„Per 20 metų buvo 600 nesutikimų, o per metus pasidarė virš 5 tūkstančių“, – į popierių šūsnį kabinete rodo Nacionalinio transplantacijos biuro direktorė Audronė Būziuvienė.
Organų donorystės procesas Lietuvoje patyrė reputacinę žalą.
„Iš pokalbių su gydytojais matome, kad situacijos kuomet žmonės nepritaria organų donorystei tapo 30 proc. dažnesnės.
Viena iš priežasčių – kilęs neaiškumas. Šeimos nariai medikams paaiškina, kad girdi neigiamą nuomonę, jie nežinojo, ką velionis galvojo ir nėra apsisprendę“, – pasakoja A.Būziuvienė.
Suaktyvėjusi dezinformacija turės skaudžių pasekmių. Per metus Lietuvoje atsirasdavo apie 50 aktyvių organų donorų. Naujos tendencijos rodo, kad šiemet bus maždaug 35. Vadinasi, gydytojai galės atlikti keliomis dešimtimis mažiau transplantacijų.
Sergantiems ir organo persodinimo laukiantems žmonėms – tai baisi žinia.
Jei donoras neatsiranda, o paciento būklė pablogėja, galiausiai būna per vėlu transplantacijai.
„Deja, taip būna – žmonės miršta“, – sako A.Būziuvienė.
Panika dirbtinai sukelta dėl Seime „pakibusio“ įstatymo projekto, kuris numato Lietuvoje pritaikyti numanomo sutikimo organų donorystės modelį.
Tiesa, siūloma švelni forma – net ir tuomet, kai miręs žmogus nebūtų pranešęs apie nesutikimą tapti organų donoru, sprendimą dėl donorystės priimtų jo artimieji.
Liktų ir visos įprastos organų donorystės procedūros: gydytojų konsiliumas reanimacijos skyriuje gydomam pacientui konstatuoja smegenų mirtį, kai kiti jo organai dar funkcionuoja.
Tik tuomet, gavę šeimos sutikimą, išsamius tyrimus atlikę gydytojai gali persodinti transpantacijai tinkamus plaučius, širdį, inkstus, kepenis, kasos-inksto kompleksą, širdies-plaučių kompleksą, ragenas, kaulų čiulpus, kaulinį audinį.
„Esmė – ne modelis. Lietuvoje būtina kalbėtis apie organų donorystę. Jei aš tam pritariu, šeima turi žinoti“, – pabrėžia A.Būziuvienė.
Biuro vadove ji paskirta šių metų gegužės 26 d. Jau pirmosiomis darbo savaitėmis užplūdusi paraiškų lavina – nelengvas krikštas naujose pareigose.
Apie tai ir kitas su organų donorystės procesu Lietuvoje susijusias problemas A.Būziuvienė papasakojo interviu naujienų portalui lrytas.lt.
– Birželio-liepos sandūroje turėjote dorotis su dezinformacinės atakos pasekmėmis. Galite plačiau papasakoti, ką tai reiškė Biuro veiklai?
– Padarytos komunikacinės klaidos, bet negaliu sakyti, kad tai tik Biuro kaltė. Idėjos gimė aukščiausiame lygmenyje – Seime. Pernai ten užregistruotas numanomos donorystės modelio projektas, kurio numatyta įsigaliojimo data buvo 2023 m. liepos 1 d.
Projektas užstrigo, jis nebuvo priimtas, bet niekas to neištransliavo.
Atsirado žmonių grupė, kuri išsitraukė tą datą ir ją ištrimitavo per populiarias socialinių tinklų grupes. Gavosi taip, kad Biuras visą birželį dirbo ties nesutikimo formomis. Žmogus ją užpildo internetu, bet pagal teisės aktus jis paštu turi gauti pasirašytą patvirtinimą, kad yra užregistruotas.
Per mėnesį – 3 tūkstančiai nesutikimų. Juos užpildę žmonės dar pradėjo atakuoti Biurą, klausdami kada jiems bus atsiųstas popierinis patvirtinimas.
