Skubios pagalbos gydytojas A. Černauskas: „Ko tu čia atėjai?“ – blogiausia, ką gali pasakyti medikas

Vidutinio amžiaus moteriai – trys kėdės. Ant vienos sėdi, kitos dvi – ištiestai kairei kojai padėti. Skauda.

Skubiosios medicinos gydytojas Andrius Černauskas<br>RVUL  nuotr.
Skubiosios medicinos gydytojas Andrius Černauskas<br>RVUL  nuotr.
Skubiosios medicinos gydytojas Andrius Černauskas<br>RVUL  nuotr.
Skubiosios medicinos gydytojas Andrius Černauskas<br>RVUL  nuotr.
RVUL Priėmimo skyrius.<br>T.Bauro nuotr.
RVUL Priėmimo skyrius.<br>T.Bauro nuotr.
Skubiosios medicinos gydytojas Andrius Černauskas<br>RVUL  nuotr.
Skubiosios medicinos gydytojas Andrius Černauskas<br>RVUL  nuotr.
Skubiosios medicinos gydytojas Andrius Černauskas<br>RVUL  nuotr.
Skubiosios medicinos gydytojas Andrius Černauskas<br>RVUL  nuotr.
Skubiosios medicinos gydytojas Andrius Černauskas<br>RVUL  nuotr.
Skubiosios medicinos gydytojas Andrius Černauskas<br>RVUL  nuotr.
Skubiosios medicinos gydytojas Andrius Černauskas<br>RVUL  nuotr.
Skubiosios medicinos gydytojas Andrius Černauskas<br>RVUL  nuotr.
Traumatologijos skyrius<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Traumatologijos skyrius<br>V.Ščiavinsko nuotr.
RVUL Priėmimo skyrius.<br>V.Balkūno nuotr.
RVUL Priėmimo skyrius.<br>V.Balkūno nuotr.
Skubiosios medicinos gydytojas Andrius Černauskas<br>RVUL  nuotr.
Skubiosios medicinos gydytojas Andrius Černauskas<br>RVUL  nuotr.
Daugiau nuotraukų (10)

Lrytas.lt

Mar 17, 2023, 7:55 PM, atnaujinta Mar 20, 2023, 8:59 AM

Trečiadienio vidurdienis Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Priėmimo-Skubiosios pagalbos skyriuje. Savo eilės laukia bent tuzinas pacientų. Visi mieliau būtų kažkur kitur. Sena medicinos darbuotojų tiesa – niekas nesikreipia į gydytoją laime pasidalinti.

„Būna daug blogiau. Šiandien visai rami diena“, – rodydamas kelią tylaus kampelio link prataria skubiosios medicinos gydytojas Andrius Černauskas.

– Darbas skubios pagalbos skyriuje neatsiejamas nuo konfliktinių situacijų. Kodėl jos kyla? – paklausiau A.Černausko.

– Priežastis numeris vienas – konsultacijos laukimo laikas. Pacientai, kurie į skubiosios pagalbos skyrių atvyksta tinkamu adresu, kai būtina neatidėliotina apžiūra, dažniausiai nepyksta. Jiems pagalba teikiama nedelsiant, todėl skundų ir konfliktų nebūna.

Bet kiti pacientai, besikreipę ne tuo adresu, kurie turėjo apsilankyti poliklinikoje, bet atėjo į skubios pagalbos skyrių, privalo palūkėti, nes pirmiau apžiūrimi laukti negalintys žmonės.

Didžiąją dalį neigiamų emocijų sugeria mūsų registratorės ir slaugytojos, nes laukiamajame įtampa būna didžiausia. Bet skundai ir iki gydytojo ateina. Žmogus nepatenkintas, nes tris valandas laukė, o tada gydytojas pasakė, kad jam nei tyrimų, nei skubaus gydymo nereikia.

– Jūsų manymu, ką medikas turi padaryti, kad pacientas visada būtų patenkintas jo darbu?

– Pas gydytoją atėjęs žmogus bet kokiu atveju turi pasijusti išklausytas. Manau, kad žmogiškasis kontaktas yra raktas į sėkmę. Skubios pagalbos galbūt nereikia, bet žmogus jaučia negerus kūno simptomus, jam kilo nerimas. Kai diagnozės neturi, nenuostabu, kad bijai sunkiai susirgti, mirti.

Gydytojas tą paciento žinutę turi priimti, su kiekvienu atėjusiu bendrauti, suprasti jo nuoširdų nerimą. Žmogaus norai ir bėdos turi būti išgirstos nuo pirmos konsultacijos sekundės. Tada ir nuraminti pacientą gali, aiškiai pasakyti: jūsų gyvybei pavojus negresia.

