Gydytojas A. Česas – apie netikėtus likimo scenarijus: kartais vėžininkas pergyvena sveiką žmogų

„Senstame kartu su pacientu. Vėžys yra liga, kuri gali tęstis ir 15, ir 20 metų, o žmogus lankosi pas gydytoją, gyvena laimingas, būna liga grįžta, tenka intensyviau padirbėti ir ji vėl atsitraukia. Tada žinome paciento vaikų vardus ir kur anūkai mokosi, o jei kas nors šeimoje apsiženijo, atveža mums gabalėlį vestuvinio pyrago“, – pasakoja Klaipėdos universiteto ligoninės filialo „Klaipėdos ligoninė“ Onkologijos chemoterapijos skyriaus vedėjas Alvydas Česas.

Alvydas Česas<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Alvydas Česas<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Alvydas Česas<br>J.Kalinsko/ELTA nuotr.
Alvydas Česas<br>J.Kalinsko/ELTA nuotr.
Alvydas Česas<br>Pranešimo siuntėjų nuotr.
Alvydas Česas<br>Pranešimo siuntėjų nuotr.
Alvydas Česas
Alvydas Česas
Alvydas Česas<br>J.Kalinsko/ELTA nuotr.
Alvydas Česas<br>J.Kalinsko/ELTA nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Mar 21, 2024, 7:42 PM

Tiesa, jis priduria, kad profesionalumas reikalauja išlaikyti tam tikrą atstumą – kitaip didėja rizika padaryti klaidą, pamiršti užduoti svarbų klausimą.

Gydytojas pastebi, kad likimas nepašykšti ir netikėtų scenarijų. Yra buvę, kai moteris suserga vėžiu, vyras aplink laksto, o ji guodžia sutuoktinį dėl būsimos našlystės.

„Žiūriu, ta pati pacientė ateina nuo galvos iki kojų apsirengusi juodai. Kas nutiko? – klausiu. Vyras pasimirė, – atsako ji.

O žmogus sveikas buvo! Pasakiau, kad dabar ji privalo gyventi, turi pabaigti auginti vaikus, išleisti juos į gyvenimą“, – pasakoja A.Česas.

Naujienų portalas lrytas.lt rengia projektą „Ačiū medikams“, kurį lydintis publikacijų ciklas supažindina su pacientų bėdoms jautriais sveikatos priežiūros specialistais. Padėką savo mylimiausiam medikui galima parašyti kviečiame polapyje: Ačiū medikams.

– Radau atsiliepimą paciento, kuris pas jus į Klaipėdą gydytis važinėjo iš Vilniaus. Tikrai tokių atvejų būna?

– Gana dažnai. Manau, viena priežasčių yra ta, kad onkologija turi stigmos žymę, aplinkinių reakcija į ligą „žavi“ ne kiekvieną. Žmogus galvoja, kad pavažiuos gydytis toliau, nesutiks pažįstamų.

Kita priežastis – medicinoje kaip ir sporte – vieni patinka labiau. Žmogus renkasi gydytoją, kurį jis mėgsta.

Tačiau gydymo prieinamumas Lietuvoje vienodas. Žmogus gali rinktis bet kurią ligoninę ir turėtų gauti to paties lygio paslaugą.

Pacientai Lietuvoje turi laisvę, kurios nėra, pavyzdžiui, Vokietijoje. Ten susirgęs žmogus pirmiausia pagalbą gauti turi savo žemėje. Tik tada, jei tokios pagalbos nėra, bendra tvarka jis nukreipiamas į kitą gydymo įstaigą. Lietuvoje turime galimybę ne tik pasirinkti ligoninę, bet ir gydytoją.

Pas mus kartais susidaro įdomi situacija. Jei pacientas nori pas savo daktarą, o laisvų laikų nėra, pasiūlai jam kitus gydytojus, bet jis geriau palauks 3 mėnesius, kol gaus talonėlį, pas kitą neis. Žinoma, kalbu apie planinius vizitus, o ne skubią pagalbą.

