Baigęs medicinos studijas Vilniaus universitete Žygimantas išvyko į Vokietiją dar šiemet vasario mėnesį. Tuo metu jis Vupertalio universitetinėje ligoninėje atliko internatūros praktiką, kuri truko tris mėnesius.
Tačiau prasidėjusi pandemija pakeitė lietuvio planus. Kai Žygimantui pasibaigė internatūra, Europoje daugelis valstybių uždarinėjo sienas, bet vilnietis nutarė ne grįžti į gimtąjį miestą, o likti Vokietijoje.
„Mačiau, kaip sunkiai dirba vokiečių medikai, todėl paprašiau, kad mane priimtų į intensyviosios terapijos skyrių, kuriame gydomi sunkūs ligoniai, nukentėję nuo COVID-19 infekcijos. Man buvo smalsu, norėjau pamatyti, kaip yra gydomi šie pacientai“, – pasakojo Žygimantas.
Naujieji metai šiemet bus kitokie: pasižvalgykite, kaip pasaulis juos pasitiko iki pandemijos
Ne visi jį gyrė už tokią drąsą, labiausiai nerimavo jauno mediko tėvai, tačiau jiems liko tik sukąsti dantis ir pritarti sūnaus pasirinkimui, o dabar gimdytojai didžiuojasi savo atžala.
Iš praktikanto Ž.Petkelis tapo gydytojo asistentu. Vokietijoje, kurioje ypač vertinama gydytojo profesija, tai yra tarpinis laiptelis tarp medicinos studento ir gydytojo.
Atsidūręs įvykių sūkuryje vilnietis nesigaili, nors Vokietijoje pirmoji pandemijos banga daug kam kėlė nerimą. Vupertalio ligoninės medikai jautė tam tikrą įtampą, nes šį pavasarį koronaviruso infekcija buvo nauja liga ne tik Vokietijoje, bet ir visame pasaulyje.
„Tuo metu labai trūko asmeninės apsaugos priemonių, iš pradžių turėjome tik paprastas chirurgines kaukes ir prijuostes, nebuvo net specialių kombinezonų“, – pasakojo Žygimantas.
Tikėjęsis sužinoti medicininių paslapčių, kaip gydyti koronavirusu sergančius ligonius, ir pasidalyti jomis su Lietuvos specialistais, lietuvis greit suprato, kad nėra auksinės kulkos, galinčios įveikti šią ligą, – taikomas tik simptominis gydymas.
Tačiau antroji koronaviruso banga Vokietijoje yra kur kas sudėtingesnė, nes pacientų yra kur kas daugiau, o dirbančių medikų – dar mažiau, nes daug kas serga ir priversti izoliuotis.
„Pirmoji banga Vupertalyje buvo kur kas menkesnė, dabar kai kuriuose skyriuose trūksta medikų, pusė jų serga, taip pat juntamas didelis slaugos personalo trūkumas, šie specialistai turi kur kas artimesnį kontaktą su sergančiaisiais“, – pasakojo vilnietis.
Nekart atlikęs testo dėl koronaviruso tyrimus jis ramus, nes kol kas neturi sveikatos bėdų.
Tačiau neviltis ir išsekimas yra gerai žinomi vokiečių medikams. Labiausiai slegia tai, kad užsikrėtusių ir patekusių į ligoninę pacientų būklė neretai blogėja.
Ypač sunku būna tada, kai ligonis po dienos pradeda dusti, nesugeba orientuotis aplinkoje, nors pirma buvo nusiteikęs greitai pasveikti.
Didžioji dalis vokiečių pacientų, kuriems padeda lietuvis, yra garbaus amžiaus, todėl gydymas trunka kur kas ilgiau.
„Būna sunku, kai kokia nors šviesaus proto močiutė staiga pasijunta taip prastai, kad vos gali kvėpuoti. Tokie dalykai tikrai nemalonūs“, – tikino Žygimantas.
Jaunas gydytojas pastebėjo dar vieną tendenciją – tai pakartotinis užsikrėtimas koronavirusu. Šie atvejai rodo, kad persirgus COVID-19 infekcija geras imunitetas susidaro ne visiems ir jis tikrai nėra amžinas.
Tarp vokiečių kolegų pasitaikė ir tokių atvejų, kai pasveikę ir sulaukę teigiamo testo rezultato jie grįžta į darbą, o po trijų savaičių ar mėnesio vėl užsikrečia ir turi saviizoliuotis.
Pirmas toks atvejis Vupertalio ligoninėje buvo dar šį pavasarį. Neseniai daug nerimo sukėlė dar vienas faktas: paaiškėjo, kad per pirmąją pandemijos bangą užsikrėtęs vokiečių medikas vėl susirgo COVID-19 infekcija. Daug kam atrodė, kad persirgus koronaviruso sukelta infekcija šis užkratas jau nėra baisus, bet paaiškėjo, kad tai tik iliuzija.
