Panevėžietė sukrėsta: neabejoja, kad medikai neatpažino insulto – gyvena su baisiomis pasekmėmis

Vėlų vakarą insulto ištikta panevėžietė net tris kartus kvietėsi greitąją, bet atvykę medikai jos į ligoninę niekaip nevežė, siūlė išsimiegoti ir eiti pas šeimos gydytoją. Tokio abejingumo pasekmės baisios – moteris nebegali vaikščioti ir jau nebėra vilčių jai tvirčiau atsistoti ant kojų.

P.Pukenienė yra įsitikinusi, jei greitoji ją iš karto būtų vežusi į ligoninę, insulto pasekmės nebūtų tokios baisios, dabar ji galėtų vaikščioti.<br>lrytas.lt G.Kudirkienės/panskliautas.lt nuotr. koliažas
P.Pukenienė yra įsitikinusi, jei greitoji ją iš karto būtų vežusi į ligoninę, insulto pasekmės nebūtų tokios baisios, dabar ji galėtų vaikščioti.<br>lrytas.lt G.Kudirkienės/panskliautas.lt nuotr. koliažas
P.Pukenienė yra įsitikinusi, jei greitoji ją iš karto būtų vežusi į ligoninę, insulto pasekmės nebūtų tokios baisios, dabar ji galėtų vaikščioti.<br>G.Kudirkienės nuotr.
P.Pukenienė yra įsitikinusi, jei greitoji ją iš karto būtų vežusi į ligoninę, insulto pasekmės nebūtų tokios baisios, dabar ji galėtų vaikščioti.<br>G.Kudirkienės nuotr.
Vėlų vakarą insulto ištikta panevėžietė net tris kartus kvietėsi greitąją, bet atvykę medikai jos į ligoninę niekaip nevežė.<br>V.Skaraičio asociatyvi nuotr.
Vėlų vakarą insulto ištikta panevėžietė net tris kartus kvietėsi greitąją, bet atvykę medikai jos į ligoninę niekaip nevežė.<br>V.Skaraičio asociatyvi nuotr.
Vėlų vakarą insulto ištikta panevėžietė net tris kartus kvietėsi greitąją, bet atvykę medikai jos į ligoninę niekaip nevežė.<br>T.Bauro nuotr.
Vėlų vakarą insulto ištikta panevėžietė net tris kartus kvietėsi greitąją, bet atvykę medikai jos į ligoninę niekaip nevežė.<br>T.Bauro nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Gailutė Kudirkienė, „Panevėžio kraštas“, www.panskliautas.lt

Jul 28, 2021, 9:59 PM, atnaujinta Jul 28, 2021, 10:17 PM

Negali sulaikyti ašarų

Dar neseniai aktyviai gyvenusi 82 metų panevėžietė Palma Pukenienė dabar vos juda po kambarį su lazdomis, be artimųjų pagalbos negali pasidaryti net paprasčiausių buitinių dalykų.

Susitarus, kad ją aplankysiu, moteris prašo paskambinti bent prieš 10 minučių – tiek laiko jai reikės nuo kambario sofos prieiti iki durų ir jas atrakinti.

Ji gyvena viename Vilties gatvės daugiabutyje, antrame aukšte.

Erdvią svetainę puošia vešlios kambarinės gėlės ir mylimų anūkų nuotraukos. Jie dabar – močiutės rankos ir kojos. Dukros gyvena užsienyje, o jau suaugęs anūkas ir anūkė – Panevėžyje, tad jie kasdien rūpinasi ligone: nuperka ir pagamina maisto, sutvarko butą, išplauna rūbus.

„Tik pagalvoju, kas man nutiko, ir pradedu verkti. Kodėl laiku nesulaukiau pagalbos?“ – pokalbį pradeda nuo opiausios temos.

Vakare siuntė eiti pas šeimos gydytoją

Dieną, nuo kurios ji liko įkalinta tarp keturių sienų, atsimena iki smulkmenų.

Buvo vasario 10-oji, paprastas trečiadienis. Dieną jautėsi gerai, vakare žiūrėjo televizorių, tada prigulė ir užsnūdo.

Pabudo apie pusę dešimtos, buvo užtirpusi ranka ir koja. Ne taip, kaip nugulėjus. Abi galūnės buvo lyg ne savos, beveik nebevaldomos.

„Net ne medikui aišku, kad tai pirmieji insulto požymiai“, – sako. Tad iš karto išsikvietė greitąją.

Moteris gyvena viena, greitosios pagalbos medikams duris atidaryti turėjo pati, tačiau savomis kojomis nueiti iki jų nebepajėgė.

Prisitraukė taburetę ir jos pasilaikydama šiaip taip nusikasė iki laukujų durų ir atgal.

Greitoji atvažiavo, tačiau į ligoninę vežti medikai atsisakė.

„Pirmiausia man pasakė, kad turėjau ne greitąją kviestis, o eiti pas šeimos gydytoją.

