Kunigas Sigitas Jurkštas: „Donorystė yra nieko nekainuojanti galimybė daryti gera kitiems“

Mirus žmogui, jo dalelė gali pratęsti gyvenimą kitam žmogui, kuris galbūt yra kažkieno tėtis, mama, brolis ar sesuo. Sprendimas dovanoti mirusio savo artimojo organus transplantacijai gelbsti ne vieną, o kartais net septynis žmones. Pasak kunigo, Kauno klinikų ir „Arkos“ bendruomenės kapeliono Sigito Jurkšto, donorystė kitiems kartais yra vienintelis būdas gyventi.

Organų donoro kortelė<br>Nacionalinio transplantacijos biuro nuotr.
Organų donoro kortelė<br>Nacionalinio transplantacijos biuro nuotr.
Transplantacijos operacijos akimirka.<br>VUL Santaros klinikų nuotr.
Transplantacijos operacijos akimirka.<br>VUL Santaros klinikų nuotr.
Transplantacijos operacijos akimirka.<br>T.Bauro nuotr.
Transplantacijos operacijos akimirka.<br>T.Bauro nuotr.
Transplantacijos operacijos akimirka.<br>Kauno klinikų nuotr.
Transplantacijos operacijos akimirka.<br>Kauno klinikų nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Aug 16, 2022, 10:55 AM

Nacionalinio transplantacijos biuro prie Sveikatos apsaugos ministerijos kalbintas kunigas S. Jurkštas nurodo, kad Bažnyčios požiūris į organų donorystę yra ne smerktinas, o vertinamas teigiamai. Todėl kunigas skatina nedelsti ir padaryti nemokamą gerą darbą, kuris kitiems žmonėms gali padovanoti gyvenimą.

Organų donorystė – labai jautri tema, sujungianti gyvybę ir mirtį. Ką apie organų donorystę sako Bažnyčia?

– Be abejo, dovanoti ką nors yra labai krikščioniška, ypač jei tai daroma iš meilės Dievui ir artimui, su gera intencija. Organų dovanojimas tikrai nėra mirusio žmogaus kūno išniekinimas. Popiežiškojoje Sveikatos apsaugos darbuotojų chartijoje rašoma: „Su juo visuomet turi būti elgiamasi pagarbiai, kaip ir dera elgtis su žmogaus lavonu, tačiau jam nebūdingas mąstančios būtybės orumas ir aukščiausia gyvo asmens vertė.

Lavonas nėra tikrąja prasme teisių subjektas, kadangi jame nebėra asmenybės, kuri vienintelė gali būti teisių subjektu“. Štai kodėl sprendimas „panaudoti jį morališkai nepriekaištingam ir netgi kilniam tikslui „ne smerktinas, bet vertintinas teigiamai“ (nr. 87).

Tačiau čia tinka prisiminti krikščionybės ir komunizmo palyginimą. Krikščionybė sako: „Kas mano, tai tavo“, o komunizmas: „Kas tavo, tai mano“. Kitaip tariant, žmogus dar prieš mirtį arba jo artimieji po jo mirties, kurie pažinojo jo intenciją, turi atlikti dovanojimo veiksmą.

Kaip rašoma toje pačioje chartijoje: „Gyvas ar miręs asmuo, kurio organas yra imamas, privalo turėti teisę būti pripažintas davėju-donoru, tai yra tuo, kuris savo noru sutiko netekti organo. Persodinimo prielaida yra išankstinis, savanoriškas ir sąmoningas donoro arba teisėtai jam atstovaujančio asmens, dažniausiai jo artimiausių giminaičių, apsisprendimas.

Tai ryžtas padovanoti be jokio užmokesčio kurią nors kūno dalį dėl kito žmogaus sveikatos ir gerovės. Ta prasme medicininis veiksmas yra donoro aukos veiksmas – nuoširdus savęs aukojimas, įkūnijantis esminį pašaukimą meilei ir bendrystei“ (nr. 90).

– Kodėl organų donorystė tokia reikšminga ir svarbi?

