Kentėti skausmą ir laukti organo kartais tenka net 5 metus – siūlomi pokyčiai: potencialiais donorais taptų visi

Brigita jau šešti metai laukia dovanos, kuri ženkliai palengvintų jos gyvenimą. Be naujo inksto jauna moteris priversta, kaip pati sako, „dirbti antrą darbą“ – nuolatinės hemodializės procedūros ne tik menkas malonumas, bet ir suryja marias laiko.

Daugiau nei 300 šiuo metu laukia organų arba audinių transplantacijos.<br>lrytas.lt koliažas
Daugiau nei 300 šiuo metu laukia organų arba audinių transplantacijos.<br>lrytas.lt koliažas
Brigita donorinio inksto laukia jau šeštus metus.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Brigita donorinio inksto laukia jau šeštus metus.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Organų transplantacijos operacijos akimirka.<br>Kauno klinikų nuotr.
Organų transplantacijos operacijos akimirka.<br>Kauno klinikų nuotr.
Organų donorystė.<br>Kauno klinikų asociatyvinė nuotr.
Organų donorystė.<br>Kauno klinikų asociatyvinė nuotr.
Organų donorystė.<br>Kauno klinikų asociatyvinė nuotr.
Organų donorystė.<br>Kauno klinikų asociatyvinė nuotr.
Respublikinės Šiaulių ligoninės gydytoja anesteziologė reanimatologė Gabrielė Slunksnienė <br>Z.Katkienės nuotr.
Respublikinės Šiaulių ligoninės gydytoja anesteziologė reanimatologė Gabrielė Slunksnienė <br>Z.Katkienės nuotr.
Daugiau nuotraukų (6)

Lrytas.lt

Mar 21, 2022, 8:17 AM

Tokių kaip Brigita Lietuvoje – ne vienas. Šiuo metu 311 žmonių laukia organų arba audinių transplantacijos, 65 iš jų reikia naujo inksto.

Apklausos rodo, kad visuomenė vis palankiau vertina organų donorystę. Lietuvoje vis dažniau kalbama apie donorystės įstatymo pakeitimą, kuris, kaip tikimasi, padės praretinti naujo gyvenimo laukiančių gretas.

Inkstus dovanojo abu tėvai

Brigita paauglystėje susirgo angina, neišvengė ir komplikacijos – inkstų uždegimo. Tačiau jos gydytojai nepastebėjo, inkstų liga ilgainiui stipriai progresavo.

„Vieną dieną ji tapo tiesiog nebeišgydoma“, – konstatavo Brigita.

2005 m. moteriai buvo diagnozuotas galutinis inkstų funkcijos nepakankamumas, o tai reiškia, kad reikalinga organo transplantacija.

Tuomet Brigitai inkstą padovanojo jos tėvas. Tačiau po ketverių metų nustojo veikti ir persodintas organas, moteriai beliko tik hemodializės procedūros.

Vėliau Brigitą medikai buvo iškvietę kaip kandidatę organo transplantacijai, deja, atsirado žmogus, kuriam donorinis inkstas tiko labiau.

„Tada medikai paprašė mamos kraujo tam, kad galėtų patikslinti mano genetinį tipą. Mūsų nuostabai sužinojome, kad transplantacijai tinkamas mamos inkstas“, – pasakojo pašnekovė.

Tad 2010 m. po kelių metų varginančių hemodializės procedūrų Brigita vėl turėjo veikiantį inkstą. Tačiau po penkerių metų veikti atsisakė ir mamos dovanotas organas – teko sugrįžti į hemodializės procedūras ir gydytojai įtraukė į donoro laukiančiųjų eilę.

Po dešimties mėnesių Brigita sulaukė skambučio iš Kauno medikų – moteriai buvo atlikta dar viena transplantacija. Naujasis inkstas „dirbo“ tik metus. Nuo 2017 m. pradžios Brigita vėl gyvena laukimu.

Vidutiniškai transplantuotas organas gavusiojo kūne išgyvena 10-12 metų. Taigi kuo jaunesnis žmogus gauną donoro inkstą, tuo daugiau šansų, kad per gyvenimą jam reikės ne vienos tokios transplantacijos.

Gyvenimas nuo dializės iki dializės

Brigita tikino, kad Lietuvai labai svarbu tapti „Scandiatransplant“ nare. „Man atsivertų galimybės gauti inkstą ne tik Lietuvoje. Jei pas mus gyvena tik arti 3 milijonų žmonių, tai Skandinavijoje yra virš 20 milijonų. Man labai padidėja šansai grįžti į normalų ir pilnavertį gyvenimą“, – aiškino moteris.

