„Rinkos aikštė“ pakalbino A. Tamašauską norėdama iš arčiau supažindinti Kėdainių PSPC pacientus su naujuoju specialistu.
– Andriau, kas Jus atvedė į Kėdainius? Galbūt turite kokių nors ryšių, sąsajų su šiuo miestu?
– Į Kėdainius atvedė geografiškai patogi miesto lokacija, graži miesto architektūra ir geros darbo sąlygos PSPC. Pats Kėdainių rajonas gerai pažįstamas dėl netoli gyvenančių giminių, todėl gavus darbo pasiūlymą buvo lengva apsispręsti.
– Jūsų veikla ir gyvenimas, galima sakyti, išsidėstę po visą Lietuvą. Kaip taip atsitiko, kad esate kilęs iš Kauno, mokslus baigėte Vilniuje, dirbote Šilutėje, o dabar Kėdainiuose?
– Kai esi jaunas ir sąlygos leidžia, gana nesudėtinga keisti gyvenamąją aplinką, visada norisi išbandyti naujas galimybes. Svarbu nebijoti pokyčių ir vadovautis savo intuicija. Dabar taip susiklostė, kad atsidūriau Kėdainiuose, kaip bus toliau, pamatysim...
– Paprastai jauni gydytojai renkasi darbą didmiesčiuose. O Jūs atvirkščiai – mažesnius miestelius. Kodėl?
– Aš einu prieš srovę (juokiasi). Iš tiesų gydytojams mažesniuose miestuose dažnai būna geresnės darbo sąlygos, patogiau auginti vaikus, pigesnis būstas ir pragyvenimo išlaidos, didesni atlyginimai. Taip pat pacientai ir personalas kitaip bendrauja, žmonės draugiškesni, labiau atsipalaidavę negu didmiesčiuose.
– O kaip jaučiatės pradėjęs dirbti Kėdainių PSPC? Kaip žmonės, kolektyvas Jus priėmė?
– Dar mažai teko bendrauti su pacientais, nes šiuo metu dažniausiai konsultuoju nuotoliniu būdu. Personalas labai draugiškas ir šiltai mane priėmė.
– Turite jau šiokią tokią darbo patirtį, todėl, manau, jau galėsite įvertinti, ar yra skirtumas tarp mažo miestelio ir didesnių miestų pacientų?
– Žmonės vienodai serga tiek sostinėje, tiek mažuose miesteliuose. Mažame miestelyje supratau bendruomenės galią, kaip ji stipriai veikia žmones, kaip svarbi kaimynų, bendradarbių, giminių nuomonė. Bendruomenė gali ir globoti savo silpnuosius narius, tačiau ir atstumti nepriimtinus jai žmones.
Didmiesčiuose žmonės dažniau individualistai, gyvena medijų burbuluose, „Facebook“ yra jų bendruomenė. Iš darbo patirties atsimenu, kaip kaime moteris rūpinosi savo girtuokliaujančiu kaimynu. Tai keistai atrodytų Vilniuje, kur dažnai net nepažįsti savo kaimynų.
– Net ir šiomis dienomis psichiatro pavadinimas skamba „nejaukiai“ – asocijuojasi su psichinėmis problemomis, ligomis. Žmonės dažnai slepia, kad lankosi pas šios specialybės gydytojus. Kaip Jūs pats apibūdintumėte savo veiklą? Ar iš tiesų pas Jus lankosi tik psichiškai nesveiki žmonės?
– Taip, stigma paplitusi. Bet labiau ja vadovaujasi vyresni žmonės – 50–60 metų. Seniau būdavo didelė gėda kreiptis į psichiatrus, „turėti diagnozę“. Jaunimas kreiptis nebebijo, galbūt mados keičiasi, dabar daugelis garsių žmonių prisipažįsta, kad vaikšto pas psichoterapeutus, psichiatrus. Tai tampa normalu.
Žmonės, atėję pas psichologus ar psichiatrus ir pajutę empatijos, supratingumo ir gydymo veiksmingumą, dažnai sako: „Kur aš buvau anksčiau? Kodėl nesikreipiau į jus ir bandžiau su savo problemomis tvarkytis pati?“.
– Kokios problemos dažniausiai kankina šiuolaikinius žmones?
– Viena ryškiausių problemų yra ryšio, supratingumo, empatijos stoka visuomenėje. Iš to atsiranda smurtas šeimoje, girtuokliavimas, patyčios, depresija ir savižudybė. Taip pat gana dažnos yra socialinės problemos, skurdas, nedarbas, emigracija. Tai labiausiai pažeidžia silpniausius visuomenės narius.
– Ar Jūsų darbe yra vadinamieji kalneliai, t.y. vienu laikotarpiu būna daugiau pacientų, kitu – mažiau? Jei taip, koks tai laikotarpis?
– Taip, saulė ir šiluma gerina nuotaiką. Natūralu, kad sezoninių depresijų būna mažiau, atėjus rudens darganoms, jie sugrįžta ieškodami pagalbos.
