Veido ir žandikaulių chirurgas Linas Zaleckas apie natūralų senėjimą: „Gražiau nei ištampytas veidas“

„Mūsų veiklos sritis yra nuo pečių į viršų: kaklas, veidas, galva,“ – sako gydytojas veido ir žandikaulių chirurgas doc. med. dr. Linas Zaleckas. Žalgirio klinikoje docentas dirba nuo 1998 metų ir didžiausia chirurgo darbo romantika vadina akimirkas, kai operacijų metu atlieka tai, kas dar nebuvo iki tol padaryta, kai pacientai po sunkių traumų ar nesuaugimų operacijų džiaugiasi.

chirurgas doc. med. dr. Linas Zaleckas<br>M.Rudzinsko/Žalgirio klinikos nuotr.
chirurgas doc. med. dr. Linas Zaleckas<br>M.Rudzinsko/Žalgirio klinikos nuotr.
chirurgas doc. med. dr. Linas Zaleckas<br>M.Rudzinsko/Žalgirio klinikos nuotr.
chirurgas doc. med. dr. Linas Zaleckas<br>M.Rudzinsko/Žalgirio klinikos nuotr.
chirurgas doc. med. dr. Linas Zaleckas<br>M.Rudzinsko/Žalgirio klinikos nuotr.
chirurgas doc. med. dr. Linas Zaleckas<br>M.Rudzinsko/Žalgirio klinikos nuotr.
chirurgas doc. med. dr. Linas Zaleckas<br>M.Rudzinsko/Žalgirio klinikos nuotr.
chirurgas doc. med. dr. Linas Zaleckas<br>M.Rudzinsko/Žalgirio klinikos nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Žalgirio klinikos inf.

Jun 21, 2024, 5:36 PM

Atviras pokalbis apie chirurgo kasdienybę, operacijų adrenaliną, pacientų lūkesčius ir įkvepiantį norą kasdien vis labiau tobulėti.

– Ar jūs nuo mažens žinojote, kad būsite gydytojas?

– Mokiausi gerai ir visi man sakė, kad stočiau tik į mediciną. Nors pirmos mano mintys buvo stoti į biologiją, bet nusprendęs stoti į mediciną iškart žinojau, kad pasuksiu į chirurgiją.

O mano karjera prasidėjo nuo plaštakos chirurgijos. Visa žinių bazė susiformavo ten. Tai buvo puiki mokykla, nes dirbo puikūs plastikos chirurgai, užsiiminėjo pirštų, plaštakos atkūrimu. Pamenu, važiuodavau namo po budėjimo ir žiūrėdavau į žmonių rankas, analizuodavau.

O veido ir žandikaulių chirurgija atsirado atsitiktinai. Praktiką pradėjau Lazdynų ligoninėje, kur tuo metu dirbo gydytojas Olekas. Vėliau jis tapo Žalgirio klinikos vadovu ir pakvietė mane prisijungti.

– Dabar jūsų pacientų daugiau vaikų ar suaugusiųjų?

– Žalgirio klinikoje gydau ir vaikus, ir suaugusius, bet taip jau gaunasi, kad daugiausiai gydau vaikus.

Vaikų patologijos dažniausiai yra įgimtos. Tai nesuaugusios lūpos, gomurio nesuaugimai, dalies žandikaulio neišsivystymas. Paskutinius 15 metų – kaukolės vystymosi anomalijos, t.y. per anksti užaugusios siūlės. Dėl to pasikeičia kaukolės forma ir augimas. Mano sritis – šių ligų korekcija.

– Kaip atrodo kūdikių operacijos?

– Aišku, audiniai yra smulkesni, visuomet dirbama su optika, didinančiais akiniais, bet bendrai skirtumo nėra.

Yra tokių operacijų, kurios atliekamos iškart gimus, tai būna 4–5 dienų kūdikiai. Su lūpos nesuaugimais – operuojame po savaitės ar dviejų.

O yra tokių operacijų, kad reikia palaukti, tad pirmiausia su patologija supažindinami tėvai, išmokomi kaip elgtis, kaip prižiūrėti, o pati operacija atliekama, kai kūdikiui sueina bent 3 mėnesiai. Tai didelis šokas tėvams, tai rimta problema, bet ji daugiau mažiau išsprendžiama.

Konsultacijų metu tenka dirbti ir psichologu. Čia daug ir medicininio darbo, ir psichologinio, nes bendravimas su tėveliais yra labai svarbu. Kol vaikas mažas – bendrauji su tėvais, kai vaikai pasiekia mokyklinį amžių, tenka bendrauti kaip psichologui ir su vaikais, ypač, kai vaikai mato randus, mato, kad yra kažkiek kitokie nei kiti.

– O ką jūs sakote tokiems vaikams?

– Tiesiog taip yra, taip gimėte. Aiškinu, kad tai yra problema, kurią galime drauge išspręsti. Kad nuo to jis nei prastesnis, nei geresnis. Šiek tiek skiriasi nuo visų, bet tikrai nėra blogesnis.

