Naujieji metai vis dar prasidėjo be didelio šurmulio, per šventes vis dar buvo raginama nesibūriuoti ir saugotis viruso, o gyvenimas be apribojimų kol kas – tik prisiminimuose ir senuose kino filmuose. Baimindamosi itin sparčiai plintančios pandeminio koronaviruso omikron atmainos kai kurios valstybės vėl įvedė griežtus ribojimus.
Tačiau pro tamsius debesis nedrąsiai skverbiasi viltis, kad pandemiją pavyks įveikti. Kovoti su grėsmingu virusu padeda vakcinos, o tyrimai kol kas rodo, kad naujoji omikron atmaina nors plinta greičiau, yra mažiau pavojinga gyvybei.
Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro profesorė 61 metų A.Žvirblienė nuo pandemijos pradžios ne tik stebėjo ir analizavo Žemę sukausčiusį virusą, bet ir savo įžvalgomis bei patarimais stengėsi prisidėti prie jo valdymo Lietuvoje.
Sprendimus priimančių politikų ir mokslininkų, kurie kiekvieną situaciją vertina remdamiesi tik faktais, nuomonės kartais išsiskirdavo, tačiau visi jie visada buvo toje pat barikadų pusėje. Todėl A.Žvirblienę labiausiai liūdina visuomenės susiskaldymas, kai vakcinų šalininkai ir jų priešininkai niekaip neranda bendros kalbos. Ir vieni, ir kiti turi svarių argumentų, bet negirdi, ką sako kita pusė.
„Mano didžiausias noras, kad tas priešiškumas išnyktų ir išmoktume kalbėtis argumentuotai ir be pykčio“, – teigė A.Žvirblienė.
– Pastaruoju metu itin daug diskusijų visuomenėje sukėlė Vyriausybės sprendimas, kad nuo sausio 10 dienos serologinis, kitaip tariant – antikūnų – tyrimas po vakcinacijos nebebus sąlyga Galimybių pasui gauti. Tokie tyrimai COVID-19 sirgusiems asmenims galios ir ilgiau. Kodėl buvo priimtas toks sprendimas? – „Lietuvos rytas“ paklausė A.Žvirblienės.
– Problema ta, kad niekur nėra reglamentuota, koks antikūnų kiekis yra pakankamas, jog žmogus būtų saugus. Neseniai vykusioje diskusijoje su Vyriausybės atstovais dalyvavo ir šeimos gydytojai, kurie teigė sulaukiantys itin daug serologinius tyrimus atlikusių žmonių paklausimų, kaip jiems elgtis – vakcinuotis sustiprinančiąja doze ar ne?
Gydytojai neturi atspirties taško, kad galėtų pasakyti, jog antikūnų kiekis pakankamas ir vakcinuotis kol kas nereikia.
– Tokio reglamentavimo neturime tik Lietuvoje ar apskritai pasaulyje?
– Jei bent kokia tarptautinė organizacija ar bent vienas vakcinų gamintojas būtų pateikęs tokias rekomendacijas, problemos neliktų. Tačiau koks antikūnų kiekis, skaičiuojamas sutartiniais vienetais – BAU mililitre, turėtų būti, kad nereikėtų vakcinuotis, apskritai niekur nėra nurodyta.
Dėl to šeimos gydytojai ir kelia problemą, kad žmonės pasidaro antikūnų tyrimus, mato, kad jų turi 500 ar 5 tūkst. BAU mililitre ir klausia, skiepytis ar nesiskiepyti trečiąja vakcinos nuo COVID-19 doze?
Šeimos gydytojai gali patarti tik savo nuožiūra. Jei mato, kad antikūnų yra keli tūkstančiai, svarsto, kad skiepytis kol kas gal nereikėtų, nes papildoma vakcinos dozė, kažin, ar tikslinga. Bet tai – vis tiek sunkus sprendimas, nes nėra aiškių kriterijų, kuriais gydytojai galėtų remtis.
– Tuomet kodėl apskritai atsirado tokia galimybė atlikti antikūnų tyrimą ir jo rezultatai net buvo kaip viena sąlygų gauti Galimybių pasą?
