Sukrečianti Ukrainos medikų kasdienybė: pacientai operuojami dingus elektrai ir aplink krentant rusų raketoms

Medikė stengėsi nekreipti dėmesio į pavojaus signalą. Gydytojai nespėtų padėti plūstantiems pacientams, jei mestų visus darbus ir pultų slėptis kaskart, kai Kyjive užkaukia sirenos.

Be to, 39-erių metų Lesios namie laukė du mažamečiai vaikai.

Tądien į „Ochmatdyt“ ligoninę pataikė raketa, kuri pražudė tris žmones ir dešimtis sužeidė. Tuo metu ligoninėje buvo apie 630 vaikų.

Ligoninė iš dalies atsidarė jau po savaitės. Lesia sako, kad dabar joje „viskas kaip įprasta“.

„Mes pasikeitėme psichologiškai, – sakė ji. – Bet kadangi turime tikslą ir esame atsakingi už kitus žmones, to neparodome“.

2022 m. vasario 24 d. Rusijai pradėjus plataus masto karinę invaziją į Ukrainą, šalies sveikatos apsaugos sistema nebuvo pasirengusi susidoroti su kilusiu chaosu ir kovinių sužalojimų antplūdžiu.

Per 3 karo metus šalis buvo nuniokota. Jungtinės Tautos (JT) skaičiuoja, kad per tą laiką Ukrainos gyventojų skaičius sumažėjo daugiau kaip 10 mln. žmonių.

„Nė viena sveikatos priežiūros sistema pasaulyje nėra pritaikyta tokio masto karui“, – sakė Erikas Adrienas, Europos Komisijos vardu koordinuojantis medicininę evakuaciją iš Ukrainos.

Sveikatos priežiūros darbuotojai prisitaikė prie pacientų gydymo karo zonoje: gydytojai atlieka amputacijas, dirba be elektros energijos ir jaučia psichologinę įtampą dėl nuolatinio atakų pavojaus.

Praėjusių metų pabaigoje paskelbtoje Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ataskaitoje teigiama, kad Ukrainos sveikatos priežiūros sistema, kuri 2017 m. buvo reformuota, parodė „didelį atsparumą reaguojant į karo sukeltus iššūkius“.

Reformomis siekta modernizuoti Ukrainos medicinos sistemą, išplėsti gydymo paslaugų prieinamumą, panaikinti plačiai paplitusią korupciją ir atitolinti ją nuo sovietinių laikų struktūros.

Tačiau šiandien Ukrainoje auga grėsmė dėl užkrečiamų ligų, antibiotikams atsparių bakterijų, nuolatinių atakų ir medicinos darbuotojų trūkumo.

„Kai šiandien keliaujate iš Lvivo į Kyjivą, atrodo, kad šalis jau gana pripratusi prie šio karo, tačiau tai negalioja rytiniams regionams“, – sakė skubiosios medicinos gydytojas Tankredas Stöbe, kuris nuo 2022 m. yra organizacijos „Gydytojai be sienų“ medicinos koordinatorius Ukrainoje.

Kalbėdamas iš Berlyno, jis sakė, kad situacija dėl ateities atrodo „labiau niūri nei teikianti vilčių“.

Ne pelno siekiančios organizacijos „Gydytojai už žmogaus teises“ (angl. Physicians for Human Rights, PHR) analizė rodo, kad nuo 2022 m. Rusijos pajėgos surengė daugiau kaip 1760 išpuolių prieš ligonines, klinikas, greitosios pagalbos automobilius ir medicinos darbuotojus. PSO pateikiamas skaičius yra dar didesnis.

Gaunasi vidutiniškai 1,6 išpuolio per dieną. Pasak žmogaus teisių organizacijų, tai gali būti laikoma karo nusikaltimais. Kremlius gieda savo dainelę – dievagojasi, kad nepuola civilinių taikinių, ir neigia, kad praėjusią vasarą smogė „Ohmatdyt“ ligoninei Kyjive.

Tačiau nuolatiniai ir, britų žvalgybos duomenimis, tikslingi išpuoliai prieš sveikatos priežiūros įstaigas ir energijos tinklus apsunkina medicinos pagalbos prieinamumą. Reikia gydyti ne tik sužeistus kareivius, bet lėtines gyventojų ligas, vėžį, užkrečiamas infekcijas.

PHR duomenimis, nuo smūgio „Okhmatdyt“ ligoninei Kyjive įvyko mažiausiai 41 išpuolis prieš medicinos įstaigas. Vien sausį buvo sunaikinti du centrai. Dar 22 objektai buvo apgadinti.

Praėjusią savaitę, praėjus kelioms valandoms po JAV ir rusijos diplomatų susitikimo Saudo Arabijoje, rusų raketa apgadino vaikų kliniką Odesoje, trečiame pagal dydį Ukrainos mieste.

„Ji buvo viena geriausių šalyje. Ir vos per vieną naktį jos nebeturime“, – sakė Inna Ivanenko, Ukrainos pacientų teisių gynimo grupės, atstovaujančios 4,5 mln. žmonių, sergančių lėtinėmis ar retomis ligomis, vykdomoji direktorė.

Per karą milijonams ukrainiečių buvo apribotos galimybės gauti medicininę pagalbą. Beveik 16 proc. namų ūkių negali gauti medicinos pagalbos dėl sugriautų patalpų ar nepasiekiamo personalo, rodo neseniai atlikta apklausa.

Intensyviausiai turtas naikinamas arčiau rytinės fronto linijos ir okupuotose teritorijose. Atsižvelgiant į dažnus išpuolius prieš sveikatos priežiūros įstaigas šiose teritorijose, „net pavojinga vykti į ligoninę gydytis“, sakė I.Ivanenko.

Mažai kas žinoma apie sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą rytiniuose Donecko, Luhansko ir Krymo regionuose, kuriuos Rusija neteisėtai aneksavo 2014 m. Pasak ukrainiečių, ten padėtis yra baisi.

2024 m. rugpjūtį atliktos analizės duomenimis, Ukrainoje taip pat yra didelė seksualinio smurto, tymų, kvėpavimo takų ligų, tuberkuliozės, ŽIV ir su karu susijusių sužalojimų rizika.

Analizėje nustatyta, kad rizika, susijusi su lėtinėmis ligomis, tokiomis kaip širdies ligos, vėžys ir diabetas, ir psichikos sveikata apskritai yra „labai didelė“ visoje šalyje.

Tuberkuliozė (TB) – sunki, tačiau išgydoma bakterinė infekcija, pažeidžianti plaučius, – Ukrainoje visuomenės sveikatos problema buvo aktuali nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio, tačiau 2022 ir 2023 m. sergamumo rodikliai išaugo, teigia naujausia pasaulinė tuberkuliozės ataskaita.

Ukraina taip pat laikoma viena iš 30 pasaulio šalių, kuriose yra didelė daugeliui vaistų atsparios tuberkuliozės našta, todėl ligą gali būti sunkiau gydyti.

TB taip pat yra pagrindinė ŽIV užsikrėtusių asmenų mirties priežastis.

„Tuberkuliozė, ŽIV, hepatitas – tai byrančios sveikatos priežiūros sistemos požymiai, o jų vis daugėja“, – sakė gydytojas T.Stöbe.

„Manau, kad tai – nerimą keliantis ženklas. Ukrainoje plinta ligos plinta, kurių niekas nepastebi, o dar blogiau – niekam tai nerūpi“, – pridūrė jis.

Pasak UNAIDS, karas „smarkiai sutrikdė“ pažangą kovojant su ŽIV. Nors ja užsikrėtusiųjų skaičius sumažėjo, karas dažnai susijęs su rizikingu elgesiu, pavyzdžiui, sekso paslaugų teikimu ir narkotikų vartojimu, be to, kilo sunkumų renkant duomenis iš okupuotų teritorijų.

Praėjusiais metais 74 ligoninėse atliktas tyrimas parodė, kad nors skubios pagalbos priėmimo atvejų padaugėjo, daugybė kitų medicininių paslaugų, įskaitant laboratorinius tyrimus, vėžio patikrą, farmacijos paslaugas, ginekologinę priežiūrą, reabilitaciją, kovos su tabaku programas ir nuotolinę sveikatos priežiūrą, atsidūrė užribyje.

Anna Uzlova, vėžiu sergančių pacientų labdaros organizacijos „Įkvėpimo šeima“ direktorė ir viena iš įkūrėjų, teigė, kad daugiau vėžio atvejų nustatoma vėlesnėse stadijose, iš dalies dėl ankstyvosios diagnostikos ir atrankinės patikros problemų.

A. Uzlova, išgyvenusi krūties vėžį, sakė, kad pacientams taip pat trūksta psichologinės pagalbos.

Reiškiamas susirūpinimas ir dėl to, kad mažėjanti JAV finansinė parama gali neigiamai paveikti ir ukrainiečių sveikatos priežiūrą.

„Dabar matome, kad daug programų iš JAV buvo sustabdyta... negalime numatyti savo ateities bent tris mėnesius į priekį, – sakė I. Uzlova. – Psichologiškai tai yra labai sunku“.

Suprantama, kad karas neigiamai atsiliepia milijonų ukrainiečių psichologinei sveikatai.

„Daugėja įvairių psichikos sveikatos sutrikimų, ir tai labai svarbu, nes jei tai negydoma, [tai gali sukelti] depresiją, savižudybę ir įvairius valgymo sutrikimus paaugliams“, – sakė Halyna Skipalska, Ukrainos visuomenės sveikatos fondo generalinė direktorė. Pasak jos, visuomenė dėl karo jaučia vis didesnį nuovargį.

Potrauminį stresą iki šiol patiria ir šalį palikę karo pabėgėliai.

Sveikatos priežiūros darbuotojai irgi pavargę. Nemažai jų paliko šalį, išėjo į pensiją, stojo į kariuomenę arba žuvo. Dabar Ukrainoje trūksta medikų.

Įvairiose šalies vietovėse padėtis skiriasi. Kyjive ir kituose didžiuosiuose miestuose gydytojai ir ne pelno siekiančios organizacijos teigia, kad paprastai gydytojų yra pakankamai, iš dalies dėl to, kad labai daug gyventojų išvažiavo iš Ukrainos. Taigi, sumažėjo ir pacientų skaičius.

Tačiau ilgainiui lėtinėmis ligomis sergantiems pacientams ir karo sužeistiesiems darosi sunku gauti medicininę priežiūrą.

Gydytojų taip pat yra mažiau prie fronto linijos ir Rusijos okupuotose šalies dalyse, įskaitant regionus, kuriuos vėliau susigrąžino Ukraina.

„Jūs matote, kad daug pagalbos atkeliauja ir į fronto liniją“, – sakė T.Stöbe ir paminėjo galūnių protezus, vaistus bei kitas medicinines priemones.

„Trūksta žmogiškojo faktoriaus, – sakė jis, – tikrųjų specialistų, vykstančių prie pat fronto linijos“.

Dr. Jevgenija Poliakova yra akušerė ir Zaporižios, maždaug 700 000 gyventojų turinčio miesto pietryčių Ukrainoje, ligoninės medicinos direktorė.

Miestas yra maždaug už 30 km nuo karo zonos, o pastaraisiais mėnesiais padažnėjo Rusijos smūgiai, įskaitant atakas prieš medicinos įstaigas.

J.Poliakova sakė, kad gydytojai dažnai išvyksta, kai regionas smarkiai bombarduojamas, o po mėnesio ar dviejų vėl parvažiuoja. Tačiau pati moteris Zaporižios nepalieka.

„Svarstysiu galimybę išvykti tik vienu atveju: jei Zaporižia bus okupuota, – sakė ji. – Man patinka mano darbas. Man patinka mano miestas... Aš nepaliksiu savo namų“.

Ukraina su slaugytojų trūkumu susidūrė dar prieš prasidedant karui. Dabar jų trūksta dar labiau – 10 000 gyventojų tenka maždaug perpus mažiau slaugytojų nei vidutiniškai Europos Sąjungoje.

Slaugytojai nesunkiai gali rasti darbą kitose šalyse, pastebėjo J.Poliakova, o gydytojams sunkiau gauti licenciją už Ukrainos ribų.

Tikėtina, kad sveikatos priežiūros darbuotojų trūkumas išliks dar ne vienerius metus. Šiuo metu daugiau nei pusė Ukrainos pirminės sveikatos priežiūros gydytojų yra vyresni nei 50 metų, nemažai iš jų yra sulaukę pensinio amžiaus.

Neaišku, ar bus pakankamai jaunų žmonių, kurie galėtų juos pakeisti, atsižvelgiant į tai, kad 2019–2023 m. paraiškų į Ukrainos medicinos mokyklas sumažėjo 21 proc.

Kitas susirūpinimą keliantis klausimas – perdegimas, nes sveikatos priežiūros darbuotojai nėra apsaugoti nuo nuolatinės psichologinės įtampos, susijusios su karu.

„Norime būti ramūs, drąsūs“, – sakė Lesia iš „Ochmatdyt“ ligoninės – Tačiau sielos gilumoje mes visi bijome“.

Kol kas Ukrainos sveikatos priežiūros sistema dar laikosi, daugiausia dėl tarptautinio finansavimo ir paramos, kuri plūdo pastaruosius trejus metus. Ukrainiečiai tikisi, kad jos užteks atsilaikyti ir toliau.

„Žinoma, yra daug problemų, – sakė I.Ivanenko. – Tačiau sveikatos priežiūros sistema išliko. Vadinasi, ji yra pakankamai tvirta“.