Tik vis akcentuoju, kad ir tėvai, ir vaikai turi suprasti, kad operacijų be randų nebūna.

Kol vaikas negali pasakyti savo skundų – žiūriu tėvų reakciją ir patologiją. Kai vaikas 5–6 metų, kalbuosi su juo, kaip jis jaučiasi, prašau parodyti, kas ne taip. Šnekant apie lūpų nosies estetines korekcijas, priimant sprendimą operuoti ar ne, visada prašau, kad pacientas konkrečiai įvardintų, kas jam nepatinka.

Juk visiems skirtingai gražu. Vienas su spuogu ant nosies negali gyventi, kitas be kojos laimingai gyvena. Skirtingi atskaitos taškai!

– Ar yra adrenalino tokiame darbe?

– Adrenalino daugiau būna kitame profilyje – operuojant paausio srityje, kur dalinamas nervas. Jo pažeidimas gali paralyžiuoti veidą. Tokiais atvejais, kol nepamatai po operacijos atsigavusio paciento – adrenalino pakanka. Na, ar bent jau kol surandi veidinį nervą, nes paskui jau ramiai techniškai dirbi.

– Jūs atliekate ir sudėtingas kaukolės korekcijas. Kuo jos ypatingos?

– Tai specifinė sritis – kraniofacialinė chirurgija.

Kaukolių korekcijos operacijoms vykstu į Santaros klinikas. Mano žiniomis Lietuvoje niekas daugiau tokių operacijų nedaro. Dirbame kartu su neurochirurgu Ramūnu Raugalu. Reikalingos labai specifinės sąlygos labai rimta reanimacijai, kad būtų saugu.

Tokių operacijų metu keičiama galvos, kaukolės forma, tuomet pasikeičia ir veido forma. Štai tokių operacijų metu adrenalino netrūksta. Nuo ramios operacijos eigos iki rimto ekstremalumo ir pavojaus gyvybei labai netolimas atstumas. Riba labai plona. Dirbame kartu su neurochirurgu. Jo darbas yra smegenų apsauga, mano – kaulų pertvarkymai. Tai yra bendras darbas.

Per metus tokių operacijų būna apie 15. Jos atliekamos kūdikiams nuo 3 mėnesių. Stengiamasi iki metų atlikti tokias operacijas, kad kaukolė galėtų augti toliau.

Per 20–25 metus mūsų šalies medicina pažengė labai toli. Pakanka pažiūrėti į archyvinius ano meto kadrus. Dabar skirtumo nuo Vakarų nėra. Technologijos, metodikos, įrankiai, instrumentai, prieiga prie literatūros – naujausios, prieinamos kasdien.

– Kas operacijos metu vyksta jūsų galvoje?

– Tiesiog darbas. Viskas priklauso nuo operacijos etapo, patologijos sunkumo.

Standartinė operacijos trukmė yra nuo 1 iki 3 valandų. Bet 4–5 irgi nėra problema. Buvo ir tokių sudėtingesnių, kai be pakaitos dirbi 10–12 valandų. Tuo metu susikoncentruoji, adrenalinas veža ir nuovargį pajunti jau vėliau, grįžęs namo.

Jei tai yra įtemptas darbas, veidinio nervo dalinimas, mažo vaiko sunkesni operacijos etapai – galvoji apie tai. Galvoji apie konkrečią vietą, kurią operuoji. Negalvoji, kad vaikas mažas ir panašiai.

– Kas jums pačiam sunkiausia chirurgo darbe?

– Sunkiausia – neadekvatūs tėvų lūkesčiai. Iš mano praktikos, tiems vaikams, kurie yra gimę su didesnėmis anomalijomis, tėvų lūkesčiai yra adekvatūs, jie supranta, kad po rekonstrukcijos vis tiek liks ženklai.

Bet būna tokių variantų, kai tėvai įsivaizduoja, kad nieko neturi būti matoma arba prisižiūri internete vaizdų ir galvoja, kad virtuali realybė yra tikra realybė. Būna, kai operacijos rezultatais esi tikrai patenkintas, bet tėvai ieško milimetrų…

Tą sakome tėvams – padaryti, kad nieko nesimatys yra nerealu, tačiau, kad vaikas galės gyventi pilnavertį gyvenimą – tai visiškai realu.

– Ar būna, kad sutinkate jau ūgtelėjusius buvusius savo pacientus?

– Labai įvertini savo laiką, kai pacientą operavai tuo metu, kai jis buvo 3–4 metų, o jis vėl ateina, kai jam 18–19 metų. Anomalijų ir nesuaugimų gydymas trunka iki pilnametystės.

Nesuaugimai yra kompleksinis komandinis darbas, ne tik chirurgo indėlis. Chirurgo darbas yra momentinis, nes vėliau papildomai reikalingas ir ortodontinis, ir logopedinis gydymas.

Na, ir kažkiek yra ir suaugusių pacientų, kur dar būna įmanoma kažką pakoreguoti.

