Lrytas.lt pateikia medikų pasakojimą:
„Mes esame tik žmonės, pasirinkę darbą, kai dažnai tenka emocijas užrakinti giliai stalčiuje ir dirbti „kaip robotams“ skaičiuojant gaivinimo ciklus, vaistų dozes, vertinant paciento būklę ir „čia ir dabar“ koreguojant veiksmus, priklausomai nuo situacijos.
Panaši patirtis mus pasivijo ir prieš keletą dienų, kai namuose įvyko nelaimė. GMP komandos vadovė Reda ir paramedikas Juozas dalijasi iki šiol virpinančiais širdį išgyvenimais: „ Dirbant šiame darbe visada norisi tą daryti tikslingai – t.y. teikti tik skubią, būtinąją ir neatidėliotiną pagalbą. Kvietimai tik atliekant pervežimus nuvilia. Ne to mes mokyti.
Bet kvietimai, kai reikia gaivinti mūsų mažuosius pacientus, yra ir emociškai sudėtingi, todėl ko gero visų mažiausiai laukiami... Viskas gerai – savo darbą mes išmanome ir dirbame. O dispečeris praneša – gaivinamas ketverių metų vaikas. Užspringo. Atvejai su vaikais visada labiausiai veikia emociškai. Net ir visko mačiusius medikus...
Pirma mintis – kad tik greičiau suktųsi tie automobilio ratai... Nuvykstame per 7min. Per tą laiką susidėliojame visus veiksmus, susiskaičiuoju visas reikalingų vaistų dozes, kurios skaičiuojamos tik sužinojus vaiko svorį, ir žinom, kad laiko turim labai nedaug...
Pirmas vaizdas – mama išbėgusi iš namų ir glėbyje laikanti pamėlusį vaiką... Perimam mažąją pacientę, tuo pačiu raminam mamą, imam, darom. Viską, ką reikia ir ką galim padaryti.
Vaikas be sąmonės, nėra kvėpavimo. Fiksuotas žandikaulis. Cianozė. Bradikardija. Noriu pasakyti, kad visais atvejais ir visada dedame maksimalias pastangas padėti. Tik, arba pavyksta, arba būklės, organizmai, aplinkybės nepasiduoda mūsų pastangoms taip, kaip norėtume... Šiuo atveju apie 3 cm riestainio gabalo (kaip vėliau paaiškėjo po bronchoskopijos ligoninėje) nepavyko pilnai pašalinti, bet pavyko jį pajudinti – kažkiek atsiurbti, kažkiek ventiliuojant su deguonies srove nustumti į vieną bronchą ir vaikas pradėjo kvėpuoti!
Išliko bronchospazmas, bet jau mažesnė ir lengviau kontroliuojama grėsmė. Vaikas pradėjo reaguoti į mūsų žodžius ir pagaliau sušuko – MAMA!
Mums pavyko!!! Jausmas tikrai neapsakomas. Labai džiaugiuosi, kad pradėjus teikti pagalbą, po keleto minučių į pagalbą atskubėjo kolegos Audronė ir Liutauras, kad teko dirbti su pačiais profesionaliausiais kolegomis. Dar kartą supratau, kad dirbu aukščiausio lygio komandoje... Po tokio kvietimo beliko visiems nusišypsoti, apsikabinti ir... laukti kito kvietimo...“, – rašoma Kauno rajono GMPS „Facebook“ puslapyje.