– Toks tyrimas atsirado vakcinacijos pradžioje, kai itin stigo vakcinų. Tada priimtas sprendimas, kad netikslinga skiepyti COVID-19 jau persirgusius žmones.
Tai buvo teisingas sprendimas. Juolab kad atsirado įrodymų, jog persirgimas apsaugo nuo pakartotinio užsikrėtimo. Be to, praėjus nedaug laiko po ligos nepageidaujamos reakcijos į vakcinas yra dažnesnės, jos yra sunkesnės. O tuo metu buvo svarbiausia kuo skubiau paskiepyti nesirgusius ir rizikos grupėje esančius žmones.
Mano asmenine nuomone, serologinis testas yra naudingas, nes tai – vienas būdų nustatyti, ar žmogus sirgo COVID-19 infekcija, jei dėl kokių nors priežasčių jam nebuvo atliktas molekulinis tyrimas, vadinamasis PGR testas.
Tarkime, dideliuose kolektyvuose, pavyzdžiui, darželio grupėse ar mokyklos klasėse, ne visų vaikų tėvai sutinka atlikti vaikams PGR ar greitąjį antigenų testą. Bet klasėje yra sergančių vaikų, kurie turėjo artimą kontaktą su kitais vaikais.
Tie vaikai irgi užsikrečia, galbūt serga labai lengvai ar besimptomiškai, bet jų liga nėra fiksuojama. Tad serologinis tyrimas po kurio laiko suteikia galimybę patvirtinti, kad vaikas sirgo.
Yra manančiųjų, kad nereikėtų vertinti serologinių tyrimų, kad reikėtų paisyti tik PGR tyrimo rezultato, bet, mano nuomone, vis dėlto turėtume pagalvoti ir apie tai, kad primygtinai reikalaudami vakcinuotis sustiprinančiąja doze, nepadarytume žalos.
– Turite galvoje, kad nebūtų stiprių šalutinių reakcijų?
– Taip. Mokslinėse publikacijose skelbiama, kad COVID-19 sirgusiems žmonėms tokios reakcijos po skiepų dažnesnės, ypač – jei po ligos praėjo mažiau laiko. Serologinis testas suteikia galimybę įvertinti, ar žmogus neseniai sirgo.
Serologinių tyrimų vertinimas kaip sąlyga Galimybių pasui gauti atsirado po to, kai Vyriausybė nutarė, kad po dviejų vakcinos dozių šio paso galiojimo laikas tampa ribotas – 210 dienų. Iki tol paso galiojimas buvo neribotas.
Kaip suprantu, norėdama sušvelninti šį sprendimą, Vyriausybė kaip vieną sąlygų prastęsti paso galiojimą pagal pilną schemą vakcinuotiems žmonėms įtraukė serologinius tyrimus. Dabar šios sąlygos dukart vakcinuotiems žmonėms neliko.
Šis sprendimas nėra blogas, nes yra daug duomenų, kad vakcinų sukurtas apsauginis imunitetas per laiką išblėsta, tad po 7 mėnesių iš tiesų tikslinga revakcinuotis, nes daugumos žmonių apsauga nuo viruso yra susilpnėjusi, tad trečioji dozė tą apsaugą sustiprina.
Nekalbu jau apie vienadozę „Janssen“ vakciną. Nors gamintojas teigė, kad visiškai pakanka vienos dozės, tyrimai rodo, kad apsaugos nuo viruso beveik nelieka jau po kelių mėnesių. Per mažiau kaip pusmetį gerokai sumažėja ir „Vaxzevria“ vakcinų apsauga. Tad sutinku, kad dukart skiepytiems žmonėms tikslinga atlikti revakcinaciją, nepaisant antikūnų kiekio.
Vis dėlto yra vienas didelis „bet“. Jei žmogus buvo dukart vakcinuotas, paskui susirgo COVID-19 ir dėl kokių nors priežasčių tai nebuvo fiksuota PGR tyrimu, o prabėgus 7 mėnesiams po antrosios vakcinos dozės serologiniai tyrimai rodo, kad jis turi 5 tūkst. ar 10 tūkst. BAU vienetų antikūnų mililitre, tai greičiausiai žmogus neseniai sirgo koronaviruso infekcija. Antikūnų lygis nuolat mažėja tiek po persirgimo, tiek po vakcinos. Tai visiškai natūralus procesas.
