Neveltui imta svarstyti iniciatyva GMP medikus Administracinių nusižengimų kodekse (ANK) prilyginti pareigūnams ir tarnautojams. Tuomet už jų garbės ir orumo pažeminimą grėstų baudos.
„Nuolat patiriame užgauliojimus“, – sako laikinai pareigas einantis Vilniaus GMPS išvažiuojamųjų brigadų tarnybos vadovas Igoris Lukaševas ir priduria, kad pacientų nepasirinksi, padėti reikia visiems.
Darbas išties nelengvas. Tenka brautis net į atokius, sunkiai įžengiamus vienkiemius. Arba priešingai – visą parą dideliu greičiu lėkti į tolimus iškvietimus ir automobilyje atidardėti šimtus kilometrų. O skųstis dėl nuovargio negali, tavo pareiga – suteikti pagalbą ir išlaikyti susikaupimą, nežiūrint į aplinkybes.
Įtampa tokiame darbe – neišvengiama. „Žmonės GMP medikų nekviečia kartu pasilinksminti. Jie skambina, nes nelaimė nutiko“, – gyventojų emocijas supranta I.Lukaševas.
Daugiau nei 30 metų skubią pagalbą teikiantis medikas matė visko. Interviu naujienų portalui lrytas.lt jis taip pat papasakojo, kaip žmonės reaguoja į vaizdo kameras greitosios automobilyje, telefonu priimamus gimdymus ir neįprastą tragiškų autoavarijų liudininkų ramybę.
– Kodėl manote, kad medikų orumą turėtų ginti Administracinių nusižengimų kodeksas?, – paklausiau I.Lukaševo.
– Reikėtų pradėti nuo mūsų panašumų su pareigūnais. GMP medikai juk vyksta į tuos pačius kompleksinius iškvietimus, kur važiuoja ne tik greitoji, bet ir gaisrinė, policija. Žmonės mu pasiekia tuo pačiu skubios pagalbos numeriu 112. Nereikia pamiršti, kad ir greitosios medikai yra veikiantysis ekstremalių situacijų valdymo elementas.
Greitosios ir policijos darbas matuojamas panašiais rodikliais. Pavyzdžiui, vertinamas operatyvumas, mieste turime atvykti per 15, kaime – per 25 minutes nuo iškvietimo.
Jeigu pacientas sudėtingas, privalome kuo skubiau pristatyti, pavyzdžiui, į trečio lygio ligoninę. Dirbant kaimo vietovėje tai gali užtrukti valandą ar net daugiau. Tuo laiku turime gelbėti ligonį ir tuomet, jei jis yra neramus, apsinuodijęs, turi psichikos sutrikimų. Reikia suprasti, kad pacientai būna ir asocialūs žmonės. Nuolat patiriame užgauliojimus. Su pacientu liekame vienui vieni.
Svarbus aspektas, kad teikiame pagalbą pavojingoje aplinkoje. Pavyzdžiui, važiuojame į autoįvykius, žiemą susiduriame su nepravažiuojamais kaimo keliais. Tada reikia pėsčiomis nueiti ne vieną kilometrą, o ligonį parsitempti rogutėmis, jeigu tokias bent randame. Ir per stiprų lietų kaimo vietovėse mašina ne visur pravažiuoja.
Reikia įvertinti, kad darbas be proto sunkus. Jeigu iškvietimų skaičius didelis, nelieka laiko net pavalgyti. Pamaina gali trukti 24 valandas arba net ilgiau. Sakykime, darbo pabaigoje gauname skubų iškvietimą. Nepasakysi: „nevažiuosiu, laukite kitos pamainos“.
Konkretus atvejis – autoįvykis Šalčininkuose praėjusią savaitę, kai trys žmonės žuvo vietoje, dar tiek pat nukentėjo. Ten brigados turėjo ir 5 valandų viršvalandžius. Įsivaizduokite, ką tai reiškia po 24 valandų pamainos dar papildomai tiek dirbti. Taip yra, darbo nemesi, sunkaus ligonio kitai pamainai nenuveši, neatiduosi.
– Sakote, kad medikų darbas ypač sunkus, o pacientai ne visada elgiasi adekvačiai. Bet ar bauda privers juos susiturėti?
– Manau, taip. Pavyzdys – Latvijoje ir Estijoje GMP automobiliuose įrengtos vaizdo kameros. Net apsvaigęs pacientas aprimsta, kai pamato kamerą ar užrašą, kad filmuojama. Prieš 4–5 metus ir Vilniuje atlikome tokį eksperimentą: viename automobilyje įrengėme dvi vaizdo kameras.