– Turbūt to nesuvokiame tol, kol mes patys ar mūsų artimieji nesusiduria su organo transplantacijos poreikiu. Tada labai laukiame ir labai džiaugiamės, kai atsiranda donoras ir gali mums ar mūsų brangiam žmogui išgelbėti gyvybę. Mūsų organai ir visa gyvybė yra tokia sudėtinga, kad net gabiausiems mokslininkams, turintiems naujausią įrangą, toli gražu nepavyksta sukurti ko nors, kas bent iš tolo prilygtų tikriesiems organams.

Yra toks mokslas biomimetika, kuris bando pritaikyti gamtos technologijas žmonių technologijoms. Taigi žmonės tegali tik pamėgdžioti Kūrėją, bet nė iš tolo Jam neprilygsta. Todėl donorystė yra vienintelis būdas gauti trūkstamą organą ir gyventi.

Organų donorystė apipinta daugybe gajų mitų. Ar teko susidurti su žmonėmis, kurie nepritaria organų donorystei, nes bijo, kad paėmus velionio organą jis nepateks į dangų?

– Konkrečiai su šiuo mitu man neteko susidurti, tačiau žmonės dažnai užduoda klausimus dėl palaikų deginimo, turėdami panašių nuogąstavimų. Krikščionys jau nuo pirmųjų amžių praktikavo mirusiųjų kūnų laidojimą kaip prisikėlimo vilties ženklą. Ir istorijos eigoje buvo dešimtys atvejų, kuomet Šventųjų kūnai išliko visiškai nesuirę.

Žymiausias yra Šv. Bernadetos Subiru, Mergelės Marijos apsireiškimo Lurde regėtojos atvejis. Ji mirė būdama 35 metų, nuo tuberkuliozės. Po 30 metų atidarius karstą, jos abitas buvo šlapias ir supuvęs, kryžius surūdijęs, o kūnas nė truputėlio nesuiręs, nors nebuvo niekaip balzamuotas... Jis išliko nesuiręs iki šiol. „National Geographic“ (past. – televizijos kanalas) netgi pastatė apie tai filmą „Sleeping Beauties: The Incorruptibles“ (iš angl. kalbos – Miegančios gražuolės: nepaperkamosios).

Tačiau jeigu tikime, kad Dievas yra visagalis ir gali prikelti mus iš numirusių, tai Jis prikels ir tuos, kurie mirė gaisruose, sprogimuose, avarijose, kurių kūnai neišliko. Panašiai kaip turėdami pastato, pavyzdžiui, bažnyčios brėžinius ir informaciją, galime ją po sugriovimo atkurti, taip turbūt ir Dievas galės atkurti mūsų kūnus.

Be to, Jėzus žadėjo mums atnaujintus, amžinai gyvenančius, materialų pasaulį pranokstančius kūnus. Tad tikrai niekuo nepagrįsta, prietaringa ir juokinga yra mintis, jog į Dangų nepateksi ar neprisikelsi, trūkstant tam tikrų organų... Tačiau amžiną gyvenimą Jėzus žadėjo ne visiems, o tik tiems, kurie vykdo Dievo valią. Tad atsisakymas išgelbėti kitam gyvybę, kai turime galimybę tai padaryti, kaip tik labai apsunkins mūsų patekimą į Dangų.

– Kaip, Jūsų manymu, netekties akivaizdoje nepalūžti ir atrasti stiprybės priimti sprendimą dėl organų donorystės?

– Kartą, kai išgyvenau gyvenime didelę krizę, man dvasios tėvas pasakė tokius žodžius, kurie man padėjo iš jos išbristi: „Kai tau sunku, eik pas tuos, kuriems dar sunkiau“. Taigi, kai susitelkiame ne į savo nelaimę, bet į tai, kaip galėtume kitiems padėti tapti laimingesniems, tuomet ir savo bėdą lengviau išgyventi. Su tokiu požiūriu galima žvelgti į organų donorystę.

