Iš Plungės kilusio R.Benečio, kuriam dabar 66-eri, didžioji gyvenimo dalis susijusi su LSMU ir Kauno klinikomis, tačiau lietuvis puikiai pažįstamas viso pasaulio kardiochirurgų bendruomenei.
Daugelį metų Kauno klinikų Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinikai bei Kardiologijos institutui vadovavęs R.Benetis prieš du dešimtmečius vadovavo pirmajai širdies transplantacijai Kaune, o 2007-aisiais atliko pirmąją Baltijos šalyse plaučių, taip pat širdies ir plaučių komplekso transplantaciją.
2016 metais šio gydytojo pagalbos prireikė ir dabartiniam Kauno merui Visvaldui Matijošaičiui – jam operacijos metu atlikta dviejų širdies vožtuvų korekcija bei dviejų kraujagyslių šuntavimas.
Kauno taryba garbės piliečio vardą suteikia vidutiniškai vienam miestui nusipelniusiam žmogui per metus.
Pirmuoju garbės piliečiu 1991 metų vasarį buvo paskelbtas tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, tačiau jis mirė po dviejų mėnesių būdamas 95-erių. Šiuo metu yra mirę 18 garbės piliečių.
– Turite gausybę garbingų apdovanojimų ir įvertinimų. Ar Kauno garbės piliečio vardas kuo nors ypatingas? – „Laikinoji sostinė“ pasiteiravo R.Benečio.
– Sprendimas gerokai nustebino ir net nežinau, kas jį inicijavo.
Truputį keistai jaučiausi. Žinau, kad buvo du kandidatai – aš ir keliautojas Aurimas Vajulavičius, kuris neseniai valtimi perplaukė Atlantą. Šis vaikinas – šaunuolis, jis pateikė labai gerą pavyzdį. Visą laiką stebėjau Aurimo plaukimą ir jo kovą su vandenynu.
Savame kaime sunku būti pranašu, tačiau toks įvertinimas verčia susimąstyti, prisiminti ir įvertinti nuveiktus darbus. Kartais pagalvoju, kad įvertinimą gavau avansu.
– Gal turite viziją, ką dar norėtumėte nuveikti Kaunui už tą gautą avansą, galbūt svarstote kokia nors forma dalyvauti jo valdyme?
– Ne, politika ir vadovavimas miestui – ne man. Turbūt darysiu tą patį, ką dariau iki šiol, – dirbsiu medicinos, švietimo ir mokslo srityje. Planų turiu labai daug, geriau net nepradėsiu pasakoti. Žiūrėsime, kaip pavyks.
– Esate ir Plungės garbės pilietis. Turbūt sprendimas jį skirti buvo mažesnis netikėtumas?
– Kaunas ir Plungė yra miestai, kuriuose praleidau didžiąją gyvenimo dalį. Gal tik žvelgiant iš Kauno ar kito didmiesčio atrodo, kad Plungė – eilinis miestas.
Visai neseniai joje veikė didelės pramonės įmonės – linų audinių fabrikas, dirbtinių odų gamykla. Labai gaila, kad viskas nunyko. Plungėje gyveno daugiau kaip 30 tūkst. žmonių, dabar jų sumažėjo perpus.
Apie šimtą narių vienijanti plungiškių draugija pasižymi aktyvia veikla, o joje dalyvauja daug žinomų žmonių – buvęs LSMU rektorius, kardiologas profesorius Remigijus Žaliūnas, meno pasaulyje puikiai pažįstami broliai Domarkai, dabar jau miręs buvęs premjeras, Jonavos „Achemos“ gamyklos vadovas Bronislovas Lubys.
Nuolat renkamės ir stengiamės padėti, patarti vietos gyventojams. Taigi Plungėje nėra paprasta tapti garsiu žmogumi.
– Kaip atsidūrėte Kaune – tai buvo atsitiktinumas ar kryptingas ir planuotas pasirinkimas?
– Pirmiausia reikėjo pasirinkti mediciną. Turbūt mano charakterio savybės lėmė, kad norėjau tapti statybos inžinieriumi arba chirurgu.
Dėl Kauno pasirinkimo nebuvo abejonių, nes tai vyko praėjus metams po Romo Kalantos aukos. Šis įvykis turėjo labai didelės įtakos visam jaunimui. Kaunas tuo metu buvo ypatingas revoliucionierių miestas. Visi atidžiai sekėme, kas dedasi Kaune, ir instinktyviai norėjome būti šioje aplinkoje, pajusti tikrą gyvenimą.
Vidurinę mokyklą baigiau būdamas 16 metų. Kai stojau į medicinos studijas, konkursas buvo 6 pretendentai į vieną vietą. Mokykloje nebuvau pirmūnas, bet ir ne pats žiopliausias. Visi kiemo draugai buvo 1–2 metais vyresni, todėl ir aš pareiškiau norą eiti į mokyklą. Tėvai sutiko, leido pabandyti.
– Atvykėliai iš kitų šalies vietovių dažnai skundžiasi, kad Kaune sunku pritapti. Ar patyrėte kokių nors nepatogumų?
– Man sunkumų nekilo. Pačioje pradžioje reikėjo labai rimtai mokytis, nes medicina – tikrai sudėtingas mokslas. Kitiems dalykams nebuvo laiko.
Anksti vedžiau, o būdamas 20 metų jau turėjau sūnų, netrukus gimė ir antrasis. Reikėjo rūpintis šeima, o tai skatino susikaupti, surimtėti ir subrandino, taip pat gelbėjo nuo visokių nelaimių bei jaunystės metais nutinkančių nesąmonių.
Nors mano studijų metai nebuvo audringi, mačiau visokį Kauną – ir muštynes, ir narkotikus.
– Visi matome daug gerų pokyčių Kaune, o kokius matote trūkumus?
– Turėjau įvairių galimybių gyventi tiek kitame Lietuvos mieste, tiek užsienyje. Turėjau labai gerų pasiūlymų, tačiau susiformavo ambicija pakovoti už Kauną ir įrodyti, kad jame gera gyventi. Išties matome, kaip gerai Kaunas tvarkomas ir kokie jame vyksta pokyčiai.
Kaunas turi vieną geriausių medicinos įstaigų tinklų, daugybę universitetų, laisvalaikiui praleisti skirtų vietų. „Žalgirio“ arenoje vyksta daugybė renginių, atnaujintas Dariaus ir Girėno stadionas, netrukus Nemuno saloje planuojama atidaryti mokslo centrą „Mokslo sala“, dar vėliau – M.K.Čiurliono koncertų centrą. Tereikia, kad kauniečiai gautų geras pajamas.
Kaunas nėra patogus važinėti visuomeniniu transportu. Net atvažiuoti iš Kauno klinikų į centrinius universiteto rūmus miesto centre užima labai daug laiko.
Miestas smarkiai išsiplėtė, todėl nebetinka esanti infrastruktūra. Žmonės keliasi gyventi į pakraščius, tačiau atvažiuoti į miesto centrą ar grįžti užima daug brangaus laiko, kurį būtų galima panaudoti prasmingiau – darbui, bendravimui su šeima ar tiesiog poilsiui.
– Kuri vieta Kaune jums pati maloniausia ir mėgstamiausia?
– Labiausiai patinka Senamiestis. Žavi jo jaukumas, gatvelės. Negaliu pasakyti, kad labai dažnai ten užsuku, bet vaizdu mėgaujuosi net važiuodamas pro šalį automobiliu.
