Albanijos medicinos mokyklų absolventai šiuo metu privalo 3-ejus metus išdirbti šalyje, kur įgijo išsilavinimą. Jei nusprendžia išvykti anksčiau, jie privalo padengti visą savo studijų kainą. Šios priemonės Balkanų valstybė griebėsi norėdama sustabdyti masinę medikų emigraciją.
Sveikatos priežiūros darbuotojų trūkumas – kone visų Europos valstybių galvos skausmas. Dėl mažėjančio gimstamumo visuomenės sensta, o tai reiškia, kad gyventojais pasirūpinti reikės vis didesnių medicinos personalo pajėgų.
Šalims nepavyksta paruošti pakankamai slaugytojų, todėl tinkamą išsilavinimą įgiję darbuotojai viliojami iš užsienio. Tačiau Europos darbo institucija (EDI) įspėja, kad nors medicinos darbuotojų perskirstymas gali sumažinti darbo jėgos trūkumą šalyse, kurios priima atvykėlius, tokia praktika paaštrina problemą darbuotojus prarandančioje šalyje.
Nerandant sprendimo dėl paslaugų Palangos ligoninėje išsaugojimo – sės prie derybų stalo: paaiškėjo, kas moderuos susitikimą
Per pastaruosius 10 metų Albaniją paliko iki 3500 gydytojų, nurodo Albanijos gydytojų Europoje federacija. Tai didžiuliai skaičiai, ypač jei atsižvelgsime, kad Albanija – nedidukė valstybė, turinti maždaug 2,8 mln. gyventojų.
„Darbo jėgos didinimas reikalauja ilgalaikių ir brangių investicijų, o užsienyje apmokytų specialistų įdarbinimas yra greitesnis sprendimas“, – sakė Tarptautinių Ekonomikos studijų Vienos instituto darbo ir migracijos tyrėja Isilda Mara.
Kas įdarbina daugiausia užsieniečių?
Paprastai medikai iš Rytų ir Pietų Europos vyksta į vakarinę ir šiaurinę žemyno dalį.
Susiję straipsniai
Rumunija, Ispanija ir Prancūzija į užsienį išleidžia daugiausia slaugytojų, o Vokietija, Rumunija ir Italija praranda būrius gydytojų.
Tuo tarpu Airija ir Šveicarija yra labiausiai nuo užsienyje parengtų medikų priklausomos šalys. Šveicarijoje užsienyje išsilavinimą įgijusių gydytojų dalis 2000–2010 m. laikotarpiu išaugo nuo maždaug 25 proc. iki beveik 40 proc.
Norvegija iš kitų šalių pritraukia daug gydytojų, o Austrija – slaugytojų.
Kai kurios iš šių šalių bando užpildyti skyles, nes jų pačių medikai išvažiavo kitur.
„Sveikatos priežiūros specialistų judėjimas sukėlė domino efektą“, – sakė I.Mara.
Pavyzdžiui, vokiečių gydytojai kraustosi į Šveicariją ar Austriją, o jų paliktas tuščias kėdes užpildo specialistai iš kitų Europos Sąjungos (ES) šalių. Pastarosios gydytojų netektis kompensuoti bando medikais iš už ES ribų.
Kituose žemynuose ši grandinė atveria dar didesnę prarają. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) analizė parodė, kad daugelyje Afrikos ir Lotynų Amerikos valstybių daugiau nei pusė slaugytojų išvyksta dirbti į užsienį.
Populiariausia kryptis – Jungtinės Amerikos Valstijos, kur atvyksta 45 proc. visų užsienyje gimusių slaugytojų, toliau rikiuojasi Vokietija (15 proc.) ir Jungtinė Karalystė (11 proc.).
Tačiau „visos ES šalys iš kažkur samdo darbuotojus... nėra nė vienos, kuri to nedarytų“, – sakė Europos slaugytojų asociacijų federacijos generalinis sekretorius Paulas de Raeve‘is
Šie darbuotojai gali tapti gelbėjimosi ratu sveikatos priežiūros sistemoms, kurios patiria sunkumų. Pavyzdžiui, Vokietijos integracijos ir migracijos ekspertų tarybos teigimu, be imigrantų Vokietijos sveikatos apsaugos sistemai grėstų žlugimas.
Protų nutekėjimo efektas
Nepaisant to, ekonomistai, sveikatos ekspertai ir teisininkai išreiškė susirūpinimą dėl protų nutekėjimo iš mažesnes pajamas gaunančių regionų, nes turtingos šalys pervilioja jų darbuotojus.
Žinoma, medikui didesnė alga – gėris. Tačiau jo gimtoji šalis praranda investicijas, kurias įdėjo į jo parengimą ir netenka kvalifikuotos darbo jėgos.
Pasak Belgrado universiteto profesorės Milenos Šantrić Milićević, dėl šios priežasties tam tikruose regionuose dirba mažiau gydytojų, o tai lemia prastesnę sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, žemesnę jų kokybę, ilgesnį laukimo laiką ir apskritai neišpildytus pacientų poreikius.
Kovo mėnesį Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) atnaujino gaires dėl etiško užsienio sveikatos priežiūros specialistų įdarbinimo. Šios pradėtos taikyti dar 2010 m.
Susitarime teigiama, kad šalys neturėtų aktyviai vilioti sveikatos priežiūros darbuotojų iš 55 mažesnes pajamas gaunančių šalių, kuriose jų trūksta, įskaitant 37 Afrikos šalis, taip pat Nepalą, Haitį ir kelias Vakarų Ramiojo vandenyno šalis.
Tačiau mažiau jautrių valstybių piliečių įdarbinimas etine prasme ir toliau patenka į pilkąją zoną.
Pavyzdžiui, įvairios Vokietijos organizacijos finansavo medicininio rengimo programas Kosove, kurios žada padėti absolventams susirasti darbą Vokietijoje. I.Maros nuomone, tokie veikimo modeliai turėtų būti kontroliuojami.
Sveikatos analitikai ir teisių gynimo grupės nurodo, kad vyriausybės gali padaryti daugiau, jog medikai liktų gimtinėje.
Jie pasiūlė mažinti sveikatos priežiūros darbuotojų darbo užmokesčio skirtumus įvairiose šalyse, investuoti į sveikatos sistemas ir medikų rengimą šalyse, kuriose sunku išlaikyti specialistus.
Tačiau medikų skaičiaus didinimui būtini ilgalaikiai politiniai įsipareigojimai ir finansavimas. ES skyrė 1,3 mln. eurų slaugos darbuotojų skaičiaus didinimui, bet ne visi nusiteikę optimistiškai.
„Yra marios ekspertų, teikiančių galybę rekomendacijų, – sakė M. Šantrić Milićević. – Tačiau nematau, kad tai būtų iškelta į viršų politinėje darbotvarkėje – nei šalies, nei tarptautiniu lygmeniu“.
Parengta pagal „Euronews“ inf.