Kas priims dešimtą vakaro? Tada man suleido kažkokių vaistų, liepė pamiegoti ir esą viskas bus gerai“, – pasakoja.

Nebepajėgė įsipilti vandens

Greitajai išvažiavus ji užsnūdo, o apie trečią nakties pabudo. Jautėsi dar prasčiau nei pirma. Koja visiškai nebeklausė, ranka atrodė lyg vatinė, troškino. Nueiti į virtuvę įsipilti vandens nebepajėgė.

Sveikąja ranka sugraibė telefoną ir paskambino viršuje gyvenančiai kaimynei. Durų, lyg nujausdama, kad pablogės ir nebegalės paeiti, nebuvo užrakinusi.

Kaimynė iškart atskubėjo, padavė gerti.

Apie 4-tą ryto P.Pukenienė vėl išsikvietė greitąją. Tuomet ji jau nebevaldė visos vienos kūno pusės.

„Atvažiavo, padarė kardiogramą ir išvažiavo“, – vėl prisimena.

Net tokios būklės ji medikei nepasirodė rimta ligonė, kurią skubiai reikia gabenti į priėmimo skyrių.

Kaimynė dar kiek pasėdėjo ir parėjo namo. Buvo jau po šeštos valandos ryto.

„Jaučiau, kad eina blogyn, paskambinau anūkui, jis gyvena netoli“, – pasakoja toliau.

Anūkas su drauge atskubėjo tuojau pat. Pamatę močiutės būklę, puolė kviesti greitąją.

„Man jau taip blogai buvo, kad iškritau“, – sako panevėžietė.

Prie artimųjų nebedrįso apsisukti ant kulno

Anot P.Pukenienės, atvyko tas pats ekipažas, buvęs prieš porą valandų ir jos į ligoninę nevežęs.

Kai moteris atsigaivelėjo, išgirdo medikę svarstant, ar tik nebus užsikimšusi kraujagyslė.

Šįkart, kai šalia sunkios ligonės buvo ir jos artimieji, medikai nebedrįso apsisukti ant kulno.

„Sąmonę turėjau, supratau, kas aplink vyksta, bet savo kūno jau nebevaldžiau, mane išnešė gulinčią, dar prašė kaimynų pagalbos, kad padėtų panešti, – liūdnai pasakoja ir prideda: – Pirmą greitąją išsikviečiau vasario 10-tą dieną, o į ligoninę buvau nuvežta tik vasario 11-tą.“

Gulėjo beveik kaip rąstas

Pasak P.Pukenienės, Priėmimo skyriuje jau viskas vyko kitaip, nieko nebereikėjo įtikinėti, jog sunkiai sunegalavo. Ten jai vieną po kitos statė lašines, darė tyrimus ir paguldė į Neurologijos skyrių.

„Gulėjau kaip rąstas, tik tiek, kad kalbos nebuvau praradusi, o kūnas visiškai neklausė, negalėjau pajudėti. Gydytoja sakė, kad patyriau insultą, tą parodė magnetinis rezonansas ir kiti tyrimai. Sakė, jei po pirmų simptomų būčiau į ligoninę patekusi, per pirmas tris valandas būtų atkūrę kūno funkcijas, o dabar nebepaeinu, su lazdomis vos ne vos nuslenku iki tualeto“, – sako.

Moteriai be galo sunku susitaikyti su dabartine būsena.

Moteris sako esanti labai dėkinga visam skyriaus personalui, ten sulaukė puikaus gydymo.

Ligoninėje ji gulėjo 14 dienų, reabilitacijai į Likėnų sanatoriją išvežė dar gulinčią. Ten po gausybės procedūrų ji atsisėdo ir su lazdomis šiaip ne taip atsistojo. Ko nors geriau gydytojai nežada.

Sanatorijoje prireikė ir logopedo paslaugų, nes ligonė užspringdavo net paprastu vandeniu. Tai – insulto pasekmė, teko mokytis valdyti liežuvį.

„Jei ne anūkai, nesugebėčiau viena išgyvent. Pajėgiu tik mikrobangėje maistą pasišildyti, kiaušinį išsivirti ir arbatą užsikaisti, daugiau nieko nebegaliu“, – pasakoja. Ir viskas tik todėl, kad greitosios pagalbos medikai net du kartus atsisakė padėti.

„Netekau kojų, niekur nebegaliu išeiti. Man taip liūdna, aš daug vaikščiodavau. Šeimos gydytoja sako, dėkok Dievui, kad nelikai ant patalo, matyt, toks tavo likimas. Kuo čia dėtas likimas? Jei būčiau laiku gavusi pagalbą, tikriausiai vaikščiočiau“, – neslepia apmaudo.

Ji pasakoja, kad visą gyvenimą buvo aktyvi, daug dirbo, viskuo domėjosi.