Tad tokiam žmogui kol kas tikrai nereikia trečiosios vakcinos dozės, kuri nesuteiks papildomos apsaugos ir greičiausiai sukels nepageidaujamas reakcijas. Mažai tikėtina, kad tiek daug antikūnų turėtų žmogus, kuris prieš 7 mėnesius buvo dukart vakcinuotas, bet nesirgo.
Vakcinų naudojimas turi būti racionalus, o primygtinis reikalavimas revakcinuotis net itin daug antikūnų turintiems žmonėms kelia papildomą įtampą visuomenėje. Jei žmogus mato, kad turi daug antikūnų, bet yra verčiamas vakcinuotis, nes kitaip neteks Galimybių paso, o paskui patiria stiprias šalutines reakcijas, kokias žinias jis skleis per socialinius tinklus? Tai bus tik papildomas argumentas vakcinų priešininkams.
Noriu pabrėžti, kad nekritikuoju valdžios sprendimų, nes jie priimti matant problemą, jog po pilnos vakcinacijos prabėgus keliems mėnesiams apsauga nuo viruso mažėja ir būtina sustiprinančioji dozė.
Tačiau šiuo atveju nepagalvota apie tuos išimtinius atvejus, kai vakcinuotas, persirgęs ir to neužfiksavęs žmogus priverstas vakcinuotis, nes neteks Galimybių paso. O tas, kuris dukart vakcinuotas, sirgo ir tai buvo patvirtinta PGR testu, Galimybių pasą turi neribotą laiką. Tai teisinga, nes tokiu atveju, apsauga nuo viruso būna itin stipri.
Šiuo metu Lietuvoje taikomas serologinis tyrimas nėra tikras įrodymas, kad skiepytas žmogus tikrai sirgo, bet vis dėlto jis leidžia daryti tokią išvadą, jei antikūnų lygis labai aukštas, tad Galimybių pasas tokiu atveju galėtų būti pratęstas ribotam laikui.
– Koks apskritai jūsų požiūris į Galimybių pasą? Ar jis sprendžia kokias nors problemas?
– Nesiimu vertinti politinių sprendimų. Kaip suprantu, jo atsiradimo pagrindinis tikslas – paskatinti žmones vakcinuotis, nes, matyt, nebuvo rasta kitų galimybių kaip tai padaryti.
– Lenkų mokslininkų duomenimis, Lietuva ir Lenkija iki Galimybių paso atsiradimo mūsų šalyje turėjo panašius sergamumo koronavirusu ir vakcinavimo skaičius, o po to, kai atsirado šis pasas, vakcinacija visose amžiaus grupėse Lietuvoje gerokai padidėjo. Tyrimo duomenimis, Galimybių pasas labiausiai motyvavo paauglius ir jaunus suaugusiuosius. Tad tas tikslas pasiektas?
– Vakcinacija vasarą Lietuvoje buvo itin vangi, tad reikėjo rasti būdų jai paskatinti. Galimybių pasas – vienas tokių būdų.
Bet yra ir kita pusė. Psichologai gana atsargiai vertino Galimybių paso atsiradimą, spėdami, kad jis gali sukelti neigiamą visuomenės reakciją. Šie spėjimai pasitvirtino, nes yra daug nepatenkintų žmonių.
Žinoma, lengviausia – kritikuoti ir sakyti, kad Galimybių pasas yra didelė klaida. Aš nemanau, kad tai klaida, nes toks būdas paskatinti vakcinaciją tikrai pasiteisino. Juolab kad ir kitos šalys nuėjo panašiu keliu.
Bet man rūpi ir tai, kaip sumažinti visuomenės susipriešinimą, neigiamą požiūrį į vakcinas apskritai. Nuolat tenka komentuoti vakcinacijos klausimus ir pandeminę situaciją šalyje, o mano pasisakymai sulaukia dalies visuomenės neigiamos reakcijos. Jei jau esi vienoje stovykloje, būtinai esi kitos stovyklos priešas.