Skandinavijoje gydytis lietuviams būtų šokas, ten tvarka kitokia. Jei kartą pakonsultavai ligonį, automatinė sistema kitą kartą jam išmes visiškai kitą gydytoją, net jei tuo metu ir tu gali jį priimti. Gal po pusės metų vėl galėsi pakonsultuoti tą patį žmogų. Tikslas – kad tarp gydytojo ir ligonio nesusidarytų vadinamasis tiltas. Nežinau, ar pacientams nuo to geriau, bet esu įsitikinęs, kad Lietuvoje šitas labai neveiktų.

– Studijų metais dirbote greitojoje, o kaip atėjo pasirinkimas pasukti į onkologiją?

– Tai buvo laikas, kai mus iš medicinos studijų 2 metams prievarta ėmė į sovietų kariuomenę. Po pirmo studijų kurso turėjau palikti mokslus.

Kai grįžti po tarnybos, jau esi brandesnis. Vieni tuomet meta mokslus, o kiti dar stipriau kimba į juos. Mane galima priskirti prie pastarųjų. Tada nebuvo tiek darbų restoranuose ir kavinėse, galų gale norėjosi medicinai artimos veiklos. Finansinė dalis nebuvo tokia svarbi.

Daug kareivių grupės medicinos studentų dirbo greitosios pagalbos stotyje. Iš pradžių važiavome ekipaže su gydytoju, o po trečio kurso įgydavome sertifikatą, galėdavome savarankiškai važiuoti felčerinėse komandose.

Teko matyti įvairių traumų, muštynių, kirstinių žaizdų. Ir gimdymą mašinoje priėmiau – buvo 30 laipsnių šaltis, atsimenu lyg tai šiandien būtų įvykę.

Mačiau žmones didžiuliuose skausmuose, greitoji važiuodavo ir pas onkologinius ligonius. Dabar sako, kad registruokitės pas šeimos gydytoją, nes tai nėra skubi pagalba. Tais laikais buvo didesnė empatija, gal ir bereikalingų iškvietimų būdavo mažiau.

Po mokslų reikėjo rinktis kryptį. Aš jau turėjau šeimą: žmona Jolanta – taip pat medikė, dukra Rugilė, kuri šiandien ir pati dirba gydytoja, jau buvo gimusi.

Dėl mažų medikų atlyginimų labai daug mano kurso draugų išėjo dirbti į farmacines kompanijas, kiti apskritai metė mediciną, treti geresnes sąlygas rado kariuomenėje.

Taigi, mano pirma stažuotė buvo susijusi su onkologija. Įspūdį paliko Vokietijoje ir Anglijoje – Vakarų medicina tuomet atrodė kosmosas. Mes tik buvome pradėję kurti savo valstybę. Pamačiau, kaip stipriai onkologija pažengusi į priekį, supratau posovietinį Lietuvos atsilikimą.

Pas mus onkologijos centrai tuomet labiau atliko slaugos ir paliatyvaus gydymo funkciją, nes chemoterapinių vaistų buvo mažai, jų prieinamumas – prastas. Lietuva tada neturėjo galimybių įsigyti tų medikamentų.

Mačiau, kad onkologija Lietuvoje dar tik užgimsta, ją reikia vystyti. Rinkausi kelią, kur turėčiau laisvės kūrybai, galėčiau įgyvendinti savo idėjas. Man tai atrodė įdomiau nei ateiti į jau paruoštą vietą.

– Sakote, prieš 30 metų onkologijos dirvonuose buvo dar daug neartų plotų. Padaryta didelė pažanga?

– Per tuos tris dešimtmečius padėjome kosminį žingsnį, dabar daugeliu atžvilgių neatsiliekame nuo Vakarų Europos. Gal naujausi vaistai vėluoja 2–3 metus, bet ir tai ne visose situacijose.

Anksčiau sakydavo, kad onkologinė chemoterapija prasideda, kai chirurgas negali, radioterapeutas negali.

Dabar viskas apsivertė aukštyn kojomis. Onkologinio paciento keliui per ligą vadovauja chemoterapeutas, nes jis yra terapinės pakraipos žmogus, išmano visas sistemas ir vadovauja visai gydytojų komandai, kartu nusprendžia, kokį gydymą parinkti pacientui.