Deja, nutinka ir taip, kad žmogus išgirsta irzlų klausimą: „Ko tu čia atėjai?“ Tai yra blogiausias dalykas, kurį medikas gali pasakyti pacientui. Jei gydytojas supranta, kad pacientas praktiškai sveikas, tai jis turi pranešti gerą žinią, ją paaiškinti, nuraminti žmogų, o ne pasiųsti namo nusivylusį.

– Apsilankymas skubios pagalbos skyriuje – ne kasdieniškas atvejis. Ar žmonės gerai įsivaizduoja, kas jų čia laukia?

– Pas mus apsilanko žmonės iš visos Lietuvos. Neretas yra turėjęs patirčių kitose gydymo įstaigose. Tą įsivaizdavimą pacientai atsineša ir čia. Kartais lūkesčiai būna per maži, o kartais – per dideli.

Vieni žmonės aiškiai pasako, kad ligoninėje nėra gulėję, nes pas juos poliklinika gerai susitvarkydavo, su sveikata taip blogai niekada nebuvo. Tada priimi signalą, kad žmogus į skubios pagalbos skyrių atvažiavo, nes tokios rimtos problemos gyvenime dar neturėjo.

Kiti turi priešingą įsivaizdavimą – atvažiavau, todėl jūs turite mane iš karto guldyti į ligoninę. „Aš taip pratęs, mano gydytojai žinodavo, kad be reikalo nevažiuoju“. O mes taip nedarome, pirma turime atlikti tyrimus, sulaukti jų rezultatų. Gali būti ir taip, kad viskas užtruks 8 valandas, o galutiniame rezultate žmogus į ligoninę nebus guldomas.

– Kiek dar stiprus tas noras būti paguldytam į ligoninę?

– Tai yra labiau vyresnės kartos dalykas. Neretai taip ir sako: „Prašau mane guldyti į ligoninę ištyrimui“. Mes turime paaiškinti, kad mes pirmiau nustatome diagnozę ir į ligoninę guldome tik tada, jei reikia gydymo ligoninėje. Kitu atveju, išleidžiame gydytis ambulatoriškai.

Šitas, žinoma, galioja vaikštantiems. Jeigu žmogų atveža be sąmonės, tai visiems aišku, kad jis turi atsigulti į ligoninę, nes gydymas tikrai reikalingas.

Bet ir tarp jaunų žmonių pasitaiko, kad nori pagulėti ligoninėje dėl bet kokios priežastis. Vien nuo amžiaus tai nepriklauso.

– Vienoje internetinėje platformoje buvęs jūsų pacientas rašė, kad esate gydytojas, kurio galima „drąsiai klausti net kvailiausių klausimų“. Dažnai pastebite, kad žmonės kažką nutyli, bijo klausti?

– Tai kasdienis dalykas. Galbūt aš pats šiek tiek paprovokuoju, paklausiu daugiau, kad geresnį vaizdą susidaryčiau, kas nutiko žmogui.

Yra jautrių temų. Žmonės nenori pasakoti apie traukulius, alpimus, nes bijo, kad atsiras įrašas, jie negalės vairuoti, dirbti. Pacientai taip pat neprisipažįsta dėl psichotropinių medžiagų vartojimo.

Net jei tai seni epizodai, nutikę prieš 5 metus, žmonės linkę nuslėpti.

Tas pats galioja ir alkoholiui. 50 proc. atvejų žmogus neigia vartojantis, nors mes matome objektyvius požymius, rodančius, kad žmogus ilgą laiką vartojo alkoholį, turi tą problemą.

– Suprantu, kad skaitote pacientų atsiliepimus apie save. Kuo Jums svarbus grįžtamasis ryšys?

– Darbo skubios pagalbos skyriuje specifika tokia, kad pacientą matai pirmą ir paskutinį kartą. Būna, žmogus pajaučia minimalius simptomus ir kreipiasi į mus, nes esame pasiekiami visą parą.

Bet gal aš ne visus ligos „nagus“ pamatau ir pacientą nuraminu, kad nieko nėra. O gal po to kažkas išaiškėjo? Man dėl to įdomu. Aš galiu nujausti, kuris pacientas atsiliepimą rašo. Man tai būna patvirtinimas, kad su tuo žmogumi viskas tikrai buvo gerai, aš nieko nepražiūrėjau.

– Pacientai sako, kad gydytojai „pavargsta nuo gyvenimo ir darbo rutinos“. Jūs dar nepavargote?