Ir, aišku, tikėjimas Dievo buvimu, kurį atrandame ne tik iš Biblijos. Šių laikų mokslas, kaip niekada istorijoje, atskleidžia mūsų visatos tikslų suderintumą, tvarką, grožį, tikslingumą ir pasakišką gyvybės sudėtingumą. Įdomu, kad pagal mokslininkų tikėjimo tyrimus, atliktus Pew Research Center, kuo jaunesni mokslininkai, tuo labiau jie tiki į Dievą (vyriausios kartos mokslininkų į Dievą tiki pusė, o jauniausios kartos – du trečdaliai).

Ši tendencija priešinga likusiai visuomenės daliai – jaunimas tiki mažiau, negu vyresnio amžiaus žmonės. Tai atskleidžia, jog ateizmas rėmėsi mokslo spragomis ir kuo labiau pažįstame šią visatą per naujus mokslinius tyrimus, tuo labiau aiškėja, kad nėra nė menkiausios tikimybės, jog visa ši įspūdinga tvarka ir tikslingas sudėtingumas galėtų atsirasti atsitiktinai... Tai teikia vilties, jog Dievas egzistuoja, ir tai mus turėtų dar labiau paskatinti stengtis daryti gera, kol turime laiko. Donorystė yra nieko nekainuojanti galimybė daryti gera kitiems.

– Po organų transplantacijos žmonės net neturi kam padėkoti už išgelbėtą gyvybę, nes to žmogaus, kuris juos ir išgelbėjo, paprasčiausiai nebėra. Kaip manote, kokia geriausia padėka būtų šiuo atveju?

– Jėzus Kristus mokė: „Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems“ (Lk 6, 31). Priėmę donorystę ir patys galime tapti donorais – įvairiais būdais dovanoti save kitiems. Aišku, kraujo ar organų dovanojimas nėra vienintelis būdas dovanoti save.

Prisimenu tokį 2008 m. filmą „Septynios sielos“, kurio pagrindinis veikėjas per savo klaidą avarijoje nužudo 7 žmones ir paskui suranda kitus 7 žmones, kuriems galėtų po mirties atiduoti savo akis, širdį bei kitus organus. Jis suplanuoja savižudybę, kad galėtų išpirkti savo kaltę...

Jo intencija buvo gera, bet veiksmas blogas. Juk žmogus, kaip visuma, turi daug didesnę vertę, negu visų jo atskirų organų vertė. Tad galėdami gyventi, galime padaryti daug gero kitiems. O krikščionys, tikintys, kad Dievas veikia jų gyvenime ir žmogaus siela nemiršta, gali daryti gera ne tik darbais, bet ir malda, melsdamiesi net ir už mirusiuosius, o ypač mums padariusius daug gero.

– Ką galėtumėte pasakyti tiems, kurie nori įsigyti Donoro kortelę, tačiau vis nedrįsta to padaryti?

– Tikrai žinau, kad daugelis apie tai yra pagalvoję ir norėtų, bet vis neprisiruošia. Kartą viename tyrime buvo bandoma nustatyti, kas žmonėms padeda įgyvendinti savo pasiryžimus. Buvo tiriamos dvi žmonių grupės: narkomanai, kurių valia labai nusilpusi, ir sveiki žmonės.

Kuomet abiem grupėms buvo duodama užduotis atlikti per savaitę kokį nors darbą, abejose grupėse jį atliko nedidelė dalis žmonių. Tačiau kuomet buvo sakoma atlikti tą darbą konkrečią dieną ir konkrečią valandą, net didžioji dalis narkomanų, neturinčių stiprios valios, tą užduotį atliko. Taigi linkiu konkretaus apsisprendimo, kurią dieną ir kelintą valandą aš nueisiu į vaistinę arba www.ntb.lt svetainę ir išsiimsiu Donoro kortelę

Ir linkiu tai padaryti sąmoningai bei su meile, trokštant gėrio kitiems. Kadangi, kaip rašo Šv. Paulius, „jei išdalyčiau vargšams visą, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau“ (1 Kor 13, 3).

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.