Nelengva nuolat atsidurti situacijoje, kad atstovauju tik daliai visuomenės, o kitai daliai mano pozicija yra visiškai nepriimtina. Tarsi asmeniškai įžeisčiau tuos žmones, kurie nepripažįsta viruso ir vakcinų.
Liūdna, kad visuomenė pasiekė tokį susipriešinimo lygį, kuris, mano nuomone, gali turėti ir ilgalaikių pasekmių. Pavyzdžiui, dar didesnį nenorą skiepyti vaikus nuo įvairių infekcinių ligų, keliančių didelę grėsmę jų sveikatai ir gyvybei.
– Viena to susipriešinimo priežasčių – nutylimi atsakymai į kai kuriuos klausimus. Pavyzdžiui, vis garsiau kalbama apie tai, kad trečioji vakcinos dozė yra ne paskutinė ir būsime priversti skiepytis nuolat. Ar išties nebegalėsime normaliai gyventi be COVID-19 vakcinų?
– Šiandien to nežinome. Gal bus taip, kad visi – ir skiepyti, ir neskiepyti – persirgsime omikron ar kita atmaina, o tai leis įgyti ilgalaikį imunitetą. Skiepyti sirgs lengvai, neskiepyti – sunkiau. Galbūt toks scenarijus leis išspręsti problemą bent artimiausiems metams. Todėl kol kas niekas negali atsakyti į klausimą, ar reikės, pavyzdžiui, ketvirtosios vakcinos dozės.
Bet išties yra bėda, kad apie kai kuriuos klausimų žmonėms keliančius dalykus kalbama per mažai. Tarkime, Gyvybės mokslų centre, kuriame dirbu, vakcinacijos procentas yra labai didelis. Gal net didesnis nei tarp medikų.
Bendradarbiai supranta vakcinų naudą, kaip ir puikiai supranta, kad galimos nepageidaujamos reakcijos. Jie priima tai natūraliai ir, pavyzdžiui, eidami revakcinuotis paprašo laisvadienio, nes prieš tai jau patyrė tokias reakcijas, po vakcinacijos kelias dienas jautėsi prastai, karščiavo.
Su kolegomis apie tai kalbu atvirai, aptariame galimas rizikas. Visada raginu šalutines reakcijas registruoti Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos puslapyje, nes kitaip ir liks neaišku, ko galima tikėtis po vakcinacijos. Gyvybės mokslų specialistai supranta biologinius mechanizmus ir nedaro problemos iš to, kad po skiepo gali jaustis prastai.
Bet galima suprasti biologinio ar medicininio išsilavinimo neturinčius žmones, kuriems šalutiniai reiškiniai kelia baimę ir neigiamą reakciją. Ja dalijamasi socialiniuose tinkluose ir paskui atsiranda sąmokslo teorijos. Tad būtina ieškoti būdų prie tokių žmonių prieiti.
Mane žavi, kaip su tuo susidoroti sugeba Skandinavijos šalys, kur jau paskiepyta itin daug vyresnio amžiaus žmonių. Bendraudama su Skandinavijos šalių imunologais prisipažįstu, kad jiems pavydžiu, jog jų visuomenė priima mokslininkų rekomendacijas, tad ir vakcinacijos rezultatai tokie geri. O pas mus kažkas yra netvarkoje. Pasitikėjimas mokslu Lietuvoje apsikritai gana žemas, kaip ir pasitikėjimas valdžia. Dažnai šie dalykai sutapatinami.
– Kas kitaip daroma Skandinavijos šalyse?
– Norvegijos atstovė, pavyzdžiui, pasakojo, kad pas juos įprastas dalykas yra diskusijos televizijoje, kuriose dalyvauja dvi pusės.
Vienas mokslininkas aiškina, kodėl, jo nuomone, kai kurioms amžiaus grupėms geriau persirgti koronavirusu, kitas sako, kodėl geriau vakcinuotis. Tačiau abu jie pripažįsta, kad yra tik du keliai iš pandemijos – visiems persirgti arba vakcinuotis.
