Žinomas medikas specializuotai ligoninei vadovauti pradėjo visai neseniai, lapkričio 20-ąją. Darbovietė nauja, bet rytinis maršrutas į darbą – tas pats. Prieš tai V.Pečeliūnas darbavosi kitoje gatvės pusėje – ėjo VUL Santaros klinikų direktoriaus medicinai pareigas.
Daugiau nei dvidešimties metų praktinio, mokslinio ir pedagoginio darbo patirtį sukaupęs medikas akcentuoja: naujos technologijos stumia mediciną į priekį ir pacientams suteikia vilties pasveikti.
„Kuo toliau tuo labiau medicina tampa personalizuota: nedidelei žmonių grupei, vos ne kiekvienam asmeniškai, reikia sukurti labai sudėtingas technologijas.
(…) Dėl to šitos technologijos yra brangios, joms sukurti reikia didelių investicijų“, – „Žinių radijo“ laidoje „Persona grata“ pasakojo V.Pečeliūnas.
Radijo laidoje apsilankęs NVI direktorius dalinosi ir praktinėmis įžvalgomis. Pasak jo, pastebėta, kad onkologinės ligos diagnozę pavėlina ne tik savigyda ir žmonių neryžtingumas kreiptis į medikus. Medikų nuostabai įtakos turi ir geografinis veiksnys.
„Įdomus dalykas – mums absoliučiai netikėtas: didesnių miestų gyventojų laikas iki diagnozės buvo didesnis negu mažesnių miestų, t.y. Vilniuje ir Kaune žmonės iki diagnozės nueidavo per ilgesnį laiką negu kitose Lietuvos vietose.
Mes neturime tam paaiškinimo. Prieinamumas arba kiek pacientų tenka vienam gydytojui, nesiskyrė reikšmingai“, – teigė V.Pečeliūnas ir pridūrė, kad tai lemti gali formalesnis gydytojų ir pacientų santykis didmiesčiuose. Mažame miestelyje paprasčiau – paskambinai, o medikas, kaip seną pažįstamą paragina ateiti pasitikrinti sveikatos.
– Ar pamatėte NVI dalykus, kuriuos reikėtų keisti?, – žurnalistas Raigardas Musnickas paklausė V.Pečeliūno.
– Vadovas esu septinta diena, dar anksti kalbėti apie didelius atradimus. Kalbu su žmonėmis, bandau suprasti jų iššūkius, moralę, motyvaciją.
Manau, problemos, kurios būdingos visai sveikatos priežiūros sistemai, yra ir NVI.
Ne problema, o galimybė, kuri galėtų būti labiau išnaudota: turime profesionalius mokslininkus ir kliniką šalia – pacientus, gydytojus klinicistus, slaugytojas – yra unikali galimybė padėti pacientams daugiau, vystyti naujausias technologijas, atnešti į Lietuvą mokslą.
Galbūt mano lūkestis buvo, kad bendradarbiavimo yra daugiau. Čia yra didelės galimybės judėti į priekį.
– Lietuvoje daug girdėti apie medicinos problemas, vaistų prieinamumą. Sunku pasakyti, kur esame pasaulio kontekste, nes finansavimo vis trūksta...
– Jeigu vertintume Valstybinės ligonių kasos biudžetą, jis neatrodo įspūdingai. Finansavimo rodikliai Europos Sąjungos (ES) kontekste yra blogesni nei vidutiniai, o finansinė dalis, kuria pacientai patys prisideda prie savo problemų sprendimo, yra viena didžiausių ES.
Turėtų būti mūsų visų sutarimas – visuomenės ir politikų – kad sveikatos sektorius turi būti adekvačiai finansuojamas. Sveikatos priežiūros sistemos rodikliai geriausi ten, kur skiriama apie 10 proc. nuo Bendrojo vidaus produkto (BVP). Lietuvoje tas skaičius yra gerokai žemesnis.
– Ko dabar mums trūksta labiausiai?
– Medicinos progresas yra labai greitas. Jei turėjome ligą, kuriai prieš 10 metų buvo vienas pigus vaistas ir dešimt brangių, šiai dienai mes turime 20 inovatyvių vaistų, kurių gydymo kursas vienam pacientui kainuoja 100–200 tūkstančių eurų. Kartais reikia derinti kelis brangius gydymus, gydyti pakartotinai. Vieno paciento gydymas gali kainuoti 0,5–1 mln. eurų ir daugiau.
Tai vyksta, nes keičiasi technologijos. Finansavimo poreikiai auga labai greitai. Jeigu mes laikomės nuoseklaus biudžeto augimo, tai vis labiau atsiliekame.
Jeigu finansavimą didinsime pagal mūsų ekonominį ir BVP augimą, greičiausiai skirtumas tarp to, ką turime ir to, kas yra, tik didės.
– Kalba eina apie technologijas, kurios lemia žmogus gyvens, ar mirs?
– Lietuvoje yra įdiegta farmaekonominio vertinimo sistema, kai valstybė priima sprendimus, pagal tai kiek vienas ar kitas gydymas suteikia žmogui kokybiško gyvenimo metų.
Deja, ne visi vaistai, kurie ilgina išgyvenamumą, yra nuperkami pacientams. Lietuvoje turime nerealizuotų galimybių.
– Kalbant apie pacientų laikyseną, ar matote, kad per 20 metų, kai dirbate šioje srityje, keičiasi žmonių požiūris ir supratimas apie ligą?