– Kokio amžiaus žmonės yra dažniausi Jūsų pacientai? Kaip manote, kodėl būtent tokio amžiaus pacientų yra daugiausia?
– Tikslios statistikos neturiu, tačiau dažniausiai pagalbos reikia 50 ir vyresniems pacientams. Tai susiję su vyresniame amžiuje atsiradusiais kūno pakitimais, kraujotakos ligomis, gyvenimo būdu.
– Ar Jūs, kaip psichiatras, jaučiate kokias nors COVID-19 pasekmes (pvz., padaugėjo pacientų, padaugėjo tam tikrų diagnozių ar pan.)?
– Šiuo metu darbe nestebima ryškių pasekmių, susijusių su COVID-19 ir psichikos sveikata, manau, tai išryškės po tam tikro laiko, galbūt, kai pasibaigs pandemija.
– Jums pačiam daro kokią nors psichologinę įtaką COVID-19 situacija?
– Taip, turbūt kaip daugeliui jaučiamas nerimas dėl ateities nežinomybės: kada tai baigsis ir kiek dar tęsis. Mums sunku sukontroliuoti šią infekciją, dėl to kyla įtampa visuomenėje dėl kaukių nešiojimo, vakcinų, izoliacijos.
– Kadangi daug klajojote po Lietuvą, gal ir žmoną beklajodamas susiradote?
– Su žmona susipažinome studijų metais.
– Šiais laikais tėvai tikriausiai susiduria su nelengva auklėjimo užduotimi, kai tokia gausybė informacijos. Galbūt į Jus taip pat kreipiasi pasimetę ir informacijos sraute pasiklydę tėvai?
– Na, čia daugiau yra vaikų/paauglių psichiatro kompetencija konsultuoti tėvus vaikų auklėjime. Tačiau, taip, informacijos dabar tikrai yra labai daug. Aš nežinau, kiek jos buvo anksčiau, kai aš vaikas buvau, galbūt tada tėvai dažniau rėmėsi savo intuicija. Manau, kad dabartinė karta savo vaikus auklėja bandydama pasipriešinti savo tėvų kartai. Kas tada buvo draudžiama, dabar yra leidžiama ir atvirkščiai.
– Beje, vaikai ir paaugliai turbūt irgi vis dažniau lankosi pas psichologus ir psichiatrus? Kodėl?
– Taip, lankosi gana dažnai. Tačiau nepasakyčiau, kad šiuolaikiniams vaikams psichologinės pagalbos reikia dažniau nei augusiems anksčiau. Tiesiog dabar yra geresnis pagalbos prieinamumas, daugiau apie tai kalbama. Ankstesniems vaikams lygiai taip pat reikėdavo tokios pagalbos, bet nebuvo, kur kreiptis, niekas į tai nekreipdavo dėmesio nei mokykloje, nei darželyje.
– Iš šalies Jūsų darbas atrodo persmelktas neigiamų emocijų, nes gerai besijaučiantis ir linksmas žmogus tikrai pas Jus neina. Kaip jaučiatės po darbo? Ar žmonių išgyvenimai, depresyvios nuotaikos turi kokios nors įtakos Jūsų savijautai? Kaip pavyksta nuo to atsiriboti?
– Jei jau pacientų problemos ima smelktis į mano gyvenimą, vadinasi, reikia atostogų (juokiasi). Iš tiesų, manau, kiekvienas gydytojas prisitaiko prie savo darbo sąlygų, jam tai atrodo įprasta ir suprantama. Esant sudėtingiems atvejams padeda kolegos, su kuriais gali pasidalinti mintimis, patirtimi, sulaukti palaikymo, gauti patarimų.
– Ar yra buvę situacijų, kai norėjote padėti žmogui, bet tiesiog nežinojote, kaip tai padaryti?
– Ne, greičiau būna tokios situacijos, kai žinai, kaip padėti, bet negali dėl resursų stokos, negali skirti tam tikrų medikamentų, skirti žmogui daugiau laiko.
– Kaip pailsite nuo darbo? Kaip leidžiate laisvalaikį? Kokių pomėgių turite?
– Dabar, kai yra du mažamečiai vaikai, mažai lieka laiko pomėgiams. Mėgstu užsiimti kūrybine veikla – skaityti knygas, piešti, fotografuoti.
– Gal pabaigai galėtumėte patarti, kaip rūpintis savo psichologine sveikata, kad netektų peržengti Jūsų kabineto slenksčio?
– (ilgai svarsto) Vieno bendro recepto nėra. Manau, tie, kas nuoširdžiai savimi rūpinasi ir ypač savo psichologine gera savijauta, retai kreipiasi į psichiatrus, o tie, kurie nuolatos skuba, bėga, dirba per daug, miega per mažai ir kitaip save skriaudžia, po kurio laiko pasirodo pas gydytojus.