Tai buvo brigada, kuri aptarnavo Naujininkų rajoną. Tais laikais dar buvo romų taboras. Žinokite, su šita naujove pasibaigė visi nesusipratimai, neliko ir įžūlaus, „chamiško“ elgesio apraiškų. Į automobilį įlipęs žmogus žinodavo, kad yra filmuojamas. Tas jį sudrausmindavo.
Bet mums kameras turėti uždraudė dėl duomenų apsaugos. Tuo projektas ir pasibaigė. Tačiau negaliu suprasti, kodėl Latvijoje, Estijoje, neabejoju, ir kitose Europos Sąjungos šalyse tas galima, o pas mus ne? Gatvėse kameros juk kabo ir niekas dėl to neprieštarauja.
– Bendraujate su įvairiais žmonėmis, sulaukiate daug pykčio. Kaip tvarkotės su negatyviomis emocijomis?
– Kai kalbamės su naujais darbuotojais, mes jiems akcentuojame, kad tai, kas vyksta darbe, ten turi ir likti, nevalia neigiamo krūvio parsinešti namo.
Būna idėjiško jaunimo, žmonių, kurie galvoja, kad skubame į pagalbą, o mūsų visi laukia. Deja, realybė kitokia – darbe daug neigiamų emocijų. Kita vertus, suprantama, kad žmonės GMP medikų nekviečia kartu pasilinksminti. Jie skambina, nes nelaimė nutiko.
Kita problema, kad tie iškvietimai ne visada pagrįsti – dėl galvos skausmo ar sutrikusio kraujospūdžio. Be abejo, 112 surinkusiam žmogui atrodo, kad jo susirgimas labai rimtas, bet atvykęs medikas mato kitaip. Ne visada jis susilaiko, būna pasako, ką galvoja.
Tiesa, darbuotojus raginame, liaudiškai tariant, „suvaldyti liežuvį“. Taip jau yra: žmogus mano, kad jam nelaimė, jis greitosios laukė 5–7 minutes, o atrodo, kad amžinybė praėjo.
– Dažnai žmonės greitąją kviečia be rimtos priežasties?
– Kad žmogus neskubios pagalbos atveju nekviestų greitosios, pirmiausia reikia, jog paslaugos būtų prieinamos ligoninėse. Žmogus žino, kad jo klinika nėra pakankamai išreikšta, gydytojas jo iš karto nepriims, gaus talonėlį po savaitės, dviejų.
O greitąją visada gali išsikviesti. Nesvarbu, kad atvejis neskubus ir priėmimo skyriuje teks pralaukti 3–4 valandas. Galiausiai, žmogus gaus atitinkamą pagalbą.
Žiūrint procentaliai, galima sakyti, kad pusė iškvietimų būna ne visai pagrįsti. Deja, jų nemažėja.
– Prieš mėnesį garsiai nuskambėjo istorija Anykščiuose, kai rungtynių metu susmukus krepšininkui artimiausia laisva GMP brigada buvo už 30 kilometrų. Kiek tankus GMP tinklas Vilniaus apskrityje?
– Įvairiose Vilniaus miesto dalyse išdėstytos 12 GMP pastočių. Bet paimkime Grigiškes, kur stovi viena brigada. Daugiau ten laikyti negalime, brigadų yra tiek, kiek priklauso pagal gyventojų skaičių. Taip nustatyta ministro įsakyme.
Sakykime, Grigiškėse budinti brigada išvažiavusi, o gaunamas dar vienas iškvietimas. Tuomet važiuos automobilis iš artimiausios pastotės. Tai gali būti Karoliniškės, Senamiestis arba Pilaitė. Atitinkamas bus ir laikas.
Vilniaus apskrityje yra ir sunkiau pasiekiamų kaimiškų vietovių. Į Dieveniškių kilpą Šalčininkų rajone veda vienas kelias, niekaip kitaip ten nenuvažiuosi. Švenčionių rajone yra Adutiškis – labai didelis atstumas iki ten. Bet pačiame Adutiškyje brigados nepastatysi. Juk per parą gali nebūti nė vieno kvietimo, o kartais važiuoti reikia ir 3 kartus. Nieko nuspėti negali.
– Į kiek iškvietimų per parą pavyksta sulakstyti?
– Mieste vidutiniškai gaunasi 16 iškvietimų. Bet brigada per juos suvažinėja 160–200 km. Rajone gal bus tik šeši iškvietimai, bet gali suvažinėti net 900 km. Žinau konkretų atvejį, kai Elektrėnų brigada per vieną parą suvažinėjo 1050 km.
Kartais važinėjimas išvargina labiau nei patys iškvietimai. Vilniaus GMPS stengiamės, kad automobiliai būtų kuo patogesni. Juk dirba ir moterys, ir vyresni žmonės. Priklausomai nuo metų laiko, jie turi kęsti ir šaltį, ir karštį.