– Per paskutinius 10 metų dramatiškai padidėjo informacijos prieinamumas. Žmonės, kurie turi noro ir motyvacijos, gali pasigilinti. Dalis jų įgyja daug žinių ir man patinka dirbti su šitais pacientais.
Tik ne visi pacientai turi galimybes, moka kalbas, yra ir natūralus nerimas: žmogus bijo domėtis, sužinoti liūdnus dalykus ir baugias prognozes.
Jeigu žmogus nėra susirgęs, tai jis turi kitų rūpesčių, domisi kitais dalykais.
– Daugeliui atrodo, kad jei nueis pas gydytoją, tai jis būtinai suras ką nors negero. Kaip priversti žmogų tirtis?
– Ne „suradimas“ yra pats blogiausias dalykas. Visi žmonės yra mirtingi ir tai yra bene vienintelis šimtaprocentinis dalykas medicinoje. Šiandien galime išvengti labai daug problemų ir išlaikyti gyvenimo kokybę, išgydyti daugelį ligų.
Problema yra ligos neaptikimas, jei kalbame apie vėžį, tai yra ypatingai ryšku. Egzistuoja prevencinės programos, žmogaus pojūčiai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį.
Mes žinome, kad atlikdami tyrimus pagal prevencinę programą mes gausime daugiau naudos, negu tas tyrimas mums kainuos.
Minimalus Lietuvos piliečio rūpestis savo sveikata turėtų būti – tyrimų atlikimas ir dalyvavimas prevencinėse programose, kurios padeda išvengti bjauriausių problemų dideliam žmonių kiekiui.
– Net 4 prevencinės programos yra susijusios su vėžiu – prostatos, gimdos kaklelio, storosios žarnos ir krūties onkologinių susirgimų. Žmonės naudojasi tomis programomis?
– Tikrai taip. Valstybė joms skiria vis daugiau dėmesio. Buvo investicijos į koordinacinius centrus, kurie bus atsakingi už informacijos siuntimą kiekvienam piliečiui apie tai, kad jam jau reikėtų pasitikrinti.
Skatinčiau nenumoti ranka. Jeigu gavote tokį pranešimą per šeimos gydytoją, ar kitu kanalu, prašyčiau sureaguoti ir padaryti tai, kas priklauso, nes tai yra gera galimybė ateityje išvengti labai nemalonių problemų.
– Ar jūs klausiate savo pacientų, kokiu būdu jie atrado ligą?
– Didelė dalis navikinių susirgimų aptinkama būtent per prevencines programas, tai yra reikšminga proporcija.
Su kraujo ligomis sergančiais pacientais aptikome nedidelės apimties tyrimą ir paaiškėjo labai įdomių faktų: kiek laiko praėjo nuo pirmų simptomų pasireiškimo iki sprendimo kreiptis į gydytoją, kiek užtruko nuo kreipimosi į gydytoją iki diagnozės nustatymo ir kiek laiko praėjo nuo diagnozės iki gydymo paskyrimo.
Iš tiesų labai ilgas laikas buvo nuo pirmų simptomų iki kreipimosi į gydytoją.
– Prostatos vėžį leidžia įtarti šlapinimosi problemos, krūties – užčiuoptas darinys, o kraujo ligų simptomai labai nespecifiniai. Kaip pastebėti?
– Bet kokiu atveju, žmogus jaučia simptomus ir koks yra jo sprendimas? Eiti pas gydytoją, ar ne? Tam tikri faktoriai vizitą pas gydytoją nutolindavo. Pavyzdžiui, savigyda reikšmingai nutolina diagnozę ir gydymą.
Aš sakau, kad nėra diagnozės, nėra ir gydymo. Jeigu yra kažkoks simptomas, nereikėtų užsiimti savigyda, derėtų pasitikrinti, išsiaiškinti dėl ko tas simptomas yra, o ne vartoti vaistus.
Kitas dalykas, aiškiai matėme, kad žmonės, kurie turi aukštesnį nerimo lygį, jų laikas iki diagnozės prailgėja. Jie jaučiau nerimą, bijo ir nesikreipia į gydymo įstaigas.
Dar vienas įdomus dalykas – mums absoliučiai netikėtas: didesnių miestų gyventojų laikas iki diagnozės buvo didesnis negu mažesnių miestų, t.y. Vilniuje ir Kaune žmonės iki diagnozės nueidavo per ilgesnį laiką negu kitose Lietuvos vietose.
Mes neturime tam paaiškinimo. Prieinamumas arba kiek pacientų tenka vienam gydytojui, nesiskyrė reikšmingai.
– Kartais atrodo, kad visas ligas sukelia žalingi įpročiai – alkoholis ir rūkymas – bet, kiek maisto produktų guli ant prekystalių, kurie yra kancerogenai, mažai kas žino. Jūsų akimis, kaip gerai žmonės edukuoti mitybos klausimais?
– Taip, yra žmonių, kurie ypatingai gerai įsigilinę ir žino, bet yra tokių, kurie nekreipia dėmesio. Manau, Lietuva, kaip valstybė, turėtų skirti daugiau dėmesio žmonių edukavimui, kas tai yra sveika mityba.
Fizinis aktyvumas irgi gali būti nemažiau svarbus nei mityba. Vien tikėtis, kad žmonės pasinaudos prieinamais šaltiniais, skaitys, domėsis, manau, nepakanka.
Reikia patraukliais būdais pateikti informaciją ir kuo plačiau ją skleisti.
