Tad – kodėl taip yra? Ar mokame teikti pirmąją pagalbą užspringusiam, skęstančiam ar po automobilių avarijos? Ar žinome, ką daryti ir kaip?
„Vien jau iš savanaudiškų paskatų norėčiau, kad visi esantys aplink mane mokėtų teikti pirmąją pagalbą. Deja, taip nėra“, – „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ sakė gydytoja anesteziologė-reanimatologė Asta Krikščionaitienė.
Neeilinė istorija
Laidos metu ji užsiminė ir apie ypatingą įvykį Kaune, kai greitai veikę atsitiktiniai žmonės padėjo išgelbėti po automobiliu prispaustos moters gyvybę.
A.Krikščionaitienė pabrėžė visoms situacijoms pasiruošti negali net gydytojai, bet kai įvairių įgūdžių turintys žmonės suvienija jėgas, įveikiamos net sunkios kliūtys.
„Ne visos situacijos aiškios. Kaip pirmosios pagalbos teikėja turiu tokių patyrimų, fantastiškų situacijų.
Teko gelbėti moterį, kurią buvo prispaudęs automobilis, ji nustojo kvėpuoti.
Tai buvo vieša vieta – Kauno miestas. Mačiau, kad ji miršta, automobilio pakelti neįmanoma.
Vyrai iš kažkur rado domkratą. Jis neveikia. Ką daryti?
Sakau: duokit antrą.
Nežinau, iš kur atsirado antras domkratas, bet automobilį juo šiek tiek pakėlėme, moteris pradėjo kvėpuoti, atgavo sąmonę ir buvo išgelbėta.
Tai buvo visos komandos darbas. Po tokių situacijų jauti didžiulį džiaugsmą ir dėkingumą.
Aiškiai suprantu, kad vienas lauke – ne karys, net jei tu reanimatologas. Aš pati to domkrato nebūčiau niekaip pastačiusi, bet kažkas mokėjo“, – pabrėžė A.Krikščionaitienė.
Ragina nebijoti
Tačiau radijo laidoje buvo ne tik džiaugtasi sėkmės istorijomis, bet gvildentos su lietuvių pasirengimo teikti pirmąją pagalbą stoka susijusios problemos.
Pastebima, kad kritiniu atveju žmonės išsigąsta. O kas jei ne padėsi, o tik pakenksi?
„Jeigu žmogus buvo be gyvybės požymių, tai jam labiau pakenkti neįmanoma. Gali tik padėti, nes žmogus jau yra miręs ir neturi jokių šansų, jeigu tu nepradėsi daryti krūtinės ląstos paspaudimų“, – pabrėžė gydytoja.
Ji pridūrė, kad gaivinant vyresnį žmogų nereikėtų išsigąsti trakštelėjimo. Tai nereiškia, kad žmogus buvo sužalotas.
„Jeigu rankos uždėtos taisyklinai ant paties krūtinkaulio, nuo jo gali atsikabinti kremzliniai šonkaulių galai. Girdisi trakštelėjimas, kuris dalį žmonių išgąsdina. Bet realiai šito lūžio net nesimato rentgeno nuotraukoje, jie sugyja be pasekmių.
Žinoma, kad gaivinant žmogų ilgai, būna ir daugybiniai šonkaulių lūžimai, bet jei pavyksta išgelbėti gyvybę, šitos komplikacijos pasirodo menkos.
Tokių atvejų, kad kažkas būtų nuteistas už pirmosios pagalbos teikimą nebūna. Tai yra gryniausias mitas, o ne realybė“, – patikino A.Krikščionaitienė.
Raudonojo kryžiaus pirmosios pagalbos instruktorė-lektorė Agnė Jankauskienė taip pat pastebėjo, kad mokymų metu žmonėms kyla abejonių. Tuomet jiems užduodamas klausimas: mirtis ar keli lūžę šonkauliai – kas geriau?
„Visi akimirkai nutyla ir supranta, kad bet kokiu atveju svarbiausia yra gyvybė“, – sakė A.Jankaukienė.
Padės išvengti kaltės jausmo
A.Krikščionaitienė ragino įvertinti, kad nuo nelaimės neapsisaugosi. Todėl žmogus turi tik du pasirinkimus. Pirmas – atsidurti bejėgiškoje situacijoje, kai šalia tavęs miršta artimas žmogus, o tu nežinai, kaip jam padėti.
„Kita situacija – aš paskiriu savo laiko ir įgyju įgūdžius, kuriuos galiu pritaikyti. Tikimybė, kad mano pagalba padės, ženkliai padidėja. Taip, gali būti situacijų, kai nieko negali pakeisti, bet tai yra visiškai kitas jausmas.
Patikėkite, aš kaip reanimacijos gydytoja, dažnai sulaukiu artimųjų klausimų: „Daktare, ar viską padariau? O jei būčiau daręs anksčiau, greičiau, labiau...“
Net ir nekalti žmonės jaučia kaltę. Siūlyčiau geriau pasiruošti nemaloniai situacijai“, – patarė A.Krikščionaitienė.
