Ukrainietė lietuviškai kalba su akcentu, o ir žodžių galūnės kartais pasiklysta. Tačiau susikalbėti tai netrukdo. Dažnas stebisi, kad moteris per trumpą laiką įvaldė lig tol svetimą kalbą. Neretai vaistinės klientai pasiteirauja, kiek laiko Katerina jau gyvena Lietuvoje, o išgirdę, kad mažiau nei dvejus metus, iš nuostabos išpučia akis.
Moteris džiaugiasi, kad lietuviai ją priėmė geranoriškai. Kartais klientai patys pasiūlo bendrauti rusiškai, bet Katerina atkakli: „Sakau, ne, kalbėsime lietuviškai“, – nusijuokia ukrainietė.
Pabudino bombų sprogimai
2022 metų vasarį viso pasaulio akys ėmė krypti į Ukrainą. Nors Rusija pasienyje telkė kariuomenę, garsiai svarstyta, kad niekuo nepagrįsta agresija ir karas Europoje būtų beprotybė.
„Mes kalbėjome, kad gali būti tokia situacija. Bet tikėjomės, kad nepuls, viskas bus gerai. Vasario 24 d. prabudau anksti ryte, gal 5 valandą. Girdėjau bombas, raketas – viską“, – siaubingų įvykių pradžią prisiminė Katerina.
Moteris skubiai surinko dokumentus ir išvykusi iš Charkivo laikinai prisiglaudė pas draugę, kur sprogimai aidėjo ne taip garsiai. Per savaitę subrendo sprendimas palikti karo siaubą ir ieškoti saugesnės vietos gyventi.
Taip Katerina atsidūrė Kaune. Lietuvą ir jos laikinąją sostinę pasirinko neatsitiktinai – čia gyveno jos draugė.
Išlaikė egzaminą
Lietuvoje Katerina pagal specialybę įsidarbino ne iškart. Porą mėnesių teko paplušėti sandėlyje. Farmacininkės išsilavinimą turinti moteris nesijautė galinti būti išranki.
„Pirmus mėnesius buvo labai sunku, nes nežinojau kalbos. Bet supratau, kad turiu diplomą ir reikia dirbti pagal profesiją“, – pasakoja Katerina.
Jauna moteris Ukrainoje po studijų 3 metus dirbo vaistininke, paskui darbą pakeitė, bet nuo farmacijos nenutolo.
Galop pašnekovė išgirdo, kad atsirado laisva vieta vienoje Kauno vaistinėje. Iš pradžių moteris įsidarbino vaistininko asistente. Prabėgo dar pusmetis, kol Katerinai pavyko išlaikyti egzaminą ir ji įgijo Lietuvoje galiojančią vaistininko praktikos licenciją.
Ukrainietė įvertino komunikacijos svarbą, tad daug laiko skyrė lietuvių kalbos įgūdžiams nugludinti. „Man labai nemalonu ir nepatogu, kai aš kažko nesuprantu. Jei aš noriu toliau gyventi Lietuvoje, supratau, kad man reikia kalbėti lietuviškai“, – sakė Katerina.
Pirmiausia, ji mokėsi iš įvairių vaizdo įrašų internete, bet greitai įsitikino, kad paprastų frazių nepakaks. Tai išryškino ir darbo vaistinėje patirtis. Todėl moteris pradėjo lankyti korepetitoriaus pamokas.
Rado būrį bičiulių
Katerina paaiškina, kad dar mokyklos suole užgimė svajonė tapti vaistininke. Profesija ir bendravimas su klientais – mielas širdžiai, bet moteris pripažino, jog darbas gimtinėje turėjo vieną trūkumą.
„Liūdna, kad Ukrainoje vaistininko alga labai maža. Nepalyginsi su Lietuva“, – pastebi Katerina.
Ji pasakoja, kad vaistininko darbo specifika Lietuvoje ir Ukrainoje beveik nesiskiria: parduodami receptiniai ir nereceptiniai vaistai, o medikamentų asortimentas panašus.
Į Lietuvą moteris atvyko viena, tačiau mūsų šalyje susirado būrį draugų – ne tik panašaus likimo ukrainiečių, bet ir lietuvių. Katerina sako, kad šiltą ryšį palaiko su esamais ir buvusiais kolegomis, su kuriais anksčiau dirbo kitoje „Camelia“ vaistinėje.