80 proc. pacientų, net ir esant ankstyvam navikui, pirmiausia reikalingas chemoterapinis gydymas. Net tam tikrų formų krūties vėžio gydymą pradedame nuo chemoterapijos, o chirurgui nebelieka ką operuoti, nes navikas visiškai išnyksta.

– 1993 m. su žmona Jolanta atsikėlėte į savo gimtąją Klaipėdą. Viename interviu ji užsiminė maniusi, kad tik laikinai...

– Būsto neturėjome nei Vilniuje, nei Kaune, o Klaipėdoje gavome bendrabutį. Po 3 metų gimė antrasis vaikas – sūnus Kristijonas. Reikėjo daug dirbti. Buvo laikas, kai laksčiau per 5 darbus – namie praleisdavau tik 2 naktis per savaitę.

Tuo pačiu ir mokėmės, abu Klaipėdoje atlikome ordinatūrą. Reikia suprasti, kad onkologijos rezidentūros studijų Lietuvoje dar nebuvo. Kai išlaikiau egzaminus, mano pirmasis vadovas pasiūlė pasilikti, tęsti darbo onkologijoje-chemoterapijoje, nes specialistų tada beveik nebuvo.

– Ne paslaptis, kad pacientai turi išankstines nuostatas apie chemoterapiją ir ją lydinčius šalutinius reiškinius. Ar tai kelia rūpesčių?

– Vėžys – ne sloga, kuri gydoma dingsta per 7 dienas, o negydoma – per savaitę. Dalis visuomenės galvoja, kad liga atsiranda „nuo nervų“, dėl to, kad jie „blogai valgė“, kas nors „nužiūrėjo“, bet, manau, taip mąstančių mažėja.

Visi supranta, kad vėžys yra rimta liga. Kartais pacientams sakau, jeigu jums įvyktų insultas, ar tokia chroniška liga būtų geriau? Po insulto žmogus lieka paralyžiuotas arba dalinai neįgalus.

O susirgęs vėžiu jūs gaunate chemoterapiją – iškrito plaukas, kelias dienas pykino, bet gyvenate įprastą gyvenimą, vaikštote savo kojomis, dirbate ir vaikus auginate. Klausimas: gyventi su insulto liekamaisiais reiškiniai ar sirgti onkologine liga – kas geriau? Daugelis pacientų tada susimąsto.

Jeigu palyginsime, ką vėžys reiškė prieš 20 metų ir dabar, tai – diena ir naktis. Turime plejadą įvairių medikamentų, kurie pykinimą slopina iki 96 proc. Žinoma, nuovargio ir silpnumo sindromai yra, bet laikui bėgant jie sumažėja arba išnyksta.

Turime pacientui skirti laiko, kad jis suprastų kuo skiriasi įvairūs gydymo metodai. Tam kuriame programėles, dirbame su pacientų organizacijomis, įtraukiame nemedikamentines priemones, pavyzdžiui, pykinimui slopinti pasitelkiama joga, meditacija ar akunpuktūra. Bėda, kad tai nėra populiaru, nes daug lengviau išgerti tabletę, suleisti vaistą, o čia reikia padirbėti pačiam.

Nepaisant to, stengiamės į kasdienę praktiką įtraukti pagalbinių disciplinų specialistus.

– Iš onkologinių pacientų artimųjų galima išgirsti, kad sunkiai sergantį žmogų gydytojai kartais „nurašo“. Iš kur atsiranda šita nuoskauda?

– Manyčiau, yra keletas priežasčių. Pirmiausia – empatijos trūkumas. Dirbant onkologijoje privalu mylėti žmogų. Susiduri su nepagydomų pacientų atvejais, bet stengiesi padėti jam iki galo, sumažinti ligos sukeliamas problemas ir pratęsti gyvenimą.

„Manęs vis tiek nepagydysite, tai kam tas vargas?“, – klausia ligonis. Bandai paaiškinti, kad gydymas nutolins sunkias būsenas, suteiks laiko nuveikti, ko dar nespėjai. Tada atsiranda motyvacija, ateina supratimas, kad gydymas, nors ir nėra labai malonus, suteikia tam tikrą laisvę.

