– Lietuva viršija sergamumo koronavirusu rekordus, kai per parą fiksuojama per 10 tūkstančių atvejų, bet intensyviosios terapijos specialistai teigia, kad sunkiai sergančiųjų ligoninėse nedaugėja. Ar dabartinės pandemijos valdymo priemonės veiksmingos? – „Lietuvos rytas“ paklausė Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) vadovo S.Čaplinsko.
– Išplitus omikron atmainai vyksta tai, kas ir buvo prognozuojama: virusas sklinda daug greičiau, o tai, matyt, reiškia, jog prasidėjo pandemijos pabaiga.
Įrodyta, kad dabar viršutinių kvėpavimo takų ląstelė maždaug 70 kartų efektyviau daugina virusą, todėl jis daug greičiau įsiskverbia į kito žmogaus ląsteles, be to, užtenka mažesnio viruso kiekio.
Neseniai nustatyta, kad omikron atmaina daug ilgiau išlieka gyvybinga išorinėje aplinkoje.
Kaip ir buvo manoma, dabar virusas plinta itin greitai, tad jei nebus visiškai sustabdytas socialinis gyvenimas, dauguma mūsų su šiuo virusu susidursime dar šį šaltąjį sezoną.
Bet būtent ši atmaina 10 kartų silpniau dauginasi apatiniuose kvėpavimo takuose. Vadinasi, sukelia ne tokią sunkią ligą kaip ankstesnės atmainos. O jei žmogus jau sirgo COVID-19 ar buvo paskiepytas, sunkios ligos tikimybė susidūrus su šia atmaina dar mažesnė.
Kita vertus, kuo daugiau viruso gausi, tuo sunkesnė klinikinė eiga gali būti.
Jau gerokai anksčiau buvo aišku, kad COVID-19 infekcijos nepavyks išnaikinti, tad turime išmokti gyventi su šiuo virusu. Vadinasi, privalome stengtis kuo labiau sumažinti sergančiųjų skaičių. Tam būtina kuo greičiau diagnozuoti, kad asmuo išties serga.
O kiek laiko Lietuvoje trunka diagnostika? Asmuo turi registruotis, sulaukti jam paskirto laiko, paskui ir atsakymo. Praeina bent kelios paros, kol atvejis patvirtinamas. Esu įsitikinęs, kad būtina keisti diagnostikos būdą.
Kita svarbi aplinkybė – stengtis apsaugoti labiausiai pažeidžiamus žmones – senjorus, sergančiuosius sunkiomis lėtinėmis ligomis ir patologijų turinčius vaikus. Šiems asmenims, net jeigu jie yra paskiepyti arba persirgę COVID-19, liga susidūrus su virusu gali būti sunkesnė.
Pasigirdo kalbų, kad vėl reikėtų stabdyti socialinį gyvenimą ar išsiųsti moksleivius į nuotolinį mokymą. Manyčiau, kad šios priemonės turėtų būti kraštutinės, juolab kad tam nėra svarių priežasčių.
Apie karantiną reikėtų kalbėti tiktai tada, kai žmonės nuo šio viruso masiškai mirtų, intensyviosios terapijos skyriai būtų užkišti, nepakaktų reanimacijos lovų ir deguonies aparatų.
Dabar taip nėra ir nebeturėtų būti, nebent atsirastų kokia nors piktesnė šio koronaviruso atmaina. Bet, vertinant bendruosius gamtos dėsnius, taip nebeturėtų nutikti.
– Kaip būtų galima greičiau nustatyti COVID-19?
– Jau prieš metus sakiau, o dabar tai patvirtino ir Pasaulio sveikatos organizacija, ir kitos įstaigos, kad kokybiški ir gerai atlikti greitieji antigeno testai, jei jais dėl prevencijos tiriama dažnai, leidžia ligą nustatyti anksčiau.
Tai suteikia galimybę ir daug greičiau „nulaužti“ kylančią susirgimų kreivę.
Jeigu liga greičiau nustatoma, žmogus greičiau izoliuojasi ir neplatina viruso. Be to, greičiau atkreipia dėmesį į savo sveikatos būklę ir laiku kreipiasi į medikus, kad nesusirgtų sunkiai. Tačiau greitaisiais antigeno testais būtina testuotis dažnai – bent du tris kartus per savaitę.
Mano nuomone, jei greitasis antigeno testas parodytų, kad žmogus serga COVID-19, nėra prasmės gaišti laiko atliekant ir PGR tyrimą.
Dabar lyg ir darome daug, bet iš to mažai naudos. Tarkime, aplinkos paviršių testavimas ugdymo įstaigose atima daug laiko ir pastangų, bet kur rezultatai?
Vien tik permąsčius diagnostikos būdus galima gauti geresnį rezultatą, o papildomai tai nieko nekainuotų.
– O kaip apsaugoti nuo viruso labiausiai pažeidžiamas visuomenės grupes?
– Yra du aiškūs ir veiksmingi būdai. Pirmiausia – pasiskiepyti. Antra – sumažinti galimybę susidurti su virusu, o jei vis dėlto nepavyksta to padaryti, pasistengti to viruso įkvėpti kuo mažiau.
