Joje, siekiant padėti susidoroti su Ukrainos medicinos sistemai dėl karo kylančiais iššūkiais, dvi Lietuvos medikų grupės teikė humanitarinę pagalbą. Kiekvieną iš grupių sudarė 12 asmenų: 4 gydytojai ir 8 slaugytojai. Medikų autobusą į Ukrainą lydėjo paramą vežęs vilkikas. Ją sudarė ne tik reikalingiausi medikamentai ir kitos priemonės, bet ir operacijų metu naudojama įranga.
Dvejonių dėl pasirinkimo nekilo
„Pamačiusi skelbimą, kad yra kviečiami sveikatos priežiūros specialistai vykti į Ukrainą, užsiregistravau ir dar tos pačios dienos vakarą apie tai pranešiau savo tėvams. Iš pradžių jiems buvo sunku suprasti mano sprendimą, bet aš jaučiausi tvirtai – jeigu būsiu atrinkta, važiuosiu“, – sakė lektorė Veronika Šilinskaitė-Legenzova.
Jai antrino ir dėstytoja Violeta Nomeikienė, sakydama, kad sprendimą vykti į Ukrainą priėmė daug nesvarsčiusi: „Pamačiau, kad yra pagalbos poreikis ir viskas – važiuoju. Gal toks impulsas buvo pas daugelį, o vėliau kai kurie pasitarė su šeimos nariais, pasvarstė ir apsigalvojo. Man tokių svarstymų nekilo“.
Tuo tarpu slaugos papildomų studijų studentė Ingrida Mereškevičiūtė teigė šią iniciatyvą mačiusi kaip galimybę įgyti naujos patirties. „Buvau tikra, kad papildomos rankos Ukrainoje tikrai nepamaišys. Žinoma, kadangi esu neseniai baigusi studijas, kai kurie aplinkiniai buvo nusiteikę skeptiškai – klausė, kodėl ten važiuoju, ką ten veiksiu.
Tuo tarpu kiti – priešingai, sakė, kad patirtis nėra tas kertinis taškas, dėl kurio negalėčiau vykti. Tiesą sakant, taip ir buvo – net ir turint mažai patirties, veikti tikrai buvo ką. Be to, mūsų komanda buvo labai motyvuota, draugiška ir jeigu kildavo stresinių situacijų, apimdavo nerimas ar emocijos, vieni kitus palaikydavome“, – sakė ji.
Tikriausiai dažnam sprendimas vykti į karo alinamą kraštą galėjo pasirodyti neracionalus ir gąsdinantis. Nors V. Šilinskaitė-Legenzova teigė su ja nesusidūrusi, tačiau, jos teigimu, nerimas buvo apėmęs ne kartą. „Pirmąkart nerimą pajutau prieš išvykimą į Ukrainą vykusio instruktažo metu.
Kariškis pasakojo apie maisto davinio turėjimą atsitraukimo atveju, apie tai, kad galime būti paimti įkaitais, būti mušami, prievartaujami... Antrą kartą nerimą pajutau prieš pat kelionę, kai buvome paprašyti parašyti, kokio dydžio neperšaunamos liemenės ir šalmai mums reikalingi“, – sakė ji.
Apie oro pavojų įspėjančios sirenos kaukė jau pirmąją naktį
Dėstytojos Veronikos Šilinskaitės-Legenzovos teigimu, atvykstančius Lietuvos medikus Kyjivas pasitiko niūriai: „Kelionė buvo labai ilga, nes negalėjome vykti įprastu keliu. Važiavome aplinkkeliais, todėl 500 kilometrų ruožą pavykdavo įveikti tik per 10–12 valandų.
Matėme apgadintus pastatus, tankus ir kitą karinę techniką. Nuolat tekdavo stoti patikrinimui blokpostuose. Į Kyjivą atvykome prieš prasidedant komendanto valandai, apie 22 val. Nors nežiūriu siaubo filmų, bet įsivaizduoju, kad vaizdas, kurį pamatėme – puikiai tiktų jiems filmuoti. Aplink – aklina tamsa, pastatų langai užklijuoti, žmonių nėra“.
Pašnekovė pasakojo, kad vos atvykusi į viešbutį, savo kambaryje užtraukė užuolaidas, šalimais pasidėjo neperšaunamą liemenę, šalmą, išgyvenimo kuprinę. Taip pat nuolat su savimi turėjo per juosmenį segamą piniginę. Pastarąją pašnekovė pokalbio metu parodė tebeseginti: „Tai man kaip antra oda, neįsivaizduoju, kaip grįžti prie įprastos rankinės. Čia viskas, ko reikia: pasas, smulkūs pinigai... Instruktažo, skirto pasiruošti kelionei į Ukrainą metu, gavome rekomendaciją su savimi turėti aukso dirbinių ar cigarečių, prireikus jie – itin tinkami mainams“.
Pasak jos, jau pirmąją naktį Kyjive teko paskubomis čiupti visus, anksčiau išvardintus, daiktus ir laiptais bėgti žemyn į cokolinį aukštą.