Ar jūs galite įsivaizduoti tokią diskusiją Lietuvoje? Aš negaliu.
– Tokią diskusiją galbūt ir įsivaizduočiau, tačiau kartais atrodo, kad kitokia nuomonė Lietuvoje draudžiama. Juk ir mūsų šalyje, matyt, yra mokslininkų, kurie yra įsitikinę, kad būtų geriau jei kai kurios amžiaus grupės persirgtų, o ne vakcinuotųsi, bet jų argumentų negirdėti?
– Tai – kita problema. Kai kurie politikai visada yra priešiškai nusiteikę prieš bet kokias pandemijos valdymo priemones, kurių imasi Vyriausybė. Tai tokia pozicija, kai, pavyzdžiui, iš principo neigiamos COVID-19 vakcinos, nors tuo pačiu aiškinama, kad mes apskritai esame už vakcinaciją, bet būtent šitos vakcinos yra blogis.
Dėl itin didelio susipriešinimo negaliu Lietuvoje įsivaizduoti konstruktyvios diskusijos šia tema. Nes tu priklausai arba vienai, arba kitai stovyklai.
Skandinavijoje yra kitaip ir valdžios sprendimai nesutinkami taip priešiškai. Pavyzdžiui, kai kilo abejonių dėl „AstraZeneca“ gaminamos vakcinos, kai kurios šalys iškart sustabdė skiepijimą šia vakcina ir tik tada aiškinosi, kokia trombozių rizika.
Paskui buvo klausimas dėl „Moderna“ gaminamos vakcinos, ar išties paaugliams ir jauniems vyrams po jos atsiranda miokardito rizika. Kelios Skandinavijos šalys atliko nepriklausomą tyrimą ir nustatė, kad tai – labai reta rizika, bet būtent to amžiaus vyriškosios lyties asmenims ji yra dažnesnė. Po tyrimo tos šalys šios vakcinos arba atsisakė, arba liovėsi ja skiepyti jaunesnius nei 35 metų vyrus.
Mano nuomone, tokie sprendimai tik padidina pasitikėjimą vakcinomis ir valstybe, kuri drąsiai priima sprendimus, nors daugeliui žmonių atrodo, kad jei pradėsime apie tai kalbėti, iš viso pakirsime pasitikėjimą vakcinomis. Bet jei apie tai kalbama tik puse lūpų, o žmogus pradeda abejoti, jis iš viso nieko nedaro, nes bijo.
Tačiau vakcinų neigimas iš principo yra didžiausia problema. Kai sėjamas nepasitikėjimas vakcinomis, kam nors tai kainuoja gyvybę. Negali vadinti tik nekalta moksline diskusija, jei žmogus, kuris abejojo vakcinomis, feisbuke prisiskaitė gąsdinimų ir nusprendė nesiskiepyti, o galiausiai susirgo COVID-19 ir dėl to mirė.
Todėl aš suprantu mokslininkus ir medikus, kurie tokioje susipriešinusioje aplinkoje negali vystyti normalios mokslinės diskusijos, nes gali būti suprasti kaip tie, kurie sako, kad nereikia vakcinuotis, nes tai yra blogis. Dėl to turbūt lengviausia sakyti, kad visiems reikia skiepytis, ir taškas, kad tų abejonių nebūtų nė lašo.
– Vienas pagrindinių vakcinų priešininkų argumentų, kad šios greitai sukurtos COVID-19 vakcinos yra bandomosios.
– Šios vakcinos leistos naudoti ekstremaliomis sąlygomis ir turi sąlyginę autorizaciją, bet, vertinant visiškai formaliai, jos neturi galutinės registracijos. Šiuo argumentu dažniausiai naudojasi vakcinų priešininkai.
Tačiau dabar pasaulyje šiomis vakcinomis turime tiek daug paskiepytų žmonių, kiek nėra paskiepyta nuo kitų ligų. Pavyzdžiui, „Pfizer-BioNTech“ gaminamos vakcinos jau suleista apie 2 milijardai dozių. Tad galime daryti išvadas, kad turime visą informaciją apie galimą šalutinį jos poveikį.