Mokymai – dėl akių
Specialistai tikino, kad baimių atsikratyti geriausiai padeda nuoširdus dalyvavimas mokymuose.
Su gyvybei grėsmingomis situacijomis, tokios kaip širdies priepuolis, skendimas, gyventojai susiduria retai, todėl jos kelia stiprų stresą. Todėl neretai ir žinių apie pirmąją pagalbą turintys žmonės pasimeta, nesugeba pritraikyti to, ką žino.
„Neužtenka prieš 30 metų būti išklausius pirmosios pagalbos kurso. Gaivinimo įgūdžius atnaujinti reikia daug dažniau, kad žmogus būtų pasiruošęs.
Kita prežastis – Lietuvoje vis dar gaji kultūra pirkti sertifikatus, mokėti už nekokybišką paslaugą. Pasigendu ir kontrolės (…) visi puikiai žinome, kad dauguma žmonių tik formaliai yra mokęsi pirmosios pagalbos, bet iš tikrųjų nieko nemoka“, – pastebėjo A.Krikščionaitienė.
Tačiau Higienos instituto Sveikatos stiprinimo centro vadovas Romualdas Sabaliauskas tikino, kad prievarta žmogaus nieko neišmokysi. Jis turėtų suprasti, kam reikalingi gaivinimo įgūdžiai.
„Manau, kad reikėtų daugiau sąmoningumo. Visi žmonės nuo 16 m. turėtų mokėti suteikti pirmąją pagalbą“, – sakė R.Sabaliauskas.
Brangi kiekviena minutė
Kiek žmonių Lietuvoje miršta dėl to, kad laiku nesulaukia kokybiškos pirmosios pagalbos?
„Negaivinant kiekvieną minutę 10 proc. sumažėja tikimybė išgelbėti žmogų. 10 minučių aplinkiniai nieko nedarė, laukė greitosios, tuomet net medikams atkūrus širdies veiklą smegenys jau bus negrįžtamai pažeistos“, – paaiškino A.Krikščionaitienė.
Ji atkreipė dėmesį, kad Skandinavijos šalyse ypač išplėtotas defibriliatorių tinklas. Kopenhagos gatvėse šį prietaisą galima rasti 100 metrų.
Skandinavų patirtis rodo, kad aplinkiniams sureagavus ir panaudojus defibriliatorių net 90 proc. žmonių sugrįžta į normalų gyvenimą.
„Pirmoji gaivinimo komanda, ta, kurią sudaro greta buvę žmonės, ne medikai, yra pati svarbiausia. Jeigu ji nesusibūrė, nepradėjo teikti pagalbos, tai ką paskui bedarytų medikai, rezultato neduos“, – pabrėžė A.Krikščionaitienė.
R.Sabaliauskas pasakojo, kad įvairiose Lietuvos miestuose, žmonių susibūrimo vietose taip pat kabo defibriliatoriai. Vieno prietaiso kaina – nuo 1 iki 2 tūkst. eurų.
Pagal specialų projektą 5 tūkst. savanorių apmokyti teikti pagalbą ir telefone turi programėlę, kuri praneštų, jei netoliese esančiam žmogui prireiktų skubios pagalbos.
Mokytis gaivinti turi net vaikai
A.Jankauskienė pasakojo, kad gaivinimo įgūdžių Lietuvoje bandoma mokyti ir vaikus. Šia veikla užsiima Visuomenės sveikatos biurų darbuotojai.
„Žinoma, tai tik pradžia. Vienam specialistui tenka 800 mokinių, o dar yra begalės kitų temų, įskaitant sveiką mitybą ir visa kitą. Tad mokymai nebūna tokie kokybiški, bet pirmas žingsnis yra žengtas“, – pabrėžė A.Jankauskienė.
Paklausta, ar privalomi pirmosios pagalbos mokymai mokyklose būtų nebloga mintis, Raudonojo kryžiaus atstovė pastebėjo, kad moksleiviai į privalomus dalykus žiūri palankiau, nei suaugusieji.
„Skirtumas jaučiasi, kai mokytis ateina jaunesnio amžiaus publika. Pas vyresniuosius yra išlikę stereotipų: „negi jūs dabar mus tris valandas kankinsite? Taigi kartą parodėte ir gana“.
O mokiniai būna labai smalsūs, jiems labai įdomu, kaip pirmąją pagalbą suteikti. Manau, nebūtų blogai, jie jiems šių įgūdžių išmokti būtų privaloma“, – sakė A.Jankauskienė.
A.Krikščionaitienė pridūrė, kad vaikų mokymui skirtos itin aiškios europinės rekomendacijos. 12–13 m. vaikai turėtų dvi valandas per metus skirti pirmosios pagalbos mokymui. Tai gali būti integruota į esamų mokyklinių disciplinų programą.
„Viena biologijos ir viena fizinio lavinimo pamoka galėtų būti skirta pradiniam gaivinimui. Yra daug įvairių sprendimų“, – pastebėjo gydytoja.
Pasak jos, didelėje JAV dalyje moksleivių mokymas gaivinti yra privalomas.