Dabar Brigitos kasdienybę ardo hemodializės poreikis. Ji suskaičiavo, kad laikas, kurį per paskutinius 5 metus buvo prijungta prie dializės aparatų prilygsta 130 dienų.

„Grubiai tariant, trečdalis metų buvo praleistas gulint prijungtai prie aparatų. Tu negali nieko veikti, niekur važiuoti, turi gulėti“, – ką reiškia laukti inksto pasakojo Brigita.

Kiekvieną pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį pusę 5 ji išvažiuoja darytis procedūrų, o namo grįžta tik prieš 10 valandą vakaro.

Brigita viltingai laukia skambučio, kuris praneštų apie galimybę gauti naują inkstą. „Man nebereikės kas antrą dieną važiuoti, manęs nebebadys. Kiekviena dializė – dvi adatos. Tik jos tikrai ne plonytės. Tai storos skausmingos adatos, kiekvienas dūris palieka randą“, – sakė moteris.

Tiesa, mintis apie dar vieną transplantaciją kelia nerimą, bet ir atgaivina seną svajonę aplankyti Aziją.

„Manau, panašus jausmas yra sužinoti, kad laimėjai milijoną. Transplantacija – tas pats, kas laimėti gyvenimo loterijoje“, – sakė Brigita.

Moteris paaiškino, kad išvažiuoti atostogų į užsienį ji gali ir dabar. Bet planuojant kelionę reikia užsisakyti ne tik bilietus ir viešbutį, tačiau ir rasti dializės centrą, kuris būtų patogioje vietoje ir galėtų ją priimti.

Dėl savo būklės Brigita taip pat turi stipriai apriboti skysčių vartojimą. Paros norma: 500-700 mililitrų, įskaitant ir tai, kas gaunama iš vaisių bei daržovių.

Žiemą dar galima gyventi, bet ypatingai sunku vasarą, kai termometro stulpelis pakyla aukštai. Saviapgaulės jausmą padeda sukurti ledukai – tirpdamas burnoje kubelis suteikia bent šiek tiek gaivos, o skysčio suvartojama nedaug.

Kai viltys dūžta

Kai atsiranda potencialus donoras, medikai iškviečia ne vieną, bet 6 jo laukiančius asmenis ir bando nustatyti, kuriam inkstas tiktų labiausiai. Tad ir Brigita ne kartą yra po įsižiebusios vilties ir tyrimų ligoninėje namo grįžusi be nieko.

Tiesa, kartą nutiko ir taip, kad smegenų mirties ištikto potencialaus donoro šeima iš pradžių sutiko dėl donorystės, į ligoninę suvažiavo galimi recipientai, jiems buvo atlikta eilė tyrimų, tačiau mirusiojo šeima staiga persigalvojo.

Tąkart nusivylimo jausmas buvo kitoks. „Tu žinai, kad inkstą nebūtinai gausi, jis teks arba man, arba dar kažkam iš kitų 5 žmonių. Bet kai šeima pradeda visą tą procesą... negali sakyti, kad iš manęs kažką atėmė, bet kažkam iš mūsų šešių, laukiančių, buvo atimtas geresnio gyvenimo šansas.

Kai suvoki, kad nesi tinkamas donorui, tai jausmas vienoks: reiškia turi netinkamą genetiką. Tačiau, kai organą duoti staiga tiesiog atsisakoma – susitaikyti sunkiau“, – išgyvenimais dalinosi Brigita.

Ji pabrėžė nepykstanti ant žmonių, kurie taip pasielgė. Tokia jų teisėta valia ir apsisprendimas nelaimės akivaizdoje.

„Tik galutiniame rezultate tai gavosi ne vienos, o septynių šeimų tragedija. Kiekvienas laukiantis transplantacijos turi ir savo šeimą, kuri sudeda labai dideles viltis, kad jų artimasis pagaliau vėl bus sveikas, vėl galės gyventi ir džiaugtis“, – sakė Brigita.

Artimieji atsisako vis rečiau

Su organų donoryste susiduriantys medikai pastebi, kad Lietuvoje judama teigiama linkme. Žmonės vis rečiau vadovaujasi senais mitais, yra geriau pasiruošę nelaimės akimirką priimti sunkų sprendimą. Antai Respublikinės Šiaulių ligoninės (RŠL) gydytoja anesteziologė reanimatologė Gabrielė Slunksnienė sako, kad ankstesniais metais artimieji atsisakydavo donuoti organus.

