiog po kiek laiko mutavusio viruso jie tiesiog nebedetektuos.
Tai nereiškia, kad reagentai yra blogi, tiesiog virusas per greitai keičiasi“, – aiškina daktarė ir priduria, kad tokie tyrimai tikrai vykdomi.
Teko specialiai įrengti laboratorijas
E.Lastauskienė prisimena, kad parengti laboratoriją viruso identifikavimui šiek tiek užtruko, nes tai buvo tradicinė mokslinė laboratorija, o ją reikėjo paversti diagnostine.
„Tai yra visiškai kiti saugos reikalavimai, mums teko fiziškai izoliuoti šias tris laboratorijas, kuriose dabar vyksta darbas. Teko mažinti slėgį, kad nesusidarytų aerozoliai ir virusas neturėtų galimybės skraidyti ore“, – pasakoja docentė.
Pradinį finansavimą kuriant laboratoriją suteikė Vilniaus universitetas, o didžiausiu pirkiniu tapo šaldiklis, kuriame mėginiai laikomi -80 Celcijaus laipsnių temperatūroje. „Visa kita Gyvybės mokslų centras jau turėjo, tad pakako gerai sterilizuoti ir jau galėjome naudoti“, – sako mokslininkė.
Skaičiukai pavirto realiais žmonėmis
Ji teigia, kad pradėjus dirbti, labai pasikeitė pats COVID-19 pandemijos suvokimas.
„Anksčiau žiūrėdavai ir tik matydavai statistinius skaičiukus ataskaitose – o dabar tai pavirto realiais žmonėmis. Ir turbūt visada prisiminsime pirmą laboratorijoje gautą teigiamą testo atsakymą – to žmogaus vardas turbūt mums amžiams pasiliks atmintyje“, – prisimena E.Lastauskienė ir pasakoja, kad dabar jau ir apsipratus su darbais, sulaukus teigiamo rezultato, vis tiek puolama tikrinti, koks testuojamojo asmens amžius, ar jis priklauso rizikos grupei.
„Emociškai tai tikrai sunku“, – apibendrina mokslininkė.
Pasitikslinus, kas gi buvo tas pirmasis teigiamas laboratorijoje nustatytas atvejis, mokslininkės prisiminė, kad tai buvusi pusamžė moteris, priklausiusi rizikos grupei. Laimė, toje pačioje laboratorijoje atlikus pakartotinius tos moters tyrimus, rezultatas jau buvo neigiamas.
O kas bus po to?
O kas su šiomis laboratorijomis bus po to, kai pandemija baigsis?
E.Lastauskienė sako, kad šiuo metu rengiami įvairūs projektų siūlymai siekiant pratęsti laboratorijos veiklą, nes dabartinė situacija mokslui yra labai dėkinga. „Egzistuoja didžiulis mokslinis interesas, mes turime tuščią lauką ir galime daryti ką tik norime – ir viskas bus nauja.
Ši vieta yra perspektyvi, ir manau, dalis laboratorijos tikrai liks egzistuoti“, – aiškina doc. E.Lastauskienė. Be abejo, mokslininkai nepamiršta ir tikėtinos antrosios COVID-19 bangos rudenį.