Kitaip tariant, labiausiai pažeidžiami asmenys neturėtų eiti ten, kur būriuojasi žmonės. Kita vertus, vaikai ir anūkai lanko solidaus amžiaus tėvus ar senelius, tad turėtų rasti būdų jiems apsaugoti. Pavyzdžiui, dažnai testuotis ar svečiuose dėvėti kaukes.
Yra abejojančių, ar kaukės išties padeda kovoti su virusu, tad siūlau pavyzdį: kai motociklininkas dėvi šalmą ir kitą specialią aprangą, jis nėra visiškai saugus, bet yra apsisaugojęs.
Jei smūgis į motociklą bus mažesnis, ta apranga motociklininką tikrai išgelbės. Bet, suprantama, gali ir neišgelbėti, jei smūgis bus labai didelis.
– Europos šalys, pavyzdžiui, Danija, Airija, po truputį atšaukia su pandemija susijusius ribojimus.
– Šių šalių vyriausybės tarsi sako: „Saugokime labiausiai pažeidžiamus žmones ir prisiimkime atsakomybę už kitų saugumą.“
Vis dėlto nevalia aklai kopijuoti kitų šalių sprendimų.
Bendrieji pandemijos valdymo principai vienodi visame pasaulyje, bet skirtingose valstybėse skiriasi žmonių elgsena, socialinės ir ekonominės sąlygos, galiausiai finansinės galimybės.
Tarkime, Austrija įvedė privalomą skiepijimą nuo COVID-19. Tačiau prieš svarstant, gerai tai ar blogai, būtina pasižiūrėti, kokios tos šalies tradicijos, kokia socialinė struktūra.
Ar tiktai nebus taip, jog sprendimas dėl privalomo skiepijimo Austrijoje priimtas dėl to, kad šalyje daug imigrantų ir būtent jie nesiskiepija? Tiksliai nežinau, bet darau tokią prielaidą.
– Lietuvoje bent viena vakcinos doze nuo COVID-19 paskiepyta beveik 70 proc. gyventojų. Vis dėlto dar yra nemažai žmonių, kurie nesiskiepija ir neplanuoja to daryti.
Ar išplitus omikron atmainai jie visuomenei kelia didelę grėsmę?
– Šie asmenys greičiausiai persirgs COVID-19. Vieni lengvai, kiti, tikėtina, atsidurs intensyviosios terapijos skyriuje ir galbūt mirs.
Viena vertus, bus labai apmaudu, kad jie nepasinaudojo galimybe apsisaugoti.
Kita vertus, jei intensyviosios terapijos skyriai bus užtvindyti tokių ligonių, tai reikš, kad kas nors laiku negaus būtinosios medicinos pagalbos. Vėluos ir planinė medicinos pagalba. O tai reikš, kad daugės ligų komplikacijų ir perteklinių mirčių.
– Prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė, kad galimybių pasas praranda prasmę ir priešina visuomenę, tad būtina keisti pandemijos valdymo strategiją.
Ar reikalavimas turėti galimybių pasą, pavyzdžiui, norint apsipirkti prekybos centre, vis dar yra veiksmingas būdas saugotis nuo viruso?
– Pirmiausia reikia ramiai išanalizuoti, ką galimybių pasas dabar duoda.
Jis įvestas dėl dviejų priežasčių. Viena jo paskirčių, kaip teigė sprendimų priėmėjai, buvo suvaldyti žmonių srautus.
Antra – paskatinti vakcinaciją. Jei matome, kad šios funkcijos pasas neatlieka, klausimas, ar jis išties reikalingas. Juolab kad turime pripažinti, jog jis išties skaldo visuomenę.
Mano nuomone, galimybių pasas vis dar galėtų būti veiksminga pandemijos valdymo priemonė, bet taikant jį kitaip. Tarkime, prašyti, kad jį pateiktų choro nariai ar, pavyzdžiui, sporto klubų lankytojai. Ten galimybių pasas galėtų būti naudojamas drauge su vietoje atliekamais greitaisiais antigeno testais.
– Esate teigęs, kad pandemija netrukus baigsis, nors COVID-19 atsikratyti ir nepavyks. Tad kaip gyvensime toliau?
– Nuolat gyvename su virusais ir bakterijomis, nes be jų tiesiog neišgyventume. Šis virusas plinta ne tik tarp žmonių, bet ir tarp kai kurių gyvūnų, taigi jis tikrai niekur nedings, tačiau galiausiai taps endeminis, pavyzdžiui, kaip gripas.
Gal įprasime saugotis. Anksčiau žmogus su kauke gatvėje atrodė keistai, o dabar tai įprastas vaizdas.
Kita vertus, jei gatvėje kaukę dėvėsiu tiktai aš vienas, ji nebus veiksminga saugantis nuo virusų. Tačiau, pavyzdžiui, alergišką žmogų pavasarį, kai žydi augalai, kaukė gali apsaugoti nuo alergijos paūmėjimo.
Rankų, kosėjimo ir čiaudėjimo higiena jau tapo įprasta – kaip ir patalpų vėdinimas.
Tikiu, kad rasime būdų pagerinti patalpų valymą virusus žudančiais įrenginiais, ypač vaikų darželiuose ir mokyklose.
Kalbant apie skiepus, svarbiausia, jog žmonės gautų pakankamai informacijos iš medikų, kuriais pasitiki, kad šie išsklaidytų dvejones, atsakytų į kylančius klausimus.