– Į tai žiūriu objektyviai. Matau ir kolegas, aplinkinius, kada žmogus eina link perdegimo. Kai atsiranda cinizmas ir visų paciento bėdų neigimas, suprantu, kad žmogus jau yra perdegęs. Pacientai tokius dalykus, savaime suprantama, pastebi.

Būna, matau, kolegai reikia intervencijos, atostogų ar darbo pobūdį šiek tiek pakeisti. Jeigu žmogus dirba vienoje vietoje, nuobodų monotonišką darbą, faktas, kad jo baterijos išsikrauna. Jei įmanoma, bandome taikyti pokyčius.

Apie save ir juokais, ir truputį rimtai sakau, kad esu perdegęs bent 5 kartus. Pirmą kartą to sąmoningai nepastebėjau, nesupratau, bet kitus kartus pajutau, kad einu link perdegimo, pradėjau taikyti sau intervencijas.

Ilgesnės atostogos, maksimalus atitrūkimas nuo darbo per laisvadienius – ėjimas į gamtą, sportas. Galiausiai pailsi ir jėgos grįžta. Jeigu žmogus supranti, kas su tavimi vyksta, neužsimerki prieš tai, žymiai lengviau kažko imtis. Jau įkritus į perdegimo duobę iš jos išlipti labai sunku.

Ir jaunesniems kolegoms patariu darbo nesinešti į namus, o namų į darbą. Nereikia maišyti šitų sferų. Darbinį paštą tikrinkite, kai esate ligoninėje, o namie apie tai pamirškite.

– Koks momentas buvo pats sunkiausias Jūsų profesiniame gyvenime?

– Ne toks senas atsitikimas. Tai trumpas atvejis, bet baigėsi nelaimingai. Aš ir mano komanda viską padarėme gerai. Komunikacija su pačiu pacientu buvo puiki, greitai užmegztas ryšys, žmogus pasisakė, buvo smagu bendrauti.

Deja, be proto gaila, kad jauno žmogaus išeitis buvo letali. Negalėjome nuspėti tokios staigios eigos. Ryšys buvo trumpas, bet labai kokybiškas, tiesiog neeilinis – labai skaudu. Po to itin sunku atsigauti.

– Darbas skubioje pagalboje – įtemptas ir sunkus. Jus tai „veža“?

– Mane „veža“ tai, kad į mus kreipiasi daug ir įvairių žmonių. Esame medicininiai detektyvai – turime įjungti ne tik specialybinius jutimus, bet ieškoti užuominų ir aplink. Juk pasitaiko ir smurtinių, trauminių, toksikologinių atvejų.

Būna ateina žmogus, kurį dvi savaites poliklinikoje tyrinėjo, o tu surandi, kas jam blogai. Tas irgi „veža“.

Kitas aspektas – kai atveža kritinės būklės pacientą, gana dažnai galime gauti greitą efektą: žmogus atvažiuoja be sąmonės, blogai kvėpuoja, kraujospūdis mažas arba neišmatuojamas. Padaręs tam tikrus veiksmus per 10–15 minučių dažnai pamatai ekstremalų pokytį, paciento būklė stabilizuojasi.

– Lietuviai skundžiasi sveikatos paslaugų prieinamumu. Jūs, kaip žmogus iš vidaus, matote šitą problemą?

– Žmonės tų bėdų neišsigalvoja. Skubioje pagalboje matome visas sveikatos priežiūros sistemos ydas. Nesuveikė pirminė grandis – pacientas važiuoja pas mus, stacionare bėdos – važiuoja pas mus, rajoninėje ligoninėje blogai – važiuoja pas mus, Vilniaus mieste ligoninė ne taip sudirba – važiuoja pas mus. Mes viską matome.

Gyventojai šitą problemą ne iš piršto laužia, nereikia tų sistemos ydų neigti. Būtina atvirai kalbėti, diskutuoti, ieškoti ir imtis sprendimų. Kalbame, kad praėjo 30 metų, o jokia sveikatos reforma nepadaryta.

Bet žiūrėdamas per savo prizmę matau teigiamų pokyčių, judame gera linkme. Kai pradėjau dirbti, buvo tiek bėdų, kad maniau, to išspręsti neįmanoma. Aktyviai dirbu jau beveik 10 metų, matau kardinalius pokyčius ir tikiu, kad perspektyva šviesi.

***

Naujienų portalas lrytas.lt rengia projektą „Ačiū medikams“, kurio metu publikuojami pokalbiai su pacientų bėdoms jautriais gydytojais, slaugytojais, greitosios medicinos pagalbos darbuotojais ir kitais sveikatos priežiūros specialistais.

Padėką savo mylimiausiam medikui galima parašyti šiame puslapyje: Ačiū medikams.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.