Nebuvo sukurta informacinė bazė, kuri padėtų valdyti tokį nesutikimų srautą ir gavosi, kad reikėjo viską spausdinti, pasirašyti, nuskenuoti kopiją, sudėti į laiškus ir išsiųsti. Daug energijos teko nukreipti visai ne ten, kur reikia labiausiai.
Minėtas projektas Seime nėra sustabdytas, bet perkeltas į rudens sesiją. Apsitarėme, kad bet kuriuo atveju turi būti duotas pereinamasis laikotarpis, jog išeitų labai aiški komunikacija, žmonės suprastų, kas keičiasi.
Savo apsisprendimą keisti žmogus irgi galės. Šita žinutė irgi turi būti aiškiai ištransliuota.
Yra žmonės, kurie dabar turi donoro kortelę – jie irgi negali būti pamiršti, neturi atrodyti, kad jų išreikšta valia neteks prasmės. Būtinas aiškus komunikacijos planas, kad galėtume atsakyti į bet kokį žmogaus užduotą klausimą, jog nekiltų jokių panikų ir baimių.
– Kokius ilgalaikius padarinius gali atnešti organų donorystės procesui padaryta reputacinė žala?
– Donorų mažėja, o laukiančiųjų eilėje – tiek pat. Yra daugmaž nusistovėjęs 500 recipientų skaičius.
Kuo didesnis visuomenės susiskaldymas ir nepritarimas, tuo mažiau turime donorystės ir transplantacijos atvejų. Kaip žiauriai beskambėtų, tai reiškia, jog dalis laukiančiųjų taip ir nesulauks jam reikalingo organo.
Širdis, kepenys, plaučiai – tokie organai, kurių žmogus negali laukti dvejus metus.
Gali būti, kad būklė pablogės taip, kad pacientui transplantacija jau nebepadės. Deja, taip būna – žmonės miršta.
Šita neišgryninta diskusija ir sukelta baimė kažkam kainuos gyvybę.
– Dar taip neseniai džiaugtasi, 2022-ieji organų donorystei buvo sėkmingi: atliktas rekordinis kepenų transplantacijų skaičius ir registruotas vyriausias organų donoras Lietuvoje. Žengėme žingsnį atgal?
– Tai ne pirmas kartas, kai fiksuojamas aktyvių organų donorų skaičiaus mažėjimas. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus negatyvi informacija apie kraujo centrų prekybą kraujo plazma sustabdė ir organų donorystę.
Dabar net COVID-19 pandemijos laikotarpiu turėjome organų donorystės kilimą. Net buvo atvejų, kai smegenų mirtis konstatuota kovidu persirgusiam žmogui, o jo organai persodinti COVID-19 sergančiam ar liga jau persirgusiam žmogui.
Bet šitas gandas, kad visi neužpildę nesutikimo taps organų donorais dabar davė savo.
Tas iššūkis aktualus visame pasaulyje. Pavyzdžiui, vokiečiai ruošėsi pereiti prie numanomo sutikimo modelio – kilo didelė nepasitenkinimo banga ir šalis liko prie pasirašytino sutikimo modelio. Bet donorystės rezultatai neatsistatė per 10 metų.
Jeigu mes einame šituo keliu, turime ištransliuoti informaciją visuomenei, kad nebūtų baimių.
Kitas dalykas – numanomas sutikimo modelis yra tik viena donorystės ir transplantacijos proceso dalis.
Svarbus yra ir gydytojo vaidmuo. Dabar yra taip, kad budintis reanimacijos gydytojas konstatuoja smegenų mirtį, bet tuo pačiu metu turi gydyti septynis pacientus, kurie iš ligoninės išeis gyvi, o šalia dar turi dirbti su jau mirusiu žmogumi. Gydytojui reikia rasti laiko pasikalbėti su artimaisiais.
