Gydytojai mano, kad pacientės imuninė sistema virusą sugebėjo pašalinti pati. Daugiau nei milijardo moters ląstelių bandymai nerodo gyvybingų infekcijos pėdsakų. Mokslininkai mano, kad tokį procesą būtų galima veiksmingai pritaikyti ŽIV gydyti.
Šis atvejis dar kartą patvirtino faktą, kad maža žmonių dalis jau gimsta natūraliai atsparūs ŽIV. Be to, kai kurie turi genų, užkertančių kelią infekcijai.
Turėdami tokią genetinę apsaugą žmonės netgi užsikrėtę ŽIV gali likti ramūs, kad pavojingas virusas bus sunaikintas. Tačiau daugumai ŽIV užsikrėtusiųjų reikia visą gyvenimą trunkančio antiretrovirusinio gydymo. Mat ramybės būsenoje atsidūręs virusas gali pabusti ir sukelti naujų sveikatos bėdų.
Pastaraisiais metais mokslininkai vis daugiau diskutuoja apie vadinamuosius elitinius kontrolierius, kurie gali nuslopinti virusą be vaistų nuo ŽIV.
Tai rodo onkologine liga ir ŽIV vienu metu sirgusio Adamo Castillejo iš Londono pavyzdys. Dėl piktybinės ligos jam buvo suleista donoro kamieninių ląstelių. Po tokio onkologinio gydymo ligoniui nebereikėjo vartoti tablečių ir nuo ŽIV. Jo ŽIV infekuotos ląstelės išnyko ir onkologinio gydymo metu buvo pakeistos kitomis.
Atsitiktinumas lėmė, kad jo kamieninių ląstelių donoras priklauso vienam procentui žmonių, gimusių su genais, kurie neleidžia ŽIV patekti į ląsteles ir jų užkrėsti. Tiesa, neaišku, kiek ilgai šį atsparumą išsaugos A.Castillejo.
Naujo gydymo viltį įžiebė ir dar vienos pacientės istorija. Loreen Willenberg iš San Fransisko taip pat buvo išgydyta nuo ŽIV savo imuninės sistemos pastangomis. Tai teikia vilčių kitiems pacientams, kad ateityje gali būti sukurtas naujas gydymas nuo ŽIV.
„Galime rasti būdą, kaip šį gydymą pritaikyti žmonėms, kurių organizmas negali pats atsikratyti ŽIV“, – teigė tyrimo vadovas daktaras Xu Yu iš Masačusetso (JAV) Bendrosios ligoninės Ragono instituto.
Viena tyrimų krypčių yra naujų skiepų kūrimas. Mokslininkai mano, jog skiepais įmanoma lavinti imuninę sistemą, kad ji galėtų kontroliuoti virusą be antiretrovirusinio gydymo.
Savaiminis išgijimas, kurį lemia imuninė sistema, sukėlė ir kritikos laviną. Profesorius Johnas Frateris iš Oksfordo universiteto teigė, kad beveik neįmanoma pasakyti, ar kas nors tikrai išgijo nuo ŽIV. Mat tyrėjai padarė „tiek, kiek tik įmanoma pasitelkiant šiuolaikines technologijas“.
J.Fraterio nuomone, svarbiausia išsiaiškinti, ar pacientas iš tikrųjų išgijo pats, ar, pavyzdžiui, turėjo kokią nors infekciją, kuri pati save nuslopino.
Pasveikimas be vaistų sergant ŽIV svarbus kuriant naujus medikamentus. Tiesa, daktaras Andrew Freedmanas iš Kardifo universiteto medicinos mokyklos teigė, kad jau dabar turimi vaistai nuo ŽIV yra labai veiksmingi, todėl svarbu užtikrinti gydymo prieinamumą.
Virusologas profesorius Saulius Čaplinskas priminė, kad stebuklingas išgijimas nuo ŽIV be vaistų yra retenybė, bet tokių atvejų ateityje gali daugėti taikant šiuolaikines gydymo technologijas.
– Kiek imuninė sistema pajėgi sunaikinti žmogaus imunodeficito virusą?
– Išimtys neretai patvirtina taisyklę. Jau anksčiau medicinos literatūroje buvo aprašyti keli atvejai, kai ŽIV turintys žmonės pasveiko be vaistų. Tai rodo, kad genetiniai ypatumai turi didelę reikšmę kovojant su ŽIV. Manau, kad tokių atvejų ateityje daugės, nes mokslininkai ypač daug dėmesio skiria tirdami molekulinius procesus, kaip virusas įsiskverbia į ląstelę ir sugeba daugintis.
Kuo daugiau bus naujų atradimų šioje srityje, tuo daugiau atsiras efektyvių gydymo metodų.
Persodinant kaulų čiulpus, ypač tokių donorų, kurie turi tam tikrą genetinę struktūrą, laukia dar daug atradimų. Kita vertus, yra daug diskusijų apie tai, ar toks gydymo metodas galėtų tapti kasdiene praktika.
Ne viename moksliniame straipsnyje aprašyta, kad kai kurie žmonės turi genetinę apsaugą nuo ŽIV, nes jų imuninė sistema sugeba puikiai susitvarkyti su tokiu ligos sukėlėju. Galbūt jų organizmui pavyksta padaryti nekenksmingą patį virusą. Taip pat yra duomenų, kad dėl tam tikros genetinės aplinkos kai kurie žmonės ne taip greit užsikrečia virusu.
– Koks viruso kiekis yra lemtingas, kad žmogus užsikrėstų?
– Dar nėra aišku, koks viruso kiekis turi patekti į kraują, kad žmogus užsikrėstų ŽIV. Iki šiol nustatyta tik virusinio hepatito B užsikrėtimo tikimybė – užtenka vos trijų šio viruso dalelių, patekusių į žmogaus kraują, kad išvystytų hepatito B infekcija.