Prisimena, kaip anūkui puikų rašinį parašė

Užaugusi ant Panevėžio ir Kupiškio rajonų ribos esančiame Akmenių kaime, ji baigė Subačiaus vidurinę. Turėjo gerą galvą matematikai, o ir kiti dalykai gerai sekėsi. Yra dalyvavusi šaškių turnyre Vilniuje, laimėjusi pirmą vietą.

Baigus aštuonmetę, teko eiti dirbti į kolūkį. Plušo laukuose, šėrė kiaules. Ištekėjo, augino vaikus, gyveno ūkiškai.

Po vyro mirties prieš 16 metų atsikraustė į Panevėžį.

„Pas anūką mokykloje buvo tėvų ir vaikų šaškių turnyras. Dukra su žentu nežaidžia, tai aš ėjau, visus tėvus aplošiau“, – pasakoja.

Juokiasi prisiminusi, kaip už dvyliktoką anūką rašinį parašė ir gavo dešimtuką. Aukštą balą mokytoja suraitė, bet įtarė, kad ne pats rašė. Tad anūkas prisipažino, kad tai močiutės kūrinys.

„Dabar viskas, likau tarp keturių sienų, niekur išeiti nebegaliu, greitosios medikų abejingumas iš manęs atėmė gyvenimo džiaugsmą“, – graudinosi moteris.

Aukštas kraujospūdis – ne insulto požymis?

Panevėžio greitosios medicinos pagalbos stoties direktorė Rūta Ramoškienė įvykį pakomentavo. Ji teigė peržiūrėjusi iškvietimų korteles ir perklausiusi garso įrašus.

Anot jos, pirmųjų dviejų iškvietimų atvejais pažymėta, kad moteriai padidėjęs kraujospūdis, suteikta pagalba, pacientės būklė pagerėjo ir ji pasirašė atsisakymą vykti į ligoninę.

Abiem kartais greitosios medikė įvertinusi insulto riziką pagal šią ligą signalizuojančių požymių visumą: ar neperkreiptas veidas, nesutrikusi kalba, nenusilpusios galūnės, ar vienoda rankų jėga, ar nėra atminties sutrikimų. Požymių nebuvę.

Tik trečiojo iškvietimo kortelėje pažymėta, kad moteriai nusilpusi ranka, vadinasi, atsiradęs vienas iš insulto simptomų.

„Išklausiau pokalbį, kviesdama greitąją moteris akcentuoja kraujospūdį, greitąją kvietęs anūkas irgi akcentuoja kraujospūdį“, – sakė R.Ramoškienė.

Ji pripažino, kad šoktelėjęs kraujospūdis yra vienas iš rizikos faktorių insultui pasireikšti, bet nebūtinai.

Anot vadovės, į iškvietimą važiavę medikai yra patyrę, dirbantys daugiau nei 20 metų, tad ji nemananti, kad galėjo neatpažinti prasidedančio insulto.

Direktorė nenorėjo pripažinti, kad šiuokart į iškvietimą vykusiems medikams pritrūko profesionalumo.

„Medicinoje taip būna, insultas ir infarktas yra ūmios būklės, gali greit išsivystyti. Nė vienas specialistas nenorėtų rizikuoti darbo vieta ir palikti žmogų namie matydamas, kad jo gyvybei yra kilęs pavojus“, – bandė įtikinti vadovė.

Niekaip negalėjo pasirašyti, kad nevyks

Iš žurnalistės išgirdusi greitosios pagalbos stoties vadovės teiginius, jog ji pati net du kartus pasirašė atsisakymus vykti į ligoninę, P.Pukenienė apstulbo.

Moteris tvirtino tokių atsisakymų nerašiusi, o parašą padėjusi tik ant dokumento, kad tikrai atvyko greitoji. Anot jos, tokį popierių greitosios medikai visada pakiša, tą žino iš praktikos, nes dėl aukšto kraujospūdžio ir anksčiau yra kvietusi greitąją ir ne kartą vežta į ligoninę.

Panevėžietė sakė, kad greitosios medikai liepia pasirašyti sutikimą net ir prieš suleisdami vaistus.

Tą kartą, kai ją prie patalo prikaustė insultas, laimė, turėjo aiškią sąmonę, aplinkos suvokimas nebuvo sutrikęs, todėl, tikino moteris, tikrai prisimintų, jei medikė būtų informavusi, jog duoda pasirašyti atsisakymą vykti į ligoninę. Nebent pakišo nieko neinformuodami.

„Kaip aš rašysiuosi atsisakymą, jei pati pagalbos šaukiausi? Nors nežinojau, kas man atsitiko, bet mačiau, kad visai blogai, nebepaeinu. Nė už ką nebūčiau atsisakiusi, juk norėjau, kad mane vežtų į ligoninę. Kodėl meluoja, kad atsisakiau važiuoti? Jie suka savo kailį“, – piktinosi ligonė.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.