Kad ir kokia nepopuliari būtų „AstraZeneca“ gaminama vakcina, kad ir kiek baimių dėl jos būtų, trombozių pasitaiko tik vienas kitas atvejis iš kelių šimtų tūkstančių.
O vakcinos, kuri praėjo visus klinikinius tyrimus, bet buvo tik keliasdešimt tūkstančių tiriamųjų, visų šalutinių poveikių galime ir nežinoti, nes tiesiog buvo paskiepyta per mažai žmonių.
– Bet yra ir kitas argumentas, kad nežinome, kaip vakcinos mus paveiks prabėgus penkeriems ar dešimčiai metų.
– Šito niekas nežino. Kaip mokslininkė turiu remtis faktais, o ne prielaidomis, tad negaliu sakyti, kad tiksliai žinau, jog po penkerių ar dešimties metų tikrai nieko nebus.
Bet retai kada po vakcinos sukūrimo laukiama dešimt metų. Paprastai būdavo laukiama porą metų ir stebima, kokios ilgalaikės šalutinės reakcijos pasireiškia. Nepamenu, kad kokiai nors vakcinai tokios reakcijos būtų pasireiškusios po metų ar dvejų.
Žmonių, kurie teigia, kad šios vakcinos yra eksperimentinės, norėčiau paklausti, ką jie pasiūlytų? Nenaudoti šių vakcinų?
Klinikiniais tyrimais įrodyta, kad vakcinos puikiai apsaugo nuo viruso, tad nejaugi turėjome jas pasidėti ant lentynos, palaukti dvejus metus, kol siaučia pandemija, ir tik tada pasakyti, kad pagaliau tas vakcinas galime naudoti? Ar vis dėlto buvo teisingas sprendimas pradėti naudoti tas vakcinas, išsaugoti daug gyvybių, pristabdyti pandemijos greitį?
– Yra duomenų, kad neseniai pasirodžiusi naujoji pandeminio koronaviruso atmaina omikron sparčiau plinta, bet sergama lengviau, šalys net trumpina saviizoliacijos laiką. Tačiau jau pranešta ir apie dar vieną atmainą, kuri gali išstumti omikron. Kiek grėsmių kelia naujos viruso atmainos?
– Virusas nuolat mutuoja, tad niekas nežino, kaip jis toliau keisis. Galbūt omikron atmainoje esančios mutacijos virusui bus labiausiai palankios, nes atmaina yra labai lengvai užkrečiama, tad virusui lengviau išgyventi.
Sutapimas, kad ši atmaina greičiau plinta, bet yra mažiau pavojinga, nes dabartiniai tyrimai rodo, kad mažiau užsikrėtusių žmonių hospitalizuojami, kad mažiau jų miršta. Pastebima, kad omikron atmaina mažiau pažeidžia plaučius, nes virusas labiau dauginasi viršutiniuose kvėpavimo takuose, nors apskritai šis koronavirusas gyvybei pavojingas dėl to, kad sukelia plaučių uždegimą, atsiranda deguonies trūkumas.
Kai kurie specialistai išsako atsargų optimizmą, kad dėl omikron atmainos įgysime ilgesnį imunitetą, nes visi ja persirgsime.
Noriu tikėti, kad omikron atmainos plitimas yra pandemijos pabaigos pradžia.
Netiesa, kad virusas visada mutuoja taip, kad plistų greičiau, bet taptų mažiau pavojingas. Geresnis plitimas virusui yra labai palankus, tačiau jeigu virusas nužudo vos kelis procentus žmonių, virusui nėra prasmės tapti mažiau pavojingam. Jei virusas nužudytų 90 proc. žmonių, tada būtų evoliucinis spaudimas virusui išgyventi ir tapti mažiau pavojingam, kitaip jis liktų be šeimininkų, kuriuose dauginasi.
Tai, kad šiuo atveju virusas tapo mažiau pavojingas, yra atsitiktinumas. Bet dėl to tik geriau ir mums, ir pačiam virusui.
– Bet dėl mažiau pavojingos omikron atmainos pasaulio valstybės vis tiek vėl suskubo vėl įvesti ribojimus.