Būna žmonės išsikelia tikslą padėti dar sunkiau sergantiems ir dalyvauja pacientų organizacijų veikloje, taip savo teigiamą energiją perduoda kitiems.

Kuriama paliatyvios terapijos sistema, „gyvenimo pabaigos gydymas“, kuris turi tęstis iki paskutinio atodūsio. Bet jis turi prasidėti, kai žmogus dar gauna aktyvų gydymą, tada ir perėjimas sklandesnis.

Jei ligonis gauna tabletę, jam atrodo, kad gydymas tęsiasi, o jei ne – baigėsi. Tačiau tam tikrame etape paliatyvus gydymas gali būti svarbesnis už bet kokią chemoterapinę priemonę, kuri dar ir papildomus simptomus sukelia.

Taip, ligos mes neišgydysime, bet parodykite man nors vieną nemirtingą. Žmogus išėjęs ryte į darbą gali nežinoti, kad vakare negrįš namo, o su liga gali planuoti.

Lietuvoje tai nėra dažna, bet žmonės paklausia: „Kiek man liko?“ Terminaliniai ligoniai, gulintys paskutinėse stadijose, šito klausimo beveik niekada neužduoda.

– „Viskas šeimoje nuo ryto iki vakaro buvo apie mediciną“, – viename interviu prisiminė jūsų dukra Rugilė. Ar egzistuoja šventas laikas, kada išjungiate telefoną?

– Ne, nėra tokio laiko. Bet jau 5 metus gyvename name ir telefono į antrą aukštą nesinešu. Žmona pasiima telefoną į viršų: per kovidą informacija apie sergančius jai ateidavo ir 12 nakties ir 6 ryto.

Savaitgaliais irgi bandau atsiriboti. Ir žmonės dabar taip nebeskambina. Atėjo kultūra, kad savaitgalį arba vakare gydytojui skambinėti nereikia.

Žinoma, jeigu parašo elektroniniu paštu, laišką pamatai, širdį suskausta ir pats pacientui paskambini.

– Jūsų žmona Jolanta – taip pat gydytoja. Pats esate pastebėjęs, kad statistiškai medikų šeimos skiriasi rečiau. Gal turite atsakymą, kodėl?

– Galbūt per tuos darbus medikai rečiau matosi ir labiau vienas kito pasiilgsta. Taip jau yra, kad budėjimai nebūtinai sutampa, o kai augini vaikus, specialiai skirtingus darbo grafikus pasidarai.

Kartu lieka tik šventadieniai ir atostogos – mažiau atsibosti vienas kitam (šypsosi).

Faktas, tada brangini kiekvieną minutę ir bendras laikas turi būti kokybiškas.

– Jūsų dukra Rugilė ir sūnus Kristijonas pasekė tėvų pėdomis. Jauniausias sūnus Adomas irgi rinksis mediciną?

– Negaliu pasakyti. Atsakymo dar nėra. Ar jam linkėčiau to? Taip, jeigu sūnus pats taip pasirinks. Jeigu ne, sakyčiau, svarbu, kad būtų laimingas, dirbtų darbą, kuris jam prie širdies. Nėra nieko blogiau, kai žmogus pasirenka specialybę ir visą gyvenimą joje kankinasi, nedrįsta išeiti. Yra tiek daug ir įvairių specialybių – galima rasti sau tinkamą.

Mediko kelias tikrai sudėtingas. Po 11–12 metų mokslų esi tik „žalias“ gydytojas, praktiškai niekas. Apie finansinę dalį nekalbu.

Kitas dalykas, visuomenė Lietuvoje į medikus nežiūri labai teigiamai. Žmonės gyvena nesveikai, o daktarai dėl visko kalti. Pavyzdžiui, rūko 50 metų, suserga plaučių vėžiu, bet blogi lieka medikai.

Manau, jei nepakeisime savo požiūrio, šita specialybė praras savo patrauklumą. Pastebiu, kad daugelis mano kolegų gydytojų savo atžalas pakreipia kitu keliu.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.