Lietuvos medikų sąjūdžio (LMS) valdybos pirmininkė Auristida Gerliakienė teigia, kad padėtis – beviltiška. Jos įsitikinimu, nemokamos medicinos greitai gali apskritai nelikti.
„Šita (sveikatos, red. pastaba) sistema ilgą laiką yra lėtiniame deficite, kuris ir lemia visas problemas. Reformos kontekste aš nematau sprendimų, kad tas deficitas kaip nors būtų mažinamas“, – „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ sakė A.Gerliakienė.
Ji tęsė, kad sveikatos sistemoje trūksta žmogiškųjų išteklių, valstybinės gydymo įstaigos nesulaukia pakankamai lėšų, ligonines slegia administracinė našta, o daug brangaus medikų laiko atima amžinai neveikianti elektroninės sveikatos sistema.
A.Gerliakienė taip pat pasigedo geriau sutvarkyto medicinos darbuotojų kvalifikacijos kėlimo proceso.
Jos nuomone, valstybinėms sveikatos priežiūros įstaigoms „neleidžiama užsidirbti“ – valdžia piktai grūmoja ir draudžia šioms iš pacientų imti priemokas už paslaugas. O papildomos lėšos leistų įstaigoms atnaujinti medicinos įrangą ar pakelti atlyginimus medikams, taip išlaikyti juos valstybinėje medicinoje.
„Politikų požiūris – mes padedame vargšams. Vargšų mes iš tikrųjų nebeturime, bet turime be galo didelį šešėlį. Tas šešėlis, matyt, yra naudingas, mes su juo nedirbame. Bet vienas iš būdų šešėliui išgryninti – nedidelis sveikatos paslaugų apmokestinimas“, – sake A.Gerliakienė.
Reikės didinti PSD?
Radijo laidoje taip pat dalyvavęs Sveikatos apsaugos viceministras Aurimas Pečkauskas atkreipė dėmesį, kad sveikatos apsaugai skirtas finansavimas Lietuvoje sudaro 7 proc. nuo Bendrojo vidaus produkto (BVP), o, pavyzdžiui, Vokietijoje – 14 proc.
„Tačiau gyventojų, pacientų, tų pačių gydymo įstaigų lūkesčiai vaistams ir paslaugoms yra gerokai didesni nei mūsų finansinės galimybės leidžia.
(...) Reikia atsigęžti į tai, kad mes turime katilą – privalomo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžetą – kuris, gera žinia, kiekvienai metais auga po 10–14 proc. ir pastaruosius 4 metus esame pakilę nuo 2 iki 3,5 mlrd. eurų.
Bet šitas katilas yra dalijamas viskam: mokėjimui už šeimos gydytojų paslaugas, vaistams, greitajai medicinos pagalbai. Į šitą katilą įsiskaičiuoja gydytojų darbo užmokestis, kvalifikacijos kėlimo poreikiai ir daugybė kitų dalykų, susijusių su tuo, kas yra reikalinga pacientams“, – dėstė A.Pečkauskas.
Pasak jo, 3,5 mlrd. PSDF lėšų „katilas“ 2024 m. jau išdalintas, tad kalbant apie didesnį finansavimą bet kuriai sveikatos apsaugos sričiai, reikėtų ieškoti alternatyvių lėšų šaltinių. Vienas tokių galėtų būti ir privalomojo sveikatos draudimo (PSD) mokesčio didinimas.
„Žmogus turi subręsti“
A.Gerliakienė teigė, kad nemokamų medicinos paslaugų pažadas padaro meškos paslaugą: žmonės nesirūpina sveikata ir laukia, kad vėliau gydytojai juos pastatys ant kojų už dyką.
„Pas mus visuomenėje nėra tos kultūros, kai žmogus rūpinasi savo sveikata, kol, yra sveikas.
Jis vis tiek sirgs, bet sirgs mažiau. Paternalistinis politikų požiūris, kad mes jumis pasirūpinsime, viskas yra nemokamai, užliūliuoja visuomenę ir ji patiki, kad iki paskutinio momentu galiu savimi nesirūpinti, gyventi bet kaip, mažai miegoti, prastai maitintis, nejudėti ir stresuoti... bet mane kažkas išgelbės.
Žmogus turi subręsti ir būti atsakingas už save“, – dėstė A.Gerliakienė.
Jai antrino ir A.Pečkauskas, sakęs, kad sveikatos raštingumo trūkumas Lietuvoje yra brangiai kainuojanti problema.
Tačiau sveikatos paslaugų apmokestinimas, viceministro teigimu, galėtų padidinti socialinę atskirtį.
„Net turtingose valstybėse kai kur žmonės tiesiog miršta prie ligoninių, nes negali sau leisti sveikatos priežiūros paslaugų.
Socialiniu aspektu svarstant šituos klausimus reikia turėti omenyje solidarumo principą. Galbūt yra tikslingiau visiems sunešti kažkokį krepšelį, kad visi galėtume naudotis bendruoju gėriu?“, – pasisakė A.Pečkauskas.
Deficitas gimdo makles
Tačiau A.Gerliakienė tikino, kad lėšų deficitas valstybinėje medicinoje gydymo įstaigų administracijas stumia į nepatogią padėtį. Pavyzdžiui, pacientui reikalingos paslaugos galėtų būti suteiktos per vieną apsilankymą, bet jos išskaidomos, nes įstaiga tuomet gauna didesnę apmokėjimą.
„Resursų trūkumas generuoja makles gydymo įstaigose. Vadovai, administracija yra priversta jas daryti. Yra prirašinėjamos paslaugos ir aš ne iš vieno mediko girdėjau, kad jis yra baudžiamas už tai, jog atlikęs pacientui dienos stacionaro procedūrą jis neleidžia jam nakvoti ligoninėje.
Ką tada gydytojas daro? Jis neišleidžia paciento, mato tam tikras rizikas, prirašo daugiau ligų ir pacientas tada nakvoja kelias naktis. Kas sutaupo šitoje vietoje?
Girdžiu tam tikrus signalus, kad prirašinėjami tyrimai, kurie nėra atliekami. Vadinasi, pinigai yra pasiimami, o kas sutaupo?“, – retoriškai klausė A.Gerliakienė.
