Saugosi bet kokio užkrato
Lemtingoji vasario 7-oji yra Anželos mamos Armantos Brazdeikienės gimtadienis, tapęs ir jos pačios startu į naują gyvenimo kokybę. „Tądien įteikiau ir sau, ir mamai savotišką dovaną: apie 21.30 val. man paskambino iš Santariškių klinikų, pasakė – yra donoras, kad privalau klinikose būti 2–3 val. nakties.
Mano lagaminas jau dvejus metus gulėjo paruoštas vykti į ligoninę, dar pasiėmiau kuprinę su būtiniausiais daiktais, šokau į mašiną ir išvykau, nes vyrui Audriui kitądien reikėjo į darbą. Vilniuje pasitiko duktė Gintarė“, – operacijos išvakares prisiminė Anžela, penkių vaikų motina, ligi tol išvien sus savo tėvais turėję gėlių verslą.
Vilnių pasiekė ypatingas krovinys: karinis sraigtasparnis atgabeno donorinį organą
Prieš operaciją klinikose dar buvo atlikti būtini tyrimai, o rytą didžiulė medikų komanda susibūrė aplink ją operacinėje. Operacija, neslėpė moteris, nebuvusi skausminga, svarbiausia – sėkminga: transplantuotas donoro inkstas išsyk pradėjo veikti. „Tomis dienomis operavo dar vieną ligonį, kiek žinau, jam nelabai tepasisekė“, – prasitarė moteris.
Sunkesnis buvęs pooperacinis periodas, kai liko apraizgyta kateteriais, drenais. Tačiau savo 54-ąjį gimtadienį vasario 17-ąją pasitiko ligoninėje labai džiaugsmingai, nes gydytojai sakė, kad svetimas inkstas veikia puikiai, nesą jokių komplikacijų.
Susiję straipsniai
Dabar mažiausiai pusmetį namie moteris privalo itin saugoti sveikatą nuo bet kokio galimo užkrato, nes sąmoningai yra slopinamas imunitetas, kad organizmas neatmestų inksto kaip svetimkūnio. Sveikimo kelyje Anželos dar laukia trys inkstų biopsijos, medikų priežiūroje vyksta nuolatinė būklės stebėsena.
Inkstų ligos progresavo
Anžela pasakojo, kad donoro inksto eilėje laukusi trejus metus, per tą laiką triskart jau buvusi iškviesta operuotis – dukart donoro organai netiko, o trečiąjį kartą pati nesveikavo. Tad šio karto laukė ne tik ji, bet ir visa gausi jos šeima: „Per Kalėdas artimieji man to tik ir telinkėjo – kad atsirastų tinkamas donoras ir operacija pavyktų“, – atviravo pašnekovė, už palaikymą dėkinga visai šeimai, daug pagelbėjo jos tėvai.
Nes gyvenimas jau buvo betampąs savotiška kančia – triskart per savaitę po 4 valandas, prijungta prie aparato, ji praleisdavo dializių centre Kretingoje. Negalėjo valgyti žuvies, sūrio, kitų produktų, stipriai ribojo vandenį. Greit apimdavo nuovargis.
„Ši negalia yra išoriškai nematoma. Būdavo kurioziškų situacijų: pastatau automobilį žmonėms su negalia skirtoje vietoje, ir susilaukiu replikų. Visuomenėje dar yra galvojančių: negalia tik tuomet, jei išlipi be kojos ar be rankos“, – pastebėjo pašnekovė.
A. Ruikienė neslėpė su inkstų ligomis gyvenusi visą gyvenimą: nuo vaikystės sirgo inkstų policistoze, o prieš 15 metų, po jaunėlio sūnaus gimimo, išsivystė dar viena liga – sarkoidozė.
„Ši liga per 10 pastarųjų metų privedė ligi dializių, kol prieš trejus metus medikai pasiūlė operuotis – taip buvau įrašyta į eilę donoro inkstui“, – pasakojo ji.
Patiria dalijimosi džiaugsmą
Tuo metu ir Anželos šeima itin susitelkė į problemos sprendimą – inkstus norėjo paaukoti namiškiai, bet vyro inkstas netiko pagal kraujo grupę, o jos tėvo 79-erių Kazio Brazdeikio inkstą, pašnekovės žodžiais, medikai paliko kaip garantinį variantą, jeigu įvyktų donoro organo atmetimo reakcija.
Apie persodinto inksto donorą, ji sakė, žinanti tik asmens amžių ir lytį – tai buvo 64-erių moteris. Kai visiškai sugrįš į normalų gyvenimą, tikino Anžela, per Transplantacijos centrą galės perduoti laišką ar dovaną donoro artimiesiems, visa kita yra konfidencialu.
„Tam, kad aš išgyvenčiau, kažkas patyrė didžiulį netekties sielvartą“, – apie sunkiai žodžiais išreiškiamą dėkingumo jausmą donoro artimiesiems prasitarė darbėniškė.
Todėl tarsi atsidėkodama tiems geros valios žmonėms ir likimui, ji sakė, aktyviai dalyvaujanti Vakarų Lietuvos nefrologinių ligonių asociacijos „Klaipėdos gyvastis“, kuriai vadovauja Daiva Dragūnienė, veikloje.
Ši asociacija buria inkstų ligomis sergančiuosius: žmonės bendrauja, dalijasi, jiems rengiamos paskaitos, konferencijos, susitikimai su specialistais, vasaromis – stovyklos.
„Būtina bendrauti, o ne užsisklęsti savyje, bijant kalbėti apie ligą. Būtina suvokti, kad ligoje nesi vienas, išdrįsti kalbėti ir susidraugauti su savo liga, o per ją – ir su kitais žmonėmis. Tuomet ir informacijos gauni, ja daliniesi, o ir akys, atrodytų, beviltiškoje situacijoje nušvinta“, – atviravo A. Ruikienė, ligi operacijos buvusi aktyvi Darbėnų bendruomenės narė, folkloro ansamblio šokėja. – Tikiuosi sugrįžti prie mielų veiklų, o dabar ramybę ir atgaivą širdžiai randu megzdama ir puošdama dukteris“.