„3 valandą nakties leidomės į slėptuvę, apie 6 ryte leido iš jos išeiti, o po geros valandos jau vykome į darbą. O Ukrainos gyventojai tokioje įtampoje gyvena jau ne vieną dieną“, – sakė V. Šilinskaitė-Legenzova.
Nustebino pacientų gausa
Kadangi karo įvykiai Kyjivo srityje, atvykus Lietuvos medikų komandai jau buvo pasibaigę, jie patraukė į Ukrainos-Moldovos pasienyje įsikūrusį miestelį Mohyliv-Podilskyi. „Turbūt visi galvojome, kad mums teks daugiau dirbti su fronte sužeistaisiais, kuriems jau bus suteikta pirminė pagalba.
Tačiau mūsų komanda dirbo nedideliame, Jonavos dydžio Mohyliv-Podilskyi miestelyje, kuriame buvo rajoninė ligoninė – joje kartu su kolegomis ukrainiečiais dirbome įprastą medikų darbą.
Kadangi šiuo metu Ukrainoje dirba daug ukrainiečių, kurie bėda ne tik į užsienį, bet ir į ramesnes Ukrainos vietoves, todėl jose gyventojų skaičius išauga dvigubai. O personalo skaičius ligoninėse išlieka tas pats“, – sakė dėstytoja Violeta Nomeikienė.
Kadangi apie iš Lietuvos atvykstančius pagalbos teikti medikus buvo parodytas reportažas per vietinę televiziją, ligoninės koridorius greitai užplūdo pacientai. Pasak Medicinos fakulteto lektorės Veronikos Šilinskaitės-Legenzovos, pacientų buvo tiek daug, kad jie laukdavo ne tik šalimais gydytojų kabinetų besidriekiančiuose koridoriuose, bet ir priėmime ar vaikų ligų skyriuje.
„Buvo atvejų, kai pacientai ateidavo ir į viešbutį, kuriame buvome apsistoję. Mūsų komandos gydytojai padarė viską, ką galėjo – net ir važiuojant namo visada buvo pasiekiami pacientų. Kai kuriais sudėtingais atvejais, vaikams buvo pasiūlytos gydymo galimybės Lietuvoje“, – teigė ji.
Iššūkį kėlė sunkus emocinis fonas
Studentės Ingridos Mereškevičiūtės teigimu, medikų pagalbos teikimo laikotarpiu Ukrainoje, jiems su aktyviais kariniais veiksniais neteko susidurti. Tačiau po vienos nakties Ukrainos-Moldovos pasienyje, kai be perstojo kaukė sirenos, sekančią dieną medikai sužinojo, kad už 70–80 km nuo jų tuometinės darbo vietos buvo subombarduota geležinkelio stotis.
Panaši situacija pasitaikė ir paskutinės nakvynės Kyjive metu, kada medikų komanda jau vyko Lietuvos link. Anuomet studentė teigė girdėjusi šūvius, o sekantį rytą sužinojo, kad Rusijos raketos krito ant vieno iš Kyjivo administracinių pastatų.
Visgi, pasak pašnekovės, didžiausią iššūkį kėlė kalbos barjeras ir slogi atmosfera. „Rusų kalbos mokiausi mokykloje, ją supratau, bet kalbėti buvo sudėtingiau. Dažniausiai būdavau su kolegėmis, kurios moka rusiškai ir jeigu ko nors nesuprasdavau ar negalėjau pasakyti, jos man padėdavo.
Taip pat vargino sunkus emocinis fonas. Bendraudavome su žmonėmis, kurių gyvenimai buvo sugriauti, kurie nebeturi namų, kai kurie ir – šeimų. Sunku matyti ir tai, kad nors Ukrainai yra teikiama parama, tačiau pacientų apžiūrai ir gydymui priemonių trūksta“, – sakė I. Mereškevičiūtė.
Jai antrino ir dėstytoja V. Nomeikienė, sakydama, kad nors tuo metu miestelyje, kuriame jie dirbo, nebuvo aktyvių karo jausmų, tačiau įtampa buvo juntama. „Žmonės yra įsitempę, su karo pasekmėmis susiduria jų artimieji, draugai, pažįstami – vieni sužeisti, kiti žuvę, trečių namai sugriauti.
Žmonės norėjo pasiguosti, pasipasakoti, kiti klausė, tarsi ieškodami patvirtinimo, ar tikime Ukrainos pergale, ar tikrai ukrainiečius palaikome, ar žinome, kas vyksta. Patikinus, kad žinome, sekame naujienas ir juos palaikome – jiems būdavo ramiau, apsidžiaugdavo esantys ne vieni“, – sakė pašnekovė.
Pokalbiui besibaigiant V. Šilinskaitė-Legenzova teigė, kad ukrainiečiai itin vertina iš lietuvių gaunamą pagalbą: „Daug kartų teko girdėti ukrainiečius Lietuvą vadinant draugiška šalimi, kuri nuolat suteikia labai daug pagalbos. Visi tikisi pergalės ir jaučia mūsų palaikymą. Vietiniai mus ir apsikabindavo, ir su ašaromis išlydėjo – sunku buvo išvažiuoti“.
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto informacija