– Pagrindinis pavojus plintant omikron atmainai, kad užsikrėtimų skaičius vienu metu bus labai didelis. Tarsi škvalas – itin staigus ir stiprus. Nepaisant to, kad hospitalizacijos rizika yra keliskart mažesnė, jei susirgimų 10-20 kartų daugiau, tarp jų vis tiek pasitaikys ir itin sunkių atvejų. Juolab kad vis dar yra nevakcinuotų vyresnių žmonių. Tad didžiausia rizika, kad nevakcinuotieji užplūs ligonines ir reanimacijos skyrius.
Užsidarymas leidžia šiek tiek suplokštinti užsikrėtimų kreivę, pristabdyti labai staigų plitimą vien tam, kad nelūžtų sveikatos apsaugos sistema.
– Bet jei spėjama, kad prie omikron atmainos vis tiek visa populiacija persirgs, galbūt nuo pat pradžių reikėjo įgyti natūralų imunitetą ir pandemija būtų greičiau pasibaigusi?
– Šalių, kurios taip elgėsi, pavyzdys neįkvepia. Pavyzdžiui, Rusija, Brazilija neigė vakcinas, net patį virusą ir sakė, kad tai – paprastas gripas. Bet sprendimas leisti visiems sirgti, deja, brangiai kainuoja.
Ypatingai geras pavyzdys – Rusija. Ji pirmoji pasaulyje paskelbė, kad sukūrė vakciną nuo koronaviruso, bet ta vakcina nedaug kas nori skiepytis, o virusas nesiliaudamas šalyje siaučia dvejus metus. Ne banga po bangos, o nuolat – užsikrėtusių žmonių skaičius milžiniškas, po tūkstantį mirčių per dieną, nors net neaišku, ar tai išties tikra statistika.
Iš pradžių panašią strategiją bandė naudoti ir Švedija, bet galiausiai atsiprašė visuomenės, nes
mirčių skaičius buvo daug didesnis nei aplinkinėse šalyse. Dabar Švedijoje vakcinuotų žmonių – itin daug, o šalis taiko panašius ribojimus kaip ir kitos valstybės.
Mes irgi dabar gyvename gerai. Palyginkite su tuo pačiu laikotarpiu pernai, kai negalėjote aplankyti artimųjų, kai buvo draudžiama išvykti į kitą savivaldybę. Kas dabar pas mus blogai? Kokių išskirtinių ribojimų turime? Kad reikia patalpoje kaukes dėvėti?
Bet viskas veikia: mokyklos, parduotuvės, teatrai. Švedija taip gyveno pandemijos pradžioje, bet rizikavo, nes nebuvo vakcinų, todėl net ir norėdamas, žmogus negalėjo apsisaugoti. O dabar mes turime apsaugą – vakcinas, tad ir ribojimų – vis mažiau.
– Tikite, kad kada nors pagaliau grįšime į tą gyvenimą, kuris buvo iki pandemijos, kai nereikėjo laikytis atstumo, kai nedėvėjome kaukių, skraidėme po pasaulį be baimės, kad nebus, kaip grįžti, jei sienos bus uždarytos?
– Ir dabar jaučiuosi beveik normaliai. Taip, Filharmonijoje ar teatre turiu sėdėti su kauke, bet galiu nueiti į koncertą ar spektaklį, o per karantiną to negalėjau. Galiu su šeima nueiti į restoraną. Kaukės nešiojimas – tik menkas nepatogumas.
Tikiu, kad galiausiai nebereikės ir kaukių, jei bus nuspręsta, kad tai nebėra pandemija, o virusas taps endeminis kaip ir gripas. Ar, pavyzdžiui, tymai, kai jų protrūkis grėsmingas tik neskiepytiems žmonėms.
Sunku prognozuoti, kaip viskas klostysis toliau, bet man sunku įsivaizduoti, kad vėl grįšime į laiką, kai neveikė mokyklos, kai ligoninės nepriimdavo ligonių, kai negalėjome aplankyti tėvų. Jau dabar esame beveik laisvi ir, neabejoju, viskas – tik geryn.