ŽIV arba COVID-19 ligos atvejais dar niekas negali pasakyti, koks yra kritiškas viruso kiekis, kad žmogaus organizme prasidėtų infekcija.
ŽIV pasižymi tuo, kad sunku atsakyti, kodėl vieni žmonės užsikrečia, o kiti – ne, kodėl vieniems asmenims liga progresuoja greičiau, kitiems – ne.
Kalbant apie ŽIV, aprašyti tik pavieniai atvejai, kai serologiniai žymenys rodo įvykusį kontaktą su virusu, tačiau atlikus laboratorinius tyrimus paaiškėja, kad viruso nėra.
Žmogaus organizme yra įvairių rezervuarų, kur virusas ilgą laiką gali lindėti ir snausti. Dėl šios priežasties mokslininkams iki šiol nepavyksta sukurti vaistų, kurie galėtų ŽI virusą sunaikinti. Kita vertus, nepavyksta sukurti ir veiksmingos vakcinos, kuri apsaugotų nuo ŽIV.
– Kuo yra ypatingi antivirusiniai vaistai? Kodėl juos būtina vartoti visą gyvenimą?
– Kadangi virusas sugeba keisti savo veidą ir išvengti vaistų poveikio, būtina taikyti kombinuotą terapiją, tai yra tik derinant kelis medikamentus vienu metu įmanoma suvaldyti ŽIV infekciją.
Šiuolaikinė terapija pasižymi tuo, kad tai yra kaip vaistų kokteilis, veikiantis skirtingas viruso dauginimosi ląstelėje dalis.
Tokiu būdu pavyksta išvengti viruso atsparumo vaistams ir gaunamas geras efektas. Jei laiku diagnozuojama ŽIV liga, jei laiku skiriamas gydymas, kuris yra gerai toleruojamas, jeigu vaistai vartojami taip, kaip paskyrė gydytojas, ŽIV tampa suvaldyta lėtine infekcija. Netgi viruso koncentracija ligonio organizme gali tiek sumažėti, kad laboratoriniais metodais neįmanoma aptikti viruso.
Vadinasi, toks žmogus neperduos infekcijos ir lytiniu būdu. Tačiau nustojus vartoti šiuolaikinius medikamentus ŽIV pradeda sparčiai daugintis. Tai rodo, kad ŽIV infekcija iš mirtinos tapo gerai vaistais kontroliuojama liga.
Per keletą dešimtmečių ŽIV gydymas gerokai patobulėjo. Iš pradžių buvo taikomos sudėtingos vaistų schemos, prisimenu pacientą, kuriam per dieną reikėdavo išgerti net 20 tablečių. Dabar pereinama prie 1 tabletės per dieną. Tarptautinėse konferencijose kalbama ir apie tai, kad virusui kontroliuoti gal užtektų vienos injekcijos per savaitę ar per mėnesį.
Kita vertus, ŽIV infekciją gerai sutramdo antivirusiniai vaistai, kurie gali būti naudojami profilaktikos tikslais tada, kai žmogaus organizmas dar nesusidūrė su virusu. Tai vadinamoji priešekspozicinė profilaktika.
Įvykus lytiniams santykiams su infekuotu asmeniu antivirusiniai vaistai taip pat gali būti naudojami poekspozicinės profilaktikos tikslais, kad virusas nepradėtų daugintis. Tyrimai rodo, kad tiek vienu, tiek kitu profilaktikos būdu pavyksta išvengti užsikrėtimo.
Mokslininkai svarsto, kad antivirusiniai vaistai galėtų praversti ir norint išvengti COVID-19 ligos. Manoma, kad kuo anksčiau pradėjus vartoti vaistus pavyktų išvengti sunkių COVID-19 ligos formų.
Susirgus COVID-19 liga, kaip ir ŽIV atveju, skiriami monokloniniai antikūnai, taip pat įvairius simptomus slopinantys vaistai. Pavyzdžiui, užsikrėtęs ŽIV asmuo gali turėti tuberkuliozę ir kitų lėtinių ligų, todėl svarbu skirtingų vaistų skyrimo taktika ir jų suderinamumas.
– Ar Lietuvoje ŽIV infekuotų žmonių skaičius didėja, ar šis rodiklis yra stabilus?
– ŽIV atvejų daugėja, nes dalis žmonių ilgą laiką nejaučia jokių negalavimų. Dalis pacientų, kuriems diagnozuotas ŽIV, nesigydo, o tai yra blogai, nes jie toliau platina infekciją. Tuo metu anksti padėjus gydymą žmogus neužkrės savo lytinio partnerio.
Lietuvoje mažai dėmesio skiriama pirminei profilaktikai, mūsų visuomenei trūksta žinių apie lytiniu būdu plintančias ligas, kvaišalų vartojimo daromą žalą. Didelė dalis žmonių užsikrečia ŽIV vartodami švirkščiamus narkotikus.
Sakyčiau, džiną jau paleidome iš butelio, nes efektyviai prevencinę veiklą vykdžiusio AIDS centro funkcijos seniai yra decentralizuotos ir išdalytos įvairioms institucijoms. Kadangi kai kurios jų yra ne medicininės, o socialinės, rezultatų reikia laukti ilgai. Dėl šios priežasties ŽIV infekcijos valdymas kai kam, ypač į artimų rezultatų siekimą ar tik į procesą orientuotiems sprendimų priėmėjams, atrodo nebeaktualus.
Tačiau tikrovė rodo, kad infekcinės ligos, jeigu jų pirminei ir antrinei profilaktikai laiku neskiriama reikiamo dėmesio, visuomenei gali pridaryti daug žalos.