„Tačiau pastebime, kad su kiekvienais metais atsisakoma vis rečiau. Manau, kad didelę įtaką padarė didėjantis informacijos apie organų donorystės svarbą skleidimas, visuomenei žinomų žmonių pritarimas. Tai skatina diskusijas šeimose, artimoje aplinkoje, kas leidžia sprendimą priimti lengviau. Pastebime, kad palankiau į organų donorystę žiūri jaunesnio amžiaus žmonės“, – pasakojo G.Slunksnienė.

Visgi ji pastebi, kad mirusiojo artimieji dažnai pasimeta, nes supranta velionio pozicijos organų donorystės klausimu nežinantys.

„Apsisprendimas donuoti ar nedonuoti mirusiojo organus dažniau priimamas artimųjų. Reti atvejai, kada artimieji žinojo mirusiojo valią. Priežastys sukėlusios smegenų mirtį įvyksta staiga ir artimiesiems tikrai sunku priimti sprendimą tokiose sudėtingose situacijose. Dažnai ilgai abejojama, tariamasi su kitais šeimos nariais“, – paaiškino RŠL gydytoja.

Pasak jos, mitai apie kūno sudarkymą, organų prekybą nėra išnykę. Todėl sprendimą nulemia artimųjų požiūris, pasitikėjimas sveikatos apsaugos sistema. Jiems iškyla daug klausimų, o medikai stengiasi į visus juos atsakyti.

Siūlo keisti tvarką

Šiuo metu Lietuvoje yra naudojamas informuoto sutikimo donorystės modelis. Tai reiškia, kad asmuo, norintis tapti organų donoru, privalo išreikšti savo sutikimą raštu ir gauti donoro kortelę. Tačiau galutinį sprendimą dėl organų donavimo priima mirusiojo artimieji.

„Donoro kortelė yra žmogaus kilnaus pasirinkimo simbolis, tačiau pats sutikimas yra labai svarbus. Jis parodo, kad žmogus tvirtai apsisprendė po mirties padėti kitiems.

Įstatymiškai toks žmogaus pasirinkimas yra neginčytinas ir artimųjų sutikimas yra nereikalingas, tačiau organų donorystė yra labai jautri sritis, todėl medikai atsiklausia ir artimųjų valios. Taip yra užtikrinama, kad organų donorystė artimiesiems ir likusiai visuomenei nesisietų su neigiamomis emocijomis“, – paaiškino Nacionalino transplantacijos biuro (NTB) atstovė Brigita Budrytė-Mačiulskienė.

Jau kuris laikas NTB siūlo Lietuvai pereiti prie numanomo sutikimo modelio, kurį jau taiko didžioji dalis Europos valstybių.

Nuo dabartinės tvarkos šis modelis skiriasi tuo, kad žmonėms nereikia pasirašyti jokio sutikimo norint po mirties tapti organų donoru. Visi žmonės laikomi potencialiais donorais, išskyrus tuos, kurie raštu pareiškia to nenorintys.

Tačiau kol kas Lietuvoje siūlomas švelnusis numanomo sutikimo modelio variantas, kuriame galutinį sprendimą dėl donorystės vis tiek priima žmogaus artimieji.

„Tačiau šį sprendimą jiems priimti yra lengviau – jei žmogus būdamas gyvas neišreiškė nepritarimo organų donorystei, reiškia, kad jis ją palaiko ir sutinka po mirties tapti organų donoru“, akcentavo B.Budrytė-Mačiulskienė.

Taigi, numatomo sutikimo modelis efektyviai veikti galėtų tik tada, jei jį palaikytų visuomenė. Pasak NTB atstovės, prie šio modelio perėjusiose šalyse donorų skaičius padidėjo, o donorystei prieštaraujančių artimųjų sumažėjo.

„Tačiau įvedant naująjį modelį kartu yra taikomos ir įvairios kitos priemonės, kurios padeda skatinti donorystę: įvairūs mokymai, visuomenės švietimas, ASPĮ ir joje dirbančių medikų apmokėjimo klausimai už donorų rengimą bei kitos priemonės. Visa tai prisideda prie organų donorystės rodiklių gerinimo“ , – paaiškino B.Budrytė-Mačiulskienė.

Jos teigimu, pilnavertiškam numanomo sutikimo modeliui Lietuvoje dar per anksti, visuomenė turi pribręsti, tam pasiruošti, o NTB ir dirba, kad požiūris į organų donorystę būtų kuo labiau teigiamas.

„Tačiau turint tvirtus pamatus numanomo sutikimo modeliui, jis gali atnešti tikrai daug naudos. Kartu taikant eilę kitų įvairių priemonių, kurios padėtų skatinti donorystę, naujojo modelio įvedimas galėtų sumažinti artimųjų prieštaravimą donorystei ir padidinti donorų skaičių“, – neabejojo B.Budrytė-Mačiulskienė.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.