Tik nuo liepos 1 d. Lietuvoje startuoja naujas donorystės koordinavimo modelis, kai ligoninėms yra suteikiamas finansavimas papildomam reanimacijos skyriaus etatui.
Tai būtų žmogus, kuris nuolat užsiima donorystės koordinavimu. Tik dabar šitą naštą nuimame nuo reanimacijos gydytojo.
– Organų donorystės problemos – laukiančiųjų eilės, mitai ir nepasitikėjimas procesu, organų trūkumas – universalios. Kaip Lietuva atrodo Baltijos šalių kontekste?
– Lietuva visada atliko daugiau transplantacijų rūšių nei kaimynai. Tik estai įstojo „Scandia“ transplantų programą, jie dirba su suomiais, švedais. Tai reiškia, kad jų plaučių ir širdies recipientai ten važiuoja darytis transplantacijų. Bet ir donoriniai organai keliauja per šitos organizacijos paskirstymą.
Esame stipresni nei latviai. Dažniausiai sraigtasparnis leidžiasi Rygoje ir donorinį organą Lietuvai dovanoja Latvija, nes ten yra daroma mažiau transplantacijų.
Jeigu šeima ten sutinka su donoryste, latviai persodina inkstus, o kepenis ar širdį pirmiausia pasiūlo mums. Jeigu randame Lietuvoje tinkamą recipientą, keliamas sraigtasparnis organo pergabenimui.
Lygiai taip pat ir mes, jeigu nerandame tinkamo recipiento, pirmiausia pasiūlome latviams, bet pas juos šiuo metu net kepenų transplantacija yra sustabdyta. Pabaltijo šalyse mes darome daugiausia transplantacijų, mūsų recipientui yra didžiausia tikimybė sulaukti organo.
– O į kurias Europos valstybes galime lygiuotis?
– Ispanija ir Kroatija – donorystės srityje vedančios valstybės. Ispanijoje prieš 25–30 metų buvo valstybiniu mastu išdirbtas sprendimas ir ta idėja ėjo visur – vaikų darželius, mokyklas, universitetuose visiems studentams dėstomas privalomas kursas.
Užaugo karta, kuriai yra garbė dalyvauti šitame procese. Tai išskirtinė galimybė. Kodėl? Lietuvoje per metus yra apie 40 tūkst. mirčių. Smegenų mirtis nustatoma ir organų donorystei potencialiai tinka tik apie 120–150 mirusiųjų. Kaip minėjau, aktyvių donorų būna apie 50.
Bet kitoje pusėje – laukiantieji, kurių yra 500. Nesvarbu, kad kasmet padarome 200 transplantacijų, nes atsiranda naujų ligonių.
Tai reiškia, kad apie 20 kartų didesnė galimybė, kad aš galiu susirgti ir laukti donorinio organo negu pats tapti donoru.
– Pavasarį išsakyta idėja Biurą jungti prie Nacionalinio kraujo centro (NKC), kuriai viešai neprieštaravo net tuo metu laikinosios Biuro vadovės pareigas ėjusi Ieva Grybauskienė. Kokia jūsų pozicija?
– Įstaigas įsteigia, sujungia arba uždaro Vyriausybė, arba šiuo atvejų – Sveikatos apsaugos ministerija. Pastaroji labai aiškiai ištransliavo, kad jungimas nėra numatytas.
Šiuo metu to padaryti nebūtų galima ir dėl skirtingo teisinio statuso. Mes esame iš valstybės biudžeto pilnai išlaikoma viešojo administravimo įstaiga, kuri jokių paslaugų neparduoda ir nesiekia užsidirbti.
NKC yra viešoji įstaiga ir dalį finansavimo gauna iš valstybės, dalį užsidirba patys: kraujo plazmą, kurios negali panaudoti Lietuvoje, jie parduoda užsienyje, kas grįžta vaistais ir panašiai.
Taigi, teisiniu būdu jungimas šiandien yra neįmanomas.
Jeigu klaustumėte manęs kaip vadovės, nematau ne tik sujungimo galimybių, bet ir tikslingumo.