– Jūsų darbe nestinga ir pacientų po rimtų traumų, avarijų, nelaimingų atsitikimų. Kaip jūs išvalote galvą po šitų baisių vaizdų?

– Man tai nėra baisūs vaizdai.

Matote, šalia guli fotoaparatas. Ilsiuosi fotografuodamas, keliaudamas.

– Fotografuojate tik pramogai, ar ir darbe?

– Esu vienas iš nedaugelio šioje srityje dirbančių chirurgų, turinčių labai gausią klinikinę kolekciją, fotografuoju jau apie 20 metų. Tie patys nesuaugimai – sekimas ir analizė tobulėjimui. Tai ir archyvui, ir mokymuisi. Be šito būtų neįmanoma, tai yra tarptautinės rekomendacijos – sekti, dokumentuoti vaizdus prieš operaciją, po kažkokio laiko vertinti kaip gyja.

Matai prieš save 18 metų suaugusį pacientą ir gali palyginti su operacijos nuotraukomis iš jo kūdikystės. Žinoma, tai svarbus psichologinis momentas tėvams, nes dalinai užsimiršta, o nuotraukose galime pamatyti atskaitos tašką nuo ko pradėjome ir kas dar įmanoma ateityje.

Buvo atliktas tyrimas, kaip tie nesuaugimų vaizdai vertinti mokslą pradedančių studentų, kurie dar neturi nieko bendro su gydymais ir jau dirbančių chirurgų. Tai chirurgų vertinimas yra labiau teigiamas ir atlaidesnis, nes jie žino su kokiomis problemomis susiduriame ir jie vertina žinodami, kad tai buvo patologija. O dauguma pradedančių vertina su visiškai sveiko asmens būkle.

– O pacientai padėkoja? Džiaugiasi?

– Labai smagu, kai pamatai sugijusį pacientą. Pamatyti rezultatus, ypač po korekcinių operacijų yra didelis džiaugsmas. Prireikia pusės metų, kol pacientas pilnai atsigauna.

– Kur yra riba tarp chirurgijos ir plastinės chirurgijos?

– Principai labai panašūs, ypatingai vokų, nosies.

Matote, veido plastika nėra veido persodinimas. Lietuvoje dar nebuvo atlikta nė viena veido persodinimo operacija ir gali būti, kad niekada nebus. Nes žmogus po veido persodinimo kaip ir po kito organo turi naudoti visą gyvenimą imunosupresantus, kad neatmestų.

Be širdies, ar be kepenų žmogus negali gyventi, bet su veido deformacija gali.

Vartojant imunosupresantus padidėja piktybinių susirgimų rizika. Nekalbant jau apie visas psichologines pasekmes. Daug dalykų, kurie susideda į krūvą.

Pasaulyje yra įvairių atvejų, pavyzdžiui, kai prisiuvo ranką ir po kažkiek mėnesių turėjo pašalinti, nes žmogus psichologiškai nesusitaikė, kad kito žmogaus dalis yra ant jo.

– Kas jums yra gražu žiūrint į žmogų?

– Negaliu tiesiogiai atsakyti. Tai visuma. Natūralumas. Fiziologiškai gražiai senstantis asmuo man yra gražiau nei ištampytas veidas, sukelta kakta, kur užmetus akį matosi, kad koreguota.

Maiklas Džeksonas turėdamas tiek pinigų galėjo išsirinkti bet kurį pasaulio chirurgą, o išsirinko tuos, kuriuos išsirinko ir galiausiai gyvenimą baigė neturėdamas normalios nosies. Nes dėl daugybinių operacijų randėjimo procesas tapo nebekontroliuojamas, atrofavosi audiniai.

– Jei galėtumėte pasirinkti kitą profesiją, ar vėl taptumėte veido ir žandikaulių chirurgu?

– Tikriausiai taip. Iš kitos pusės – nei vienas iš mano vaikų medicinos rinktis neplanuoja ir aš dėl to nė kiek neliūdžiu, nes tai nėra lengvas darbas. Ne tik technine prasme. Mato ir mano emocijas, ir žmonos. Jei žmogus labai nori studijuoti mediciną – tada tikrai taip. Tai tikrai yra profesija, kur gali dirbti ir gyventi, ir pragyventi, ir turėti laisvalaikį. Bet tikrai šiais laikais yra kitų profesijų ir kelių, užtikrinančių geras sąlygas.

Lyginant kelis dešimtmečius šiame darbe – žmonių reakcijos ir lūkesčiai ne visada yra į teigiamą pusę. Jei viską priimsi giliai į širdį – išprotėsi.

Chirurgas auga su laiku. Yra plačiai paplitęs posakis – pirmus dešimt metų chirurgas mokosi, kaip operuoti, antrą dešimtmetį mokosi, kada operuoti, trečią dešimtmetį mokosi, kada neoperuoti.

Chirurgo darbe nuolat atsiranda naujovės, auga žinios. Gydytojas turėtų išeiti į pensiją tuomet, kai jam jau atsibosta mokytis.

– Neatsibodo?

– Dar ne (juokiasi).

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.