Dėl grėsmės pakartotinai užsikrėsti koronavirusu kyla diskusijų ir Lietuvoje. Tyrimai rodo, kad pasveikus ne visiems gali susidaryti toks antikūnų kiekis, kuris apsaugotų ateityje. Mokslininkai pripažįsta, kad natūrali apsauga veikia trumpai.
Išnykęs atsparumas – rimta priežastis, kodėl medikai yra pažeidžiami. Tačiau, skirtingai nei Lietuvoje, Vokietijoje medikai kur kas santūriau vertina prognozes, kada įvyks lūžis ir pradės mažėti užsikrėtusiųjų skaičius.
Net įvedus griežtus karantino apribojimus Vokietijoje sergamumo statistika nuvilia optimistus. Pavasarį šioje šalyje buvo daugiau prognozių, kada koronavirusas atsitrauks, bet dabar medikams COVID-19 infekcija yra kasdienybė.
Turėjęs planų per Kalėdas grįžti į Vilnių Ž.Petkelis suprato, jog dėl atšauktų skrydžių viešnagė užsienyje užtruks, tad nusprendė toliau darbuotis ligoninėje.
„Jau ketvirtas mėnuo eina į pabaigą, kai savanoriauju. Mano praktika pasibaigė, bet aš likau“, – prisipažino vilnietis.
Anksčiau visi į jį žiūrėjo kaip į jauną mediką, kuriam reikia padėti, dabar jis jaučiasi kaip komandos narys.
Vupertalio ligoninėje Žygimantas nėra sutikęs kito mediko, kuris taip pat savanoriautų. Vokiečių kolegos džiaugiasi, kad lietuviui prisidėjus prie komandos atsirado papildomų rankų, bet kartais jie primena, kad jis neprivalo aukotis.
Savanoriavimas vilniečiui yra labai svarbus, nes didžiausias atpildas – prasminga veikla. Todėl jam norisi padėti kitiems, o ne sėdėti sudėjus rankas ir laukti, kada bus oficialiai įdarbintas.
Medikams padeda šauliai
Kalėdų rytą praleidęs su žmona Luka, o vakare – su medikais, Lietuvos kariuomenės karininkas kapitonas Alminas Sinevičius nesiskundžia gyvenimu. Ligoninėse savanoriaujantis šaulys matė ne vieną kritinę situaciją.
Kariai padeda medikams raudonojoje zonoje, kur gydomi koronavirusu užsikrėtę ligoniai. Socialiniuose tinkluose savo patirtį aprašęs vyras priminė, kad gyvenimas yra trapus.
Kartu su kitais šauliais A.Sinevičius padeda Vilniaus universitetinės ligoninės Santaros klinikų COVID-19 reanimacijos palatose gydomiems ligoniams, taip pat Vilniaus miesto klinikinės ligoninės pacientams. Šauliai dirba ir COVID-19 infekcijos skyrių palatose, kuriose pacientai yra lengvesnės būklės.
„Įėjęs į raudonąją zoną supranti, kaip viskas tragiška. Prie manęs mirė žmogus, dedi lavoną į maišą. Šalia dūsta kita pagyvenusi moteris, kuri ryto greičiausiai nesulauks. Tada neši dezinfekuotus mirusiojo daiktus artimiesiems, bandai paguosti. Keiti sauskelnes, patalynę, leidi insuliną, papildai deguonį, nešioji maistą. Trūksta darbuotojų, nes medikai ir slaugytojos irgi serga. Jau nekalbant apie pervargimą ir įtampą. Rytoj vėl eisiu“, – rašė šaulys.
Šaulių budėjimo ligoninėje grafikas sudarytas taip, kad kas keturias valandas nuolat keičiasi pamainos. Viename skyriuje gali budėti nuo vieno iki keturių šaulių. Savanoriai padeda ligoninėje tiek dieną, tiek naktį.
Alminas neskirsto darbų į gerus ar blogus. Savanoris eina ten, kur reikia, daro tai, ką liepia medikai. Kai ligoninėse trūksta medicinos personalo, būna įvairių užduočių. Alminui teko perduoti mirusį pacientą laidojimo namų darbuotojams, pakeisti vystyklus, patalynę, išmesti šiukšles, padėti pakelti ar pakreipti pacientą, kad nesiformuotų pragulos.
Susiję straipsniai
Kariui kartais tenka atnešti, paduoti įvairias medicinos priemones, pavyzdžiui, tinkamą švirkštą ar kokį įrankį, pacientui pamatuoti temperatūrą, suleisti insuliną, papildyti deguonį drėkinantį skystį, pervežti pacientą iš vienos palatos į kitą, pamaitinti ar tiesiog pakalbinti.
Po pamainos grįžus namo A.Sinevičiui būna liūdna. „Sunku negalvoti apie tai, ką palikai už ligoninės durų ir kokia baisi situacija šiuo metu valstybėje. Kai pats prie to prisilieti, viskas atrodo daug rimčiau ir sudėtingiau, nei stebint televizijoje ar klausantis aplinkinių kalbų“, – pasakojo šaulys.
Jausdamas pareigą padėti kitiems, vyras tikino negalįs laukti, kol baigsis karantinas.