Medikės įrašus socialiniuose tinkluose skaito tūkstančiai. Medicinos užkulisius J.Latauskienė praskleidė ir prieš kelias savaites pasirodžiusioje knygoje „Daktare, galiu užeiti?“
– Aktyviai reiškiatės socialiniuose tinkluose. Kiek naujo jūsų sekėjas ras knygoje?
– Niekas dar nesiskundė, kad kartočiausi. Labai dėl to pergyvenau, stengiausi, kad nebūtų to paties, bet draugai patikino, kad viskas gerai, nieko tokio, jei kažką perskaitysi antrą kartą.
Mums patiems gal atrodo, kad kažką pasakėme ir kiti tai įsiminė visam gyvenimui. Bet jei daina gera, tai žmonės nori jos klausytis vėl ir vėl. Tikiuosi, kad jei knygoje yra atsikartojimų, tai tik todėl, kad tos istorijos labai geros.
– Istorijomis iš savo profesinio gyvenimo besidalijančių gydytojų – apstu. Kodėl medikų darbo užkulisiai taip domina visuomenę?
– Manau, įdomi ne pati tema, bet formatas. Seku ne vieną chirurgą ir pastebėjau, kad jų įrašai pilni emocijų. Jeigu iš turinio išimtume mediciną ir įdėtume kažką kito, forma nepasikeistų. Su panašia emocija galėtų mergaitė rašyti apie lėles.
Galvoju, kad daug gydytojų dalijasi apie mediciną, nes mes nelabai turime ką daugiau papasakoti. Jeigu nuo ryto iki vakaro dirbi priėmimo skyriuje, vargu, ar pulsi rašyti apie meną.
– Tiesa, kad medikai ir pacientai jūsų knygą skaito skirtingai?
– Kol kas vienintelis žmogus, kuris parašė, kad knygoje viskas 100 proc. teisybė – mano skyriaus valytoja. Vadinasi, ji mato ir medikus ir pacientus. O visi kiti skaito iš savo perspektyvos ir žiūri, kiek sutampa su jų įsivaizdavimu.
Visi gydytojai yra pacientai. Daug medicininių klaidų nutinka, kai gydytojai tampa pacientais, jeigu jų kolegos netraktuoja jų kaip pacientų.
Pacientui viską darai pagal algoritmą, kaip reikia. O kolegai – „kaip geriau“. Bet gerais norais kelias į pragarą grįstas. Taip ir gaunasi, jei nupjovei ne tą koją – būtinai kitam daktarui, o ne pacientui iš gatvės.
– Knygoje gausu ir medicinos sistemos biurokratizmų pavyzdžių, ir absurdiškų pacientų istorijų, o jūs dar nuo savęs priduriate ironijos...
– Manau, kaip pasakoje „Nauji karaliaus drabužiai“, kartais užtenka pasakyti tam tikrus dalykus, kaip yra, ir kažkam tai nuskamba įspūdingai. Tas „kaip yra“ – nebūtinai objektyvi tiesa. Užtenka pasakyti, kaip tau atrodo ir gali atrasti bendraminčių – žmonių, kurie mato panašiai.
Mano knygoje nėra labai daug biurokratijos, būtų galima daug daugiau parašyti. Nesijaučiu daug parašiusi ir iš gydytojo pusės. Mano pacientai juokiasi: „Daktare, kaip sakėte, taip ir užrašėte“.
Buvo ir pacientė, kuri davė knygą savo sesei, kuriai pasakojo apie mane. „Dabar ji žinos, kad aš neprisigalvojau. Čia yra įrodymas, kad jūs iš tikrųjų taip šnekate“.
– O kaip dėl ironijos?
– Mano akimis, tai jos lygis knygoje labai įprastas. Žinoma, ironijos daugiau nei kitose specialybėse. Taip yra todėl, kad mums darbe reikia daugiau gynybos – ne nuo pacientų, ne nuo aplinkinių.
Gaisrininkas pamatys, kad namas dega, atvažiavęs į iškvietimą jis niekada nepamatys gražaus namo. Taip ir gydytojas visada juk mato sergantį žmogų, ar bent jau tą, kuris įtaria, kad serga. Kaip bebūtų, kiekvieną dieną susiduri su ligos galimybe.
– O kaip atrodė jūsų kelias medicinos link? Ar pasiryžimas tapti gydytoja nebuvo susvyravęs?
– Be abejo, buvo. Žinau medikų, kurie tik ir ieško progų išeiti iš sistemos. Kartais nutinka kažkas baisaus – jie yra išvejami.
Bet tikrai nėra taip, kad gydytojai bėgtų iš medicinos. Ir mano kolegos, kurie sako, kad mes mediciną, eis dirbti kasininkais į parduotuvę, jie nejuokauja. Žmonių pasirinkimai tikrai gali nustebinti.
Aš pati esu įvairių darbų turėjusi. Kai vasarą ieškai būdų užsidirbti, užtenka pasakyti, kad esi medicinos studentas – visur priims. Bet iš kolegų niekada negirdėjau, kad anie darbai buvo blogi. Būsima medikė, kuri dirba padavėja, negalvoja, kad pabaigs mokslus ir galės pamiršti šitą prastą darbą, nes galės būti daktare.
– O kaip tada dėl gydytojų „iš pašaukimo“?
– Tokiems galima nemokėti pinigų, nes tu juk turi pašaukimą (šypsosi).
Manau, toks požiūris į gydytojo profesiją žemina kitas specialybes. Taip išeina, kad kiti darbai negali būti mėgstami, jie tenka tarsi bausmė. Gi ir vaikus dažnas gąsdina, kad reikia mokytis, nes kitaip dirbsi prastą darbą.
– Jau daug metų medicinos studijas renkasi geriausi moksleiviai. Ar tai – gydytojo profesijos prestižo įrodymas?
– Mokykla orientuota į apčiuopiamą rezultatą. Vaikas mokosi gerai, jei jis gauna dešimtukus, aukštais balais išlaiko egzaminus. Ar aš būsiu pasisekęs, jei įstosiu, pavyzdžiui, į režisūrą? Kas pasakys, ar mano filmas geras? Ar jį kažkas žiūrės?
O medicinoje viskas paprasta. Tu garantuotai tapsi gydytoju, pas tave tikrai eis pacientai, nes daktarų trūksta. Įsivaizduoju, kad tai patrauklus pasirinkimas jaunam žmogui, ypač jei jis įbaugintas sistemos. Tada net medicinos studijos atrodo geriau už viską.
Ir studentai ieško saugumo medicinoje. Kiekvienais metais būna populiari ir saugi medicinos šaka. Visi norės būti dermatologais, nes ten nereikia daug dirbti, o atlyginimas – didelis. Populiarumą įgyja ir teismo medicina, nes ten nereikės bendrauti su pacientu. Dalis žmonių visą laiką ieško saugumo garantijos.
– Šeimos gydytojo apylinkėje – keli tūkstančiai pacientų ir žmonės labai įvairūs. Kiek gydytojas stengiasi jiems įtikti?
– Profesinių normų ribose. Kartais užtenka būti profesionaliam ir pacientui būna wow: „Niekas su manimi taip gražiai nekalbėjo“. Tada klausi: „O kur tu buvai anksčiau? Kas ten buvo?“
Gali būti, kad pacientas priklauso kažkokiai mažumai, prieš kurią nusiteikęs būdavo gydytojas ir todėl nesugebėdavo išlaikyti profesionalumo. Žinoma, taip neturėtų būti. Tokiais atvejais žmogui užtenka pakeisti šeimos gydytoją ir žiūrėk – kraujospūdis ima reguliuotis.
– Esate išsakiusi mintį, kad kiekvienas pacientas turėtų pasirinkti šeimos gydytoją, su kuriuo jaustųsi jaukiai. O kaip to pasiekti regione, kur žmogus neturi iš ko rinktis?
– Tai – priežastis, kodėl žmonės bėga iš miestelių. Mažoje bendruomenėje tu neišvengiamai esi susaistytas su aplinkiniais. Mieste gali pasirinkti su kuo bendrauti, o kai gyveni vienkiemyje, negali ignoruoti kaimyno.
Jei nepatinka, kad sveikatos centre tėra vienas šeimos gydytojas, reikia auginti savo miestelį.
– O jūsų apylinkės pacientai vien iš Vilniaus?
– Ne, toliausiai gyvenantis būtų iš Palangos.
– Tai įprasta situacija?
– Taip. Mano pacientui iš Palangos yra pramoga atvažiuoti į Vilnių dėl tyrimo ar konsultacijos. Žmogus atrieda traukiniu, paskaito knygą, jam smagu.
O kitos pacientės negali pereiti per gatvę. Joms geriau, kad aš į namus ateičiau, nors praktiškai galime susimojuoti per langą.
– O jūs pati esate dirbusi gydytoja kur nors už Vilniaus ribų?
– Ne vieną mėnesį esu važiavusi padirbėti arti Palangos. Ir į Vilnių grįžau labai laiminga, nes ten mačiau labai daug korupcijos. Labai nustebino vietinių įsivaizdavimas, kad čia normalu, o Vilniuje, jų nuomone, tos korupcijos yra dar daugiau.
Tikriausiai, kad šitai išgyvendintume, reikėtų nutraukti artimus asmeninius ryšius. Nes korupcija atsiranda, kai yra papildomi interesai apie mane ir mano artimuosius. Giminaičių protegavimas, turto kaupimas, dvigubi ryšiai, nutylėtos skriaudos... Kai gyveni dideliame mieste, sutinki žmogų kartą ir gali jo daugiau niekad nepamatyti.
Jei tave policininkas sustabdė didmiestyje, tai jūs tikriausiai nesate pažįstami. O miestelyje, žiūrėk, tavo ir policininko vaikai eina į tą pačią mokyklą... Man ten nepatiko, nepatiko tai, kad žmonės korupciją traktavo kaip normą, o save laikė šito reiškinio aukomis, laikėsi įsitikinimo, kad nuo jų niekas nepriklauso.
Dabar toje įstaigoje dalykai yra stipriai pagerėję. Vieša paslaptis, kad dėtos didelės pastangos tai išgyvendinti.
Bet periferijoje mačiau, kad daugelį medicinos paslaugų ten galima gauti lengviau nei Vilniuje. Ten į priėmimą atvažiavęs pacientas sako: „Aš sutinku gultis į ligoninę“. Rajone įstaiga žiūri, kaip užguldyti visą skyrių, kad gautų finansavimą, nereikėtų to skyriaus uždaryti. Jiems pacientų trūksta.
Būna žmonės nustemba, kad uždaro gimdymo skyrių, nes nebuvo gimdyvių. Kai kuriuos dalykus dar galima prikurti, bet vaiko niekaip neišbursi.
– Grįžkime prie šeimos gydytojo kasdienybės. Jūsų apylinkė pilnai suformuota. Ar pacientams lengva užsirašyti į konsultaciją?
– Stengiamės, kad lėtinių ligų paūmėjimo atvejais laukimo eilė būtų iki 7 dienų, tačiau ūmiai susirgęs žmogus būtų priimtas tą pačią dieną.
– Stengiatės. O kaip sekasi?
– Gana dažnai pavyksta. Nereikia pamiršti, kad paslaugos teikia įstaiga, o mano kolegos – kvalifikuoti, labai geri specialistai. Jeigu pacientas negali skubiai pakliūti pas mane, gali patekti pas vieną iš jų.
Labai gaila, kai tos eilės susidaro tuščiai, ne dėl to, kad žmogus non-stop vaikšto pas gydytoją. Bėda, kad mes nežinome, kodėl žmogus užsirašė, neturime būdo identifikuoti, kur jį būtų galima nukreipti.
Būna žmogus ateina pas šeimos gydytoją tik dėl to, kad jį kažkur nusiųstų. Tada galvoju: „Ar čia manęs reikia?“ Jautiesi kaip šaldytuvo spyna. Kadangi pas tave sunku pakliūti, gal dalis pacientų tiesiog nubyrės.
