„Iki 1980 m. taikytos imunizacijos schemos dengė ir raupų ligą. Natūralu, kad žmonės, kurie yra gimę iki 1980 m. ir yra paskiepyti nuo raupų, turi imunitetą ir šitai ligai, kuri yra ateinanti“, – trečiadienį sakė A.Pečkauskas.
Jis taip pabrėžė, kad ligos plitimas stebimas, įvairių šalių specialistai tariasi tarpusavyje, vertina, kokių vaistų ir kiek vakcinos gali prireikti.
Pasak viceministro, Europos Komisijos pasirengimo ekstremalioms situacijoms institucijoje (HERA) diskutuojama apie vakcinų, apsaugančių nuo beždžionių raupų, įsigijimo poreikį, turimas atsargas, kokio kiekio tokių vakcinų galėtų prireikti ateityje.
„Šiuo metu mes matome nedidelius kiekius ligos, kuri yra labai neblogai pažįstama pasaulio epidemiologams. Turbūt, neatrodo, kad ji keltų tokią grėsmę, kaip buvusioji, mus sukausčiusi pandemija“, – ramino viceministas.
Epidemiologai taip pat sako, kad prieš kelis dešimtmečius nuo raupų paskiepyti žmonės gali būti atsparesni beždžionių raupams.
„Tie žmonės, kurie buvo vakcinuoti nuo raupų viruso (...) dalinį imunitetą taip pat turėtų turėti, nes raupų vakcina 80–85 proc. efektyvi ir prieš beždžionių raupų virusą“, – „Lietuvos ryto“ televizijai antradienį sakė virusologas Saulius Čaplinskas.
Beždžionių raupų viruso perdavimas gali vykti per glaudų gleivinės ar nepažeistos odos tiesioginį sąlytį su infekuoto žmogaus kūno skysčiais, odos pažeidimais, taip pat per virusu užkrėstą aplinką, pavyzdžiui, patalynę, rūbus. Sukėlėjas taip pat gali būti perduotas per didelius kvėpavimo takų lašelius ilgalaikio kontakto akis į akį metu.
Beždžionių raupai paprastai nebūna mirtini, dažniausiai pasireiškia karščiavimu, raumenų skausmu, limfmazgių patinimu, nuovargiu. Vėliau atsiranda į vėjaraupius panašus bėrimas ant rankų ir veido. Dažniausiai pasveikstama per 2–4 savaites.
Tačiau medicinos bendruomenės susirūpinimą kelia tai, kad Afrikoje cirkuliavęs virusas pastarosiomis dienomis nustatomas Europoje, o epidemiologams nepavyksta atsekti jo plitimo kelių, liga nustatoma asmenims, kurie nėra lankęsi bedžionių raupų endeminėje zonoje.
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) praneša, kad nustatyta jau daugiau kaip 250 ligos atvejų 16-oje valstybių.