Gal kažkam atrodo, kad greitosios automobilyje malonu sėdėti, bet tai yra mūsų darbo vieta. Didžiąją laiko dalį praleidžiame būtent automobilyje. Būna, ateini darbo pradėti ir dorai pamainos priimti nespėji, nes dispečeris praneša, kad tavo rajone iškvietimas. Gali būti, kad į pastotę grįši jau tik vėlai vakare. Tai automobilį patikriname ir dezinfekuojame jau būdami pakeliui.
– Tenka girdėti apie istorijas, kai GMP brigada kviečiama į jau prasidėjusį gimdymą. Turite tokios patirties?
– Gimdymai ir pranešimai apie dūstančius vaikus – iškvietimai, kai privalai pasitempti, savo veiksmus apmąstyti dar kelyje.
Kai praneša apie gimdymą eigoje, žinoma, dispečeris bendrauja su šalia esančiu žmogumi arba pačia gimdyve, duoda instrukcijas. Ne kartą ir pats esu priėmęs gimdymą telefonu. Labai įdomi patirtis, nes tenka įjungti vaizduotę, kad suprastum, kas vyksta. Kadangi dirbu ir brigadoje, galiu geriau įsivaizduoti situaciją.
Toks aspektas: skatinamas fiziologinis gimdymas, todėl būna atvejų, kai į ligoninę jau atvykusi moteris paleidžiama namo, nes gimdos kaklelis nėra pakankamai prasivėręs. Nepraeina para ir gimdyvė vėl kviečiasi greitąją.
Atsakomybė dviguba, nes pasirūpinti reikia ir moterimi, ir naujagimiu. Juk ne visi gimdymai praeina taip, kaip vadovėlyje surašyta. Visa laimė, kai atlėkę randame jau sėkmingai pagimdžiusią moterį. Kitas reikalas – gimdymas prasideda mums atvažiavus. Tuomet naują gyvybę priimame namie.
Gimdymo namuose labai stebisi dėl tokių atvejų: „kodėl jūs taip jaudinatės?“, – klausia jie greitosios medikų. Bet ligoninėje daug žmonių sukasi, reikės – ateis pagalba. O kai moteris gimdo namie, lieki vienas su vairuotoju. Dėl to mes ir jaudinamės.
– Tikriausiai ir į autoįvykius neįmanoma važiuoti ramia širdimi...
– Tiesa, niekada nežinai, ką ten rasi. Kartais praneša apie didžiulę nelaimę, daug prispaustų žmonių, o atvažiavęs pamatai, kad atvejis paprastas. O būna priešingai – gauni pranešimą: „autoįvykis, nesmarkiai sužeistas žmogus“, bet atvažiavęs pamatai, kad žmogus guli be sąmonės...
Tai priklauso ir nuo to, kaip pranešimą pateikęs žmogus išpasakoja. Dispečeris nori susirinkti visą informaciją, klausinėja, o skambintojas kartais dėl to pyksta, sako: „Jūs greičiau važiuokite.“ Todėl dispečeris yra greitosios širdis. Nuo jo priklauso, kiek tiksli informacija bus surinkta. Bet jei žmogus pyksta, nenori pasakoti, meta ragelį, daug iš jo neištrauksi.
Labai sunkūs ir tie iškvietimai, kai praneša apie dusulį, skausmus širdies plote ir išpylusį prakaitą, plintantį skausmą. Tuomet ruošiesi, kad bus sunkus miokardo infarktas, su nestabilia hemodinamika, galbūt reikės panaudoti ir defibriliatorių.
– Kaip dažnai situacija atvykus neatitinka to, kas buvo pranešta?
– Dirbdamas dispečerinėje visai neseniai turėjau įdomų atvejį. Buvo skambutis iš Bendrojo pagalbos centro apie autoįvykį Nemenčinės plente, važiuojant link Antavilių.
Buvo aktyvuota artimiausia brigada, ji važiavo į vietą, bet nusprendžiau paskambinti iškvietėjui pasitikslinti informacijos. Atsiliepė žmogus labai ramiu balsu ir pasakojo: „Žinote, vaikštau, vienas žmogus guli ant žemės, lyg ir kvėpuoja, bet be sąmonės. Prieinu prie automobilio – sėdi žmogus prie vairo, bet be gyvybės ženklų. Kitas, žiūriu...“
Žmogus ramiausiai vaikšto, viską pasakoja, o, įsivaizduokite, ten buvo šeši nukentėję žmonės, vienas jų – miręs. Iš karto išsiuntėme penkias papildomas brigadas. Gyvenimas toks įdomus, nevyksta pagal mūsų instrukcijas.