Galėčiau pateikti pavyzdį su įtraukiuoju ugdymu. Ateina vaikas į pirmą klasę ir staiga pasikeičia jo elgesys. Reikia nustatyti vaiko ugdymosi poreikius, mokykloje suburiama komisija, kuri kreipiasi į psichologinę-pedagoginę tarnybą.
Vaiką reikia parodyti gydytojui, o eilė – pusė metų. Švietimo sistema sėdi, visi verkia ir laukia, kol valstybinio sektoriaus gydytojas nustatys kažką. O gydytojas sėdi nustebęs: „Nežinau, ką čia gydyti, jei pedagoginė sistema iššaukė šituos dalykus. Gal jūs norėtumėte pritaikyti pedagoginę priemonę? Prie ko čia aš?“ Tada tarnybai gydytojo išvados netinka.
Įdomi statistika: vaikai, kuriems diagnozuojami raidos sutrikimai, beveik visi į pirmą klasę bus atėję truputį jaunesni. Vadinasi, mes tiesiog bandome medikalizuoti mažesnę vaiko brandą, uždedame jam etiketę porai metų, o gal ir visam gyvenimui. Mano darbe to nėra, bet kolegos skundžiasi, kad jie išeis iš darbo, nes užsiima niekais.
O ką tarnybos darytų, jei gydytojo nebūtų? Pavyzdžiui, socialiniams darbuotojams dažnai rašau pažymą, kad pacientas neserga niežais arba tuberkulioze. Gavę tokį dokumentą jie pradeda žmogui teikti paslaugas.
O jei jis sirgtų? Juk ir sergančiam žmogui reikia socialinių paslaugų. Jų atsakymas: „Tada irgi teiktume“. O gal tada būtų paprasčiau visus traktuoti kaip potencialiai sergančius?
– Ar šeimos gydytojas turi atostogas, kai nesulaukia pacientų skambučių?
– Galiu pasakyti, kad pacientai Lietuvoje gerbia gydytoją. Vyresnioji karta mane mokė nedalinti savo telefono numerio, bet pacientai jį vis tiek kažkaip gaudavo. „Mano sūnus jums per Boltą vežė maistą, sakė toks numeris“, – esu girdėjus tokį paaiškinimą.
Bet jei žmogui pasakai, kad esi ne darbe, jis atsiprašo, pasako, kad rytoj perskambins į darbinį numerį.
Kai pacientas skambino naktį, visi atvejai buvo rimti. Ačiū Dievui, kad žmogus paskambino.
Kai gydytojas sako „eik iš čia“, tai ne todėl, kad rytoj nori turėti dvigubai daugiau darbo. Šiuo atžvilgiu gydytojai gerai sutaria su ūkininkais. Jei oras blogas, laukuose nieko nepasėsi – gamtai nepaaiškinsi, koks tavo darbo grafikas. Kai ateina epidemijos, gydytojas gali kalbėti apie darbo pasiskirstymą, sveiką krūvį, bet nieko nepadarysi.
– Privati ir valstybinė medicina – iš kur daugiau perliukų prisigaudote?
– Žinoma, iš viešojo sektoriaus. Privačioje medicinoje žmonėms greitai baigiasi pinigai ir ten daug nepadarysi.
Iš tikrųjų, ir valstybinės medicinos paslaugos yra brangios, bet turime solidarumu grįstą sveikatos draudimo modelį. Įsivaizduokite, patarsiu pacientui dėl visa ko pasidaryti galvos smegenų magnetinį rezonansą. Prašau susimokėkite šitokią pinigų sumą. Pacientas paklaus „dėl visa ko?“ O kai yra draudimas, kuris apmoka, gaunasi „kodėl gi ne?“
Apie privačią mediciną būtų galima parašyti daug liūdnesnė knygą. Yra pacientų, kuriuos valstybinis sektorius atstumia. Arba jo liga labai sunki, arba pats žmogus yra nelengvas, tiesiog visi vengia jo situacijos. Tada jam tenka kreiptis į